Ketvirtadienį vakare Bazelyje vykusiomis Vokietijos bei Portugalijos rungtynėmis prasidėjo Europos čempionato ketvirtfinaliai. Klysti jau nebegali niekas – pergalė reiškia priartėjimą žingsneliu prie Henry Delaunay vardo trofėjaus, o pralaimėjimas ekipą bloškia į nebūtį. Pirmieji į šią nebūtį pateko po vokiečių futbolo mašinos ratais pakliuvę portugalai. Po pralaimėjimo rezultatu 3:2 portugalų odisėja Austrijoje bei Šveicarijoje jau baigėsi.
Taktiniai pokyčiai
Vokietijos rinktinės strategas Joachimas Loewas prieš rungtynes su Portugalija atliko nemažai pakeitimų. Ant suolelio pagaliau buvo pasodintas po aikštę slankiojantis ir jokio intereso įmušti įvartį nedemonstruojantis Mario Gomezas. Vietoje jo į sau kiek labiau įprastą puolėjo poziciją buvo pastūmėtas rezultatyviausias J. Loewo ekipos žaidėjas Lukasas Podolskis. Gynybos grandis, lyginant su rungtynėmis, kuriose vokiečiai išvargo lemiamą pergalę prieš Austriją, liko nepakitusi.
Pokyčių įvyko saugų grandyje. Vietoje šonkaulį susilaužiusio Torsteno Fringso kompaniją Michaeliui Ballackui aikštės viduryje palaikė čempionate debiutavęs Leverkuzeno „Bayer“ saugas Simonas Rolfesas. Saugų grandies dešinėje vietoje Clemenso Fritzo rungtyniavo praėjusias rungtynes dėl raudonos kortelės praleidęs Bastianas Schweinsteigeris. Tuo tarpu L. Podolskio poziciją kairiajame krašte užėmė Tomasas Hitzlspergeris.
Pokyčių netrūko ir ant atsarginių vokiečių žaidėjų suolelio, ant kurio nebuvo diskvalifikuoto trenerio J. Loewo. Tad oficialiai komandai vadovavo Hansi Flickas.
Tuo tarpu portugalai į aikštę išbėgo lygiai tokios pačios sudėties, kuri pradėjo ir pirmąsias šio čempionato rungtynes su Turkija.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Europos čempionatas – puikiausias Charleso Darwino išplatintos kovos už būvį pavyzdys. Išlieka tik stipriausi, geriausiai pasiruošę, gebantys prisitaikyti prie varžovų žaidimo stiliaus bei perprasti visas silpnąsias jų vietas ir pasiryžę pulti priešininką bei nokautuoti jį, kol pastarasis į nebūtį nepasiuntė tavęs paties. Kaip teigė britų rašytojas Rudyardas Kiplingas, Didysis žaidimas baigsis tik tada, kai visi bus mirę. Iki to laiko pabaigos nebus matyti.. .Tiesa, bent jau šiame čempionate agonijos išvengti pavyks vienai vienintelei ekipai.
8 komandos, tarp kurių yra ir Europos čempionai graikai, ir pasaulio vicečempionai prancūzai, kovą dėl išlikimo pralaimėjo dar grupių turnyre. Prieš penktadienio kovą tapti stipriausia Senojo žemyno ekipa dar pretendavo 8 komandos. Po portugalų ir vokiečių dvikovos jau galime konstatuoti, kad Pirėnų pusiasalio solistai užspringo galingos vokiečių futbolo mašinos gniaužtuose. Portugalai vokiečiams visų pirma neprilygo savo fizine galia.
Be to, jau nuo pat rungtynių pradžios matėme dviejų skirtingų futbolo mokyklų susidūrimą. Portugališkasis individualizmas metė iššūkį vokiškajam kolektyvizmui. Vokiečių žaidimo esmę puikiai nusako popiežiaus Benedikto XVI mintys apie futbolą. Pontifikas yra teigęs, kad futbolas žavus tuo, jog moko žmones disciplinuoto buvimo vienų su kitais. Krikščioniškasis mokslas teigia, kad pranašumą gali įgyti tik save disciplinuodamas. Futbolas būtent ir atspindi šį mokslą. Tik liedamas prakaitą treniruotėse, savo ego pajungęs visos komandos interesams tu gali pasiekti aukštumas futbolo stadionuose. Juk šis žaidimas, anot pontifiko, mus moko, kad kiekvieno žaidėjo sėkmė ar nesėkmė – tai visos komandos pergalė ar pralaimėjimas. Taip futbolas, kaip komandinis žaidimas, priverčia savastį pajungti visumos interesams.
Būtent taip ir veikia vokiškasis futbolo orkestras, kurio atliekamai simfonijai aikštės viduryje puikiai diriguoja Michelis Ballackas.
Šis žaidėjas, savo rankose laikantis visas vokiečių ekipos žaidimo vadžias, yra nepakeičiamas J. Loewo ginklas. Verta pažvelgti vien į „Castrol Performance Index“ fiksuojamą statistiką, kurioje matome, jog M. Ballackas rungtynėse su portugalais buvo daugiausiai kilometrų aikštėje nubėgęs futbolininkas. Vokietijos rinktinės kapitonas per 90 aikštėje praleistų minučių veltui nešvaistė nė akimirkos ir iš viso sukorė kiek daugiau nei 12 kilometrų.
Jo buvo pilna visur: tiek aikštės viduryje, tiek abiejuose kraštuose. Galbūt rizikuoju būti nušvilptas ir apšauktas visišku neišmanėliu, tačiau drįstu teigti, kad J. Loewo ekipai M. Ballackas yra žymiai svarbesnis nei Luiso Felipes Scolario vienuolikei svarbus yra C. Ronaldo. Vieną solistą pakeisti kitu, nors veikiausiai ir prastesniu, nėra sunku, tačiau pakeisti viso darniai sustyguoto orkestro dirigentą yra nepalyginamai sudėtingesnė užduotis. Portugalų gretose dar yra ir individualiu meistriškumu išsiskiriantys Deco ar Simao. Esant reikalui, jie gali prisiimti ant savo pečių visą naštą. Tuo tarpu Vokietijos rinktinės saugų grandis prarastų savo veidą, jei joje neliktų M. Ballacko. Be C. Ronaldo portugalai ir toliau propaguotų individualistinį, veikiau asmeniniu žaidėjų meistriškumu, o ne komandine dvasia paremtą futbolą, o vokiečiai be M. Ballacko veikiausiai pradėtų groti kakofoniją.
Kalbant apie portugalus, tai šiose rungtynėse kovėsi pasikliaudami individualiu kūrybingumu bei talentu. Tačiau jiems akivaizdžiai trūko komandinės dvasios bei vadovavimosi elementariu principu: „vienas už visus ir visi už vieną.“ Tai ypač buvo pastebima rezultatui esant 1:3. Tuomet kiekvienas žaidėjas bandė ištempti ekipą ant savo pečių, tačiau nepagalvojo, kad drauge naštą pakelti yra žymiai lengviau. Trūko kolektyvinių kombinacijų, trumpų perdavimų žaidžiant sienele. Vietoje to dažnai į baudos aikštelę būdavo siunčiami aukšti kamuoliai arba būdavo tenkinamasi tiesiog avantiūriniais smūgiais iš toli.
Geriausias žaidėjas
Vokietis Bastianas Schweinsteigeris nusipelno šio apdovanojimo. Savo žaidimu jis atidirbo už kvailystę antrosiose rungtynėse su kroatais. Tuomet, stumtelėjęs vieną iš kroatų žaidėjų, šis Miuncheno „Bayern“ ekipos saugas buvo apdovanotas raudona kortele bei priverstinėmis vienas rungtynes trukusiomis atostogomis.
Ketvirtadienio vakarą Bastianas kovojo už du. Jis ne tik po puikios kombinacijos bei rezultatyvaus L. Podolskio perdavimo pelnė pirmąjį rungtynių įvartį bei vėliau dar atliko du rezultatyvius perdavimus, tačiau ir išpildė portugalų trenerio L.F. Scolario košmarą. Prieš rungtynes šis strategas buvo itin sunerimęs dėl fizinio vokiečių futbolininkų pranašumo. Ironizuodamas treneris teigė, kad daugumos vokiečių ūgis siekia apie 190 centimetrų, o vidutinis jo auklėtinių ūgis esąs vos apie 120 centimetrų. Juokas juokais, tačiau L. F. Scolaris prieš varžybas itin baiminosi standartinių padėčių, kuomet kamuolys skersuojamas į baudos aikštelę, kurioje vokiečiai turi neabejotiną pranašumą kovodami antrajame aukšte.
Nerimas pasitvirtino, kai po dviejų puikių B. Schweinsteigerio perdavimų į baudos aikštelę dvi dvikovas antrajame aukšte laimėję vokiečiai – Miroslavas Klose bei M. Ballackas – dukart nuginklavo portugalų vartininką Ricardo.
Asmeninis pasiekimas
Portugalas Nuno Gomesas, pelnęs pirmąjį portugalų įvartį, tapo vos ketvirtuoju žaidėju, sugebėjusiu pasižymėti net 3 Europos čempionato finaliniuose etapuose. Iki tol tokiu pasiekimu galėjo didžiuotis tik prancūzas Thierry Henry, čekas Vladimiras Šmiceras bei vokietis Jurgenas Klinsmannas.
Rungtynių nevykėlis
Šįkart titulas atitenka visai Portugalijos gynybos linijai, kuri dažnai vėlavo užsiimti tinkamas pozicijas. Galime prisiminti vien pirmąjį vokiečių įvartį, kuomet J. Loewo auklėtiniai visų pirma krašte, sužaidę sienele, išmaudė portugalų gynėjus, o po to L. Podolskis perdavė kamuolį į baudos aikštelę, kur B. Schweinsteigerį itin pagarbiai vilkdamasis uodegoje lydėjo P. Ferreira.
Tiesa, vietomis neblizgėjo ir vokiečių gynyba. Pirmasis įvartis į J. Lehmano vartus krito po gana grubios pozicinės Pero Mertesackerio klaidos, o mušant antrąjį įvartį, augaloti vokiečių gynėjai neleistinai be priežiūros paliko Helderį Postigą.
Nevykėlis aktorius
C. Ronaldo šalia auksinio batelio bei kitos gausybės savo trofėjų neabejotinai nusipelno auksinės avietės apdovanojimo, kuris yra teikiamas labiausiai nenusisekusius vaidmenis atlikusiems Holivudo aktoriams. Šio „Manchester United“ saugo virkavimai atrodo nebejaudina nieko, išskyrus jį patį.
„C. Ronaldo parkrenta ant žaliosios vejos ir akies krašteliu stebi, kaip į situaciją reaguos žmogus su švilpuku. Nuaidi šaižus švilpuko garsas, o iki tol ramią portugalo veido išraišką netikėtai iškreipia skausminga grimasa. Veikiausiai portugalas nusprendžia tarsi išmaldą iškaulyti ir geltoną kortelę jį nuskriaudusiam niekadėjui vokiečiui. Vis dėlto teisėjas lieka šaltas it ledas ir Cristiano kančios jam nė motais. Supratęs, kad narcisistinio dėmesio sau troškimo patenkinti nepavyks, C. Ronaldo lyg niekur nieko pakyla ant kojų ir tarsi nieko nebūtų buvę toliau sau įnirtingai siaučia po aikštę“ – toks pusėtinas muilo operos scenarijus gautųsi išanalizavus vos vieną, kelias akimirkas trukusį šių rungtynių epizodą, kuriame pagrindinę muilo operos aktoriaus rolę vaidino „Manchester United“ saugas.
Kadaise rašytojas Albertas Camus teigė, kad dėl visko, ką jis žino apie moralę ir žmogiškąsias priedermes, jis yra skolingas futbolui. Veikiausiai, pamatęs C. Ronaldo elgesį, jis tokių žodžių atsisakytų, nes iš futbolo galima būtų išmokti tik simuliacijos bei vaidybos.
Jei šis saugas vis dar tikisi sugraudinti arba pergudrauti teisėjus, tai Balsas.lt jam patartų užsirašyti į aktorinio meistriškumo kursus. Portugalo kišenei jie per brangūs tikrai nebus, o be to, baigęs karjerą, C. Ronaldo galės persikvalifikuoti ir tapti ganėtinai neblogu aktoriumi, dėl kurio varžytųsi tiek Holivudas, tiek Bolivudas, tiek meksikietiškas muilo operas štampuojantys kinematografijos fabrikai.
Žmogus su švilpuku
Švedų teisėjas Peteris Frojdfeldtas buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, sugebėjusių išlaikyti šaltakraujiškumą iki pat mačo pabaigos. Kaip tikras šiaurietis šis arbitras teisėjavo ramiai ir užtikrintai ir į aikštėje verdančias intrigas veltis nesiruošė. Negraudino šio arbitro nė C. Ronaldo virkavimai.
Tiesa, prisimenant vieno mūsų valstybės vadovų pažadą būti visiems lygiai teisingu, galima ironizuoti, kad nei tas minėtas vadovas, nei rungtynių arbitras P. Frojdfeldtas šio principo nesilaikė. Užtenka prisiminti vien Michaelio Ballacko įvartį, kurį jis pelnė patogiai atsirėmęs į savo komandos draugo Londono „Chelsea“ klube Paulo Ferreiros nugarą. Teisėjas pražangos fiksuoti nė nesiruošė. O veltui... UEFA veikiausiai nedovanos tokios saviveiklos, o P. Frojdfeldtas tikriausiai jau gali pamiršti visas svajones švilpti finaliniam čempionato susitikimui.
Pastaba kritikams
Kas yra šmikis? Kaip rašė kultinis plunksnos meistras Kurtas Vonnegutas, šmikis yra tas, kuris tariasi esąs toks velniškai gudrus, kad negali nė sekundės pabūti užsičiaupęs. „Kad ir ką kas pasakytų, jam būtinai reikia ginčytis. Pasakyk, kad tau kažkas patinka, ir pamatysi, jis tau ims aiškinti , kodėl tai neturi tau patikti. Šmikis kiek įmanydamas stengiasi, kad tu visą laiką jaustumeisi esąs mulkis. Kad ir ką pasakytum, jis žino, jog yra kitaip“ – štai tokią diagnozę pateikia rašytojas.
Kodėl prakalbau apie šmikius? Ogi todėl, kad po šios dienos rungtynių futbolo kuluaruose nuolat bus riejamasi ir pjudomasi beprasmėse diskusijose. Vieni užsispyrusiai teigs, kad vokiečiai nugalėjo pelnytai ir tiesiog uždusino nevykėlius portugalus, o kiti gi savo ruoštu įnirtingai teigs, kad, girdi, nekalbėk nesąmonių, nes vokiečiams tiesiog pasisekė, o dar ir parsidavėlis teisėjas buvo jų pusėje. Pakantumo oponentui šiose rietenose veikiausiai bus mažai, o rezultatas aiškus jau dabar – visi bus ne tik apspjovę oponentą, bet ir patys apspjauti. Nebūkite šmikiais, gerbkite ir kitų nuomonę...
