Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, šiandien organizuojamas Dakaro ralis nebėra tiesiogiai susijęs nei su Dakaru, nei su Afrika. Kodėl šios legendinės lenktynės paliko savo šaknis? Norint tai suprasti, reikia grįžti į pačią Dakaro ralio pradžią.
Kaip gimė Dakaro ralis?
Šiandien oficialiai pripažįstama, kad Dakaro ralio idėjos autorius yra prancūzų motociklininkas Thierry Sabine. Idėja suorganizuoti lenktynes, kurios vėliau bus asocijuojamos su nepamirštamais nuotykiais, iššūkiais ir pavojais, kilo po to, kai jis vienų varžybų metu pasiklydo Libijos dykumoje.
Nors dauguma sportininkų išgyvenę didžiulį karštį imtųsi atsargumo priemonių, kad ateityje taip nenutiktų, prancūzas pasielgė priešingai. Jis norėjo savo kailiu įveikti dar sudėtingesnę trasą ir į šį nuotykį pakviesti dešimtis nutrūktgalvių iš viso pasaulio.
Pirmosios Dakaro ralio lenktynės įvyko 1979 metų pradžioje. Trasa driekėsi nuo Paryžiaus iki Senegalo sostinės Dakaro, o dalyviai keliavo per Prancūziją, Alžyrą, Nigerį, Malį ir Senegalą. Maršrutas, apėmęs 10 000 kilometrų, iš kurių 3 000 buvo skirtas greičio ruožams, tapo ne tik geografiniu, bet ir ištvermės išbandymu.
Pirmose varžybose startavo 182 ekipažai, tačiau finišą pasiekė tik 74. Alinantis karštis, navigacijos iššūkiai, dažnos technikos problemos tik dar labiau pabrėžė Dakaro ralio unikalumą. Tai nebuvo tik greičio varžybos – čia žmogaus ryžtas ir technikos patikimumas buvo tikrinami iki galutinės ribos.
Afrikos žavesys
Kiekvienas Dakaro ralio dalyvis, pasiekęs finišą, visuomet pabrėždavo vieną ir tą patį išskirtinumą – sunkiai prognozuojamą varžybų eigą.
Skirtingai nei kitose ralio varžybose, kuriose dalyviai daugelį atvejų žinojo kas jų laukia, čia kiekvienas sportininkas turėjo prisitaikyti prie nenuspėjamų gamtos išdaigų, įveikti stenogramose nepažymėtas kliūtis. Galiausiai – aplankyti vietoves, kurios buvo it atskirtos nuo civilizuoto pasaulio.
Iš tiesų, didžiausias Dakaro ralio žavesys buvo pati Afrika. Sacharos smėlynai, sunkiai suvokiamas šio žemyno dydis ir tūkstančiai skirtingų kultūrų pavertė šias lenktynes unikaliu renginiu.
Tačiau Dakaro ralio grožį visuomet lydėjo pavojai. Per daugelį metų Dakaro ralio varžybų metu žuvo dešimtys sportininkų iš viso pasaulio, tačiau pačia tragiškiausia mirtimi galima laikyti paties įkūrėjo žūtį 1986 metais. Vykstant lenktynėms T. Sabine žuvo sraigtasparnio katastrofoje kartu su dar keturiais įgulos nariais.
Kita vertus, pavojus grėsė ne tik dalyviams. Dakaro trasos dažnai driekdavosi per atokiausias Afrikos vietoves, kuriose gyvenančios bendruomenės buvo menkai pasiruošusios tokio masto renginiams. Vietos gyventojai kartais netikėtai susidurdavo su lenktyninėmis transporto priemonėmis, o tai baigdavosi avarijomis ir tragiškais įvykiais.
Aplinkosaugos aktyvistai taip pat kėlė klausimų dėl Dakaro ralio poveikio trapiai Afrikos ekosistemai. Jų teigimu, unikalūs gamtos plotai buvo pažeidžiami dėl intensyvios ralio technikos judėjimo, tačiau visa tai nublanko prieš geopolitinį Afrikos nestabilumą.
Politinė įtampa Sahelio regione, kuriame buvo rengiamos lenktynės, tapo rimtu iššūkiu tiek dalyviams, tiek organizatoriams, tačiau lemtingas momentas, pakeitęs Dakaro ralio istoriją, įvyko 2008 metais, kai Mauritanijoje, likus kelioms dienoms iki ralio pradžios, buvo nužudyti keturi prancūzų turistai.
Kadangi už šį išpuolį atsakomybę prisiėmė su „al-Qaeda“ susiję kovotojai, Dakaro ralio organizatoriai nusprendė nerizikuoti dalyvių gyvybėmis ir varžybas tiesiog atšaukė. Galiausiai, teroristų išpuolio rizika išliko tokia didelė, jog Dakaro ralio organizatoriai buvo priversti ieškoti naujų vietovių, kur būtų galima surengti ištvermės maratoną.
Nauji horizontai
2009 metais Dakaro ralis pasuko nauja kryptimi – varžybų dalyviai persikėlė į dar neatrastą žemyną – Pietų Ameriką. Iš pradžių šios varžybos buvo organizuojamos Argentinoje, vėliau maršrutas driekėsi per Peru, Boliviją ir Paragvajų.
Pietų Amerikoje Dakaro dalyviai susidūrė su visiškai kitokiais iššūkiais. Čia jų laukė ne tik smėlio kopos, bet ir aukštas slėgis, nepakeliamas karštis dykumose ir nenuspėjami orai kėlė ne ką mažiau sunkumų.
2020 metais Dakaro ralis atvertė naują varžybų istorijoje – lenktynės persikėlė į Saudo Arabiją. Šios varžybos pirmą kartą vyko Arabijos pusiasalio platybėse, kur dalyvių laukė milžiniški smėlynų ir kalnuotų vietovių plotai.
Saudo Arabija savo ruožtu suteikė modernią infrastruktūrą, palengvinusią ralio organizavimą. Keliai, logistikos centrai ir išvystytos komunikacijos leido rengėjams sukurti kokybiškesnes lenktynes, tačiau sprendimas persikelti į Saudo Arabiją sulaukė ir kritikos.
Kritikai teigė, kad sprendimą pagrinde lėmė finansinės priežastys – lenktynės buvo gausiai remiamos Saudo Arabijos valdžios. Tai paskatino svarstyti, ar šis pokytis atitinka Dakaro ralio tradicinę filosofiją – būti autentišku renginiu, kuriame sunkūs išbandymai ir visam gyvenimui įsimintini nuotykiai buvo pats svarbiausias prioritetas.
Ar Dakaro ralis sugrįš į Afriką?
Dalyviams išbandžius Pietų Afrikos ir Saudo Arabijos smėlynus, Dakaro ralio šaknys Afrikoje vis tiek išlieka neatsiejama varžybų dalimi.
Afrikai esant dvasiniais varžybų namais, ar siekiant sugrąžinti Dakaro ralio autentiškumą ateityje organizatoriai pasiryžtų sugrįžti į Afriką? Tikėtina, kad ne.
Didžiausia problema yra ne tik ginkluoti konfliktai, terorizmo grėsmės ir ekstremistinių grupuočių veikla, kurie sukuria neprognozuojamą aplinką, keliančią tiesioginį pavojų dalyviams, žiūrovams ir organizatoriams.
Šiandien Afrika, kaip regionas, nėra patrauklus ir dėl logistinių iššūkių. Daugelis atokių vietovių, per kurias driekdavosi originali Dakaro ralio trasa, neturi tinkamos kelių infrastruktūros, degalinių ar kitų svarbių išteklių, reikalingų tokio masto renginiui, o tai, vėlgi, sudarytų sunkumų ne tik dalyviams, bet ir organizatoriams. Dabar tik telieka atsakyti į sekantį klausimą. Kuria kryptimi Dakaro ralis pasuks ateityje?
