Portalas tv3.lt susisiekė su vienu iš šių sportininkų – 39-erių, šią vasarą profesionalo karjerą baigusiu Aurimu Lanku, kuris pasidalijo mintimis, kodėl sportininkus po karjeros taip traukia vadybinis darbas bei jo iššūkiai ir kur slypi viso to motyvacija.
A. Lankas gruodžio pradžioje vykusioje Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (LBKIF) ataskaitos ir rinkimų konferencijoje, buvo išrinktas naujuoju šios organizacijos prezidentu.
Galima pajuokauti, kad pergalių siekis vadybiniame darbe jam bus lygiai toks pat kaip ir sporte, mat LBKIF generaliniu sekretoriumi išrinktas ilgametis A. Lanko porininkas dvivietėje baidarėje, kartu su A. Lanku Rio žaidynėse bronzą bei Europos čempionatuose sidabro ir bronzos apdovanojimus iškovojęs 39-erių Edvinas Ramanauskas.
Įtakos turėjo ir geri sportininkų pavyzdžiai
Su tv3.lt portalu bendravęs A. Lankas buvo atviras – tai, kad dirbs su ilgamečiu savo porininku iš sporto, tik prideda tikėjimo. Tuo pačiu neslepė, kad ir motyvacijos jiems teko semtis iš visai šalia. Iš jų federacijai giminingos Lietuvos irklavimo federacijos, kuriai taip pat vadovauja įvairiose varžybose kartu medalius skynę sportininkai.
„Neslėpsiu, geru pavyzdžiu laikėme ir tikrai paliko įspūdį, kai prieš keletą metų Lietuvos irklavimo federacijoje prezidentu buvo išrinktas buvęs irkluotojas Mindaugas Griškonis, o generaliniu sekretoriumi tapo Saulius Ritter, kurie irgi yra buvę partneriai sporte ir kartu laimėję olimpinius sidabro medalius. Tik jų išrinkimas buvo kur kas sudėtingesnis, mat toje federacijoje buvo nesutarimų, o pas mus priešingai – labai demokratiškai viskas vyko.
Su Mindaugu ir Sauliumi nemažai tarėmės ir komunikavome. Jie mus padrąsino, kad eitume ir bandytume, teigė, kad padės patarimais jei tik reikės. Taigi, jautėme palaikymą ir supratome, kad galime savo patirtimi prisidėti prie baidarių ir kanojų irklavimo federacijos veiklos“, – atviravo su tv3.lt portalu bendravęs A. Lankas.
Buvęs irkluotojas, tv3.lt portalui paatviravo, kodėl apskritai buvę sportininkai „pasiraitoja rankoves“ ir neria į savo mylimų sporto šakų vadybinius vandenis bei kuo jie yra geresni, nei iš šalies į įvairių federacijų vadybinį darbą ateinantys asmenys.
Taip pat pasidalijo mintimis ir apie kartas nuo karto į viešumą iškylančius tam tikrų sporto šakų atstovų nesutarimus, kurie, pavyzdžiui, atsiskleidė tuomet, kai buvo renkamas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas.
Kokiais tikslais vedinas nusprendėte pretenduoti į Baidarių ir kanojų irklavimo federacijos prezidentus? Kur slypėjo motyvacija imtis tokio darbo?
Baidarių ir kanojų irklavimo sportui aš atidaviau daugiau nei 25 savo gyvenimo metus. Sakykime, perėjau visas pakopas – nuo varžymosi tarp jaunimo iki profesionalo. Su porininku Edvinu Ramanausku pasiekėme puikius rezultatus.
Baidarių ir kanojų irklavimo federacijoje aš ne naujokas, nuo 2016 m. buvau ir vykdomojo komiteto narys. Prisidėjau prie strateginių sprendimų formavimo, jų priėmimo.
Na, o šią vasarą, kai pasitraukiau iš profesionalaus sporto, nesinorėjo atiduoti federacijos į visai kitas, mažiau su šia sporto šaka susijusias rankas. Manau, kad su savo patirtimi iš asmeninio gyvenimo, verslo, politikos, pažintimis, gebėjimais, artimiausius ketverius metus turėtų sektis visai neblogai.
Laukiantys darbai
Kokius darbus esate nusimatę? Koks artimiausias tikslas?
Vadovaujant federacijai pagrindinis tikslas bus ne daryti revoliucijas, o daryti evoliuciją. Vadybine prasme pagerinti kažką, pagerinti sportininkams sąlygas. Na, ir, žinoma, galbūt turėti daugiau sportininkų Los Andželo olimpinėse žaidynėse.
Visų pirma, kad būtų Los Andžele ne mažiau dalyvių, nei buvo Paryžiuje, o tuomet iš tų dalyvių bent vienas medalis iškovotas. Į tai žiūriu labai pozityviai, nes mūsų baidarių ir kanojų irklavimo rinktinė tikrai pajėgi.
Potencialo yra, sistema aiški, sportininkai motyvuoti. Jei nebus traumų ar kažko kito nenumatyto, manau, kad tikslas bus įgyvendintas.
Rinkiminė kova buvo be galo atkakli balsų prasme. Ar nebus taip, kad federacijoje bendruomenė susiskaldžiusi, reikės vienyti visus?
Nežinau, kuo vedini taip pasidalijo balsai. Na, bet su Edvinu kandidatuodami apvažiavome praktiškai visus miestus ir miestelius, kurie turi balso teisę, kur yra baidarių ir kanojų irklavimo atstovų. Visur mus sutiko palankiai.
Išgirdome, kokios problemos kamuoja trenerius bei klubų savininkus, kur galima padirbėti. Aišku yra ir tokių problemų, kur federacija nelabai tiesiogiai gali padėti, nebent patarpininkauti.
Su visais pasikalbėjome ir niekas nesakė, kad nedraugausime. Kai išrinko mus – visiems tik dėkojome.
Tikslas yra, kad bendrai dirbtume, su rezultatais bei masiškumu. Kad būtume matomi kuo daugiau. Nemanau, kad nesutarimų yra, o jei ir yra, tai viliuosi, kad tie, kurie nebalsavo už mane, greitai pakeis nuomonę matydami, kaip vyksta darbas.
Kadangi generaliniu sekretoriumi dirbs Jūsų kolega Edvinas Ramanauskas, turbūt ir pasitikėjimo yra daug žinant tai, kad su juo daug metų irklavote?
Mano sprendimas pretenduoti į federacijos prezidento postą buvo kiek ankstesnis. Vėliau per keletą pokalbių kartu su Edvinu ir nusprendėme, kad jis taip pat labai tinkamas ir geras kandidatas užimti generalinio sekretoriaus poziciją.
Neslėpsiu, geru pavyzdžiu laikėme ir tikrai paliko įspūdį, kai prieš keletą metų irklavimo federacijoje prezidentu buvo išrinktas Mindaugas Griškonis, o generaliniu sekretoriumi tapo Saulius Ritter, kurie irgi yra buvę partneriai sporte ir laimėję medalius. Tik jų išrinkimas buvo kur kas sudėtingesnis, buvo nesutarimų, o pas mus priešingai – labai demokratiškai viskas vyko.
Su Mindaugu ir Sauliumi nemažai tarėmės ir komunikavome. Jie mus padrąsino, kad eitume ir bandytume, teigė, kad padės patarimais jei tik reiks. Taigi, jautėme palaikymą ir supratome, kad galime savo patirtimi prisidėti prie baidarių ir kanojų irklavimo federacijos veiklos.
Santykiai su LTOK
Įdomu tai, kad vis dažniau išvystame buvusius sportininkus stojančius prie jiems artimų sporto šakų federacijų vairo. Ne tik irklavime, bet ir, pavyzdžiui, plaukime, lengvojoje atletikoje, irklavimo federacijoje. Ar tai reiškia, kad patys sportininkai būna kupini ryžto keisti sporto situaciją šalyje?
Manau, kad patirtis, kuri sukaupta sportine prasme ir dar atitinkamas išsilavinimas, ką dažniausiai turi į federacijų vadovus besitaikantys buvę sportininkai, yra gana stiprus derinys.
Be to, akivaizdu, kad buvę sportininkai tikrai neina į federacijas dirbti tik dėl to, kad užsidėti antpečius ir pasipuikuoti, kokias pareigas užima. Jiems tos sporto šakos, kuriose patys sportavo daug metų, labai stipriai rūpi ir stipriau nei tuo sportu praktiškai neužsiiminėjusiam asmeniui.
Kartais, sakyčiau, tam tikrose federacijose vyresnio amžiaus vadovaujantys asmenys patys jau mato perspektyvą jaunuose, buvusiuose sportininkuose ir jais pasitiki. Mūsų atveju irgi taip buvo. Vargu ar mes netgi būtume pretendavę, jeigu nebūtume turėję gero santykio ir palaikymo iš buvusių vadovų.
Kalbant apie bendrą sporto padėtį šalyje, atrodo, kad trūksta vienybės. Pavyzdžiui, LTOK rinkimuose buvo nemažai ginčų. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos sportas susiskaldęs. Ką Jūs apie tai manote?
LTOK rinkimai parodė, kad esama prezidentė turi gana didelį palaikymą. Ten nebuvo rinkimai tokie kaip pas mus – taškas į tašką (šypsosi).
Na, bet sportas ne tik iš LTOK susideda. Ir apskritai to susiskaldymo atsiras visur ir visada, visose srityse. Bus žmonių, kurie turi kitą nuomonę, kritikuos.
Bet ar tai yra blogai? Nemanau. Juk tai verčia pasitempti, pasistengti, pergalvoti savo veiksmus ir t.t. Opozicija visada yra sveikintinas dalykas.
Galiu tik tiek pasakyti, kad sporte visada buvo ir bus problemų. Bet svarbiausia, kad vyktų pokalbiai.
Niekada nereikia visko buldozeriu stumti, reikia komunikuoti, kalbėtis, teikti pasiūlymus, bendradarbiauti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
