Maža to, šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“. Oficialiais laikinosios sostinės klubo fanais kiek daugiau nei per mėnesį jau tapo įspūdinga 30 tūkstančių sirgalių armija (Prisijungti gali čia: www.zaliabalta.lt). Ir tai, anot skambių pergalių ištroškusių „Žalgirio“ gerbėjų, dar toli gražu nėra pabaiga.
Būtent apie istorines pergales, kurios gali įkvėpti aršiausioms ateities kovoms, pokalbiai su auksinės kartos „Žalgirio“ legendomis – Mindaugu Arlausku, Arūnu Visocku ir Gediminu Budniku. Nors prabėgo dešimtmečiai nuo to laiko, kai šie krepšininkai gynė „Žalgirio“ garbę, tačiau jie visi iki šiol yra patys ištikimiausi klubo sirgaliai. Pašnekovai pasidalijo mintimis ne tik apie savo karjerą „Žalgiryje“, bet ir bandė atsakyti į klausimą, ko reikia, kad pavyktų pakartoti triumfą Eurolygoje.
Mindaugas Arlauskas: nebuvo kompiuterių, tad laiką leidome kieme
„Krepšinį pradėjau žaisti pakankamai vėlai, man buvo apie 13 metų. Prieš tai išbandžiau įvairius žaidimus: futbolą, ledo ritulį, lengvąją atletiką, boksą. Augau Kaune, Vilijampolės rajone, kuris buvo gana agresyvus, teko pakovoti už save. Bet galiausiai pasirinkau krepšinį ir viskas prasidėjo. 1972 m. baigiau mokyklą ir mane pakvietė į „Žalgirio“ dublerių komandą, o 1974-1975 m. sezone debiutavau pagrindinėje „Žalgirio“ sudėtyje“, - pokalbį apie karjeros pradžią pradėjo M. Arlauskas.
- Kokie prisiminimai iš pirmųjų profesionalių krepšinio treniruočių?
- Pirmosios treniruotės vyko Modestu Paulausku, Gediminu Budniku, Algimantu Žukausku. Iki tol apie juos buvau tik girdėjęs per radiją ir matęs per televiziją. Komanda priėmė mane normaliai. Jokio krikšto nebuvo. Nebent prie krikšto galima būtų priskirti tai, kad po treniruotės tekdavo surinkti kamuolius, stovyklose naujokai privalėjo visus pakelti ryte, per pietus ir prieš vakarinę treniruotę. Tokie įsimintini dalykai, kaip atnešk, nunešk. Žodžiu, kai tik ko reikėdavo, tai visi apsidairydavo ir pasisukdavo į jaunimą. Tarp naujokų buvau aš, Sergejus Jovaiša, Vitoldas Masalskis.
- Kokios skambiausios pergalės įstrigusios atmintyje?
- Daug ir įvairių pergalių būta. 1978 m. SSRS čempionate iškovojome bronzos medalius. Laimėjome Vilniaus sporto rūmuose, tai „Žalgiriui“ ir visai Lietuvai buvo didelis dalykas. Vėliau sekė sidabro medaliai 1979-1980 m. sezone su Vladu Garastu priešakyje. O mano karjerą vainikavo 1985-ieji, kai tapo SSRS čempionais.
- Ar sunku tais laikais būdavo gauti gerus krepšinio batelius?
- Liūdna pasakoti apie tuos batelius. Kokybė būdavo prasta ir jų apskritai nebuvo tiek, kiek reikėdavo. Čempionate dalyvaujančios komandos gaudavo sportbačius iš Maskvos. Kai nusipelniau, gavau ir aš, bet kai apsiaviau, tai man jie buvo gerokai per dideli. O mažesnių nebuvo. Tačiau pasakiau, kad man batai tinka, nes bijojau prarasti ir tuos. Tai užsimaudavau pora kojinių daugiau ir žaisdavau (juokiasi – aut. past.).
- Kokių nuotykių iš komandos kelionių prisimenate?
- Kažkokių ypatingų nuotykių nebūdavo. Į tolimesnes išvykas skraidydavome lėktuvais, tik kelionės užtrukdavo gerokai ilgiau nei šiais laikais. Pinigų daug neduodavo, todėl reikėdavo kažką nuvežti, parduoti ten ir už gautus pinigus prisipirkti daiktų, kurių Lietuvoje paprasčiausiai nebūdavo.
- Prisiminkite savo pirmąjį krepšinio kamuolį ir lanką?
- Kamuolys mokykloje buvo odinis, toks suvarstomas. O lankas paprastas, pritaisytas prie medinės lentos. Dabar viskas žymiai moderniau. Tačiau tai mums netrukdė susirinkti kieme ir žaisti krepšinį iki išnaktų. Aišku, būtų buvę kompiuteriai, gal būčiau prie jų sėdėjęs. Bet kadangi tokie laikai buvo, tai aikštelėje su draugais laisvą laiką praleisdavau.
- Ar sekate šių dienų „Žalgirio“ žaidimą?
Žinoma, labai sergu už „Žalgirį“. Norisi, kad laimėtų. Šis sezonas tik prasidėjo, komanda nauja, turi susižaisti. Tad apie rezultatus kalbėti dar anksti.
- Kaip vertinate, kad Lietuvos komandose vis daugiau legionierių?
- Žiūrint Lietuvos krepšinio rinktinės pasiekimus, matome, kad mums legionieriai nemaišo. Gal kaip tik teigiamą įtaką daro. Suprantama, kad norėčiau, jog žaistų, kuo daugiau lietuvių mūsų komandose.
- Ar „Žalgiris“ su mažu biudžetu dar gali pakartoti 1999-ųjų sėkmę?
- Ta pergalė buvo fantastiška. Komandoje buvo surinkti geri lietuviai, turėjome puikius legionierius ir visą žaidimą šauniai sustygavusį trenerį. Linkiu, kad šių laikų „Žalgiris“ taip pat laimėtų Eurolygą. Nors, aišku, dabar pinigai vaidina dar didesnę rolę. Bet jei netikėsime, tuomet pergalių tikrai nesulauksime.
Arūnas Visockas: džiaugiuosi, kad „Žalgiryje“ žaidžia daug lietuvių
Legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Arūnas Visockas pagrindinėje komandos sudėtyje debiutavo 1985 metais. „Gimiau ir augau Kaune, todėl nieko keisto, kad nuo vaikystės svajojau žaisti „Žalgiryje“. Į treniruotes mane nusivedė vyresnysis brolis, tekdavo su juo pažaisti. Nuo pirmos klasės norėjau lankyti krepšinį, bet rimčiau treniruotis pradėjau jau būdamas trečioku. Maža to, manęs iš pradžių nepriėmė į krepšinio mokyklą, nes buvau per žemas ir per storas“, - juokdamasis savo pirmuosius žingsnius krepšinio pasaulyje prisiminė A. Visockas.
- Prisiminkite tą jausmą, kai išbėgdavote į aikštelę. Kokią atmosferą tuomet sukurdavo sirgaliai?
- Išlikę prisiminimai – patys nuostabiausi. Puikiai pamenu, kaip susirinkdavo pilnutėlė Kauno sporto halė. Krepšininkams net šiurpuliukai bėgiodavo per kūną. Tikiu, kad ir dabartiniams žalgiriečiams tas jausmas nėra svetimas. Juolab, kai Kauno „Žalgirio arenoje“ juos palaiko tokia milžiniška sirgalių armija.
- Kas buvo jūsų geriausias draugas auksinėje „Žalgirio“ komandoje?
- Visa komanda buvome tarsi viena šeima. Tarp mūsų buvo glaudūs santykiai: dirbdavome, žaisdavome ir švęsdavome pergales kartu. Tad sunku kažką išskirti. Gal geriausiai sutardavau su Rimu Kurtinaičiu ir Gintaru Einikiu.
- Kokių linksmų situacijų prisimenate iš žaidimo „Žalgiryje“?
- Pamenu vieną istoriją su Mindaugu Lekarausku. Prieš kažkurias rungtynes įsikūrėme bendrabutyje, kuriame gyveno ir „Žalgirio“ dubleriai. M. Lekarauskas avėjo 48 dydžio batus ir šie, kaip tyčia, prieš rungtynes suplyšo. Jis per naktį niekaip negalėjo tokių batų pasiskolinti. Tad pasiėmė, regis, 45 dydžio batus iš vieno „Žalgirio“ dublerių nario. Net neįsivaizduoju, kaip jam tilpo koja, bet Mindaugas atžaidė tas rungtynes. Aišku, tie sportbačiai suplyšo, bet kito varianto nebuvo.
- Ar sekate šių dienų „Žalgirio“ žaidimą?
- Dažnai stebiu rungtynes. Dabar yra net dvigubai įdomiau, nes „Žalgiryje“ žaidžia ir mano užaugintas žaidėjas – Lukas Lekavičius. Džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ laikosi principų ir stengiasi formuoti lietuvišką komandą. Joje atsiranda vietos ne tik patyrusiems, bet ir jauniems Lietuvos krepšininkams.
Sergu už „Žalgirį“ visą gyvenimą. Gal tik su metais ramiau pradėjau stebėti rungtynes. Mėgstu įsigilinti į žaidimą, teisėjų sprendimus, o to šokinėdamas iš vietos po kiekvieno epizodo padaryti negalėčiau.
- Ar „Žalgiris“ artimiausiu metu gali pakartoti 1999-ųjų triumfą Eurolygoje?
- Žinoma, kad gali. Prisiminkime, kad ir 1999 m. „Žalgiris“ nebuvo turtingiausia komanda, todėl niekas Eurolygos debiutantų net neminėjo tarp favoritų. Tačiau „Žalgirio“ kolektyvas buvo geras, klubo vadovybė tobulai pataikė su užsieniečiais. O kas įvyko Miunchene – kartoti net nereikia.
Gediminas Budnikas: buvau vos 17-kos, kai mane pakvietė į „Žalgirį“
„Pamenu, kad vienas iš tuometinių krepšinio federacijos vadovų Stasys Stonkus važinėjo po visą Lietuvą ir ieškojo jaunų talentų. Taip atsidūriau perspektyvių krepšininkų stovykloje. Man buvo 17 metų, kai sulaukiau kvietimo į „Žalgirį“. Klubui trūko didelių vyrų, todėl kelias į legendinį „Žalgirį“ buvo paprastesnis“, - savo krepšininko karjeros pradžią prisiminė G. Budnikas.
- Kokie prisiminimai iš debiuto „Žalgiryje“?
- Pamenu, kad 1962 m. įvyko tam tikras komandos „apsivalymas“. Tuomet „Žalgiris“ išgyveno ne pačius geriausius laikus. Grėsė iškritimas iš aukščiausiosios lygos, todėl komandoje tvyrojo įtampa. Dalis senbuvių neatlaikė spaudimo ir apsipyko tarpusavyje. Tada treneris Vytautas Bimba ėmėsi ryžtingų veiksmų ir atsisakė kelių vyresnių žaidėjų. Jis rizikavo pasilikdamas „žalią“ jaunimą, tarp jų ir mane. Bet ateitis parodė, kad kartais tokie sprendimai nebūtinai yra blogi.
- Kokios įsimintiniausios pergalės yra įstrigusios galvoje?
- Dukart laimėjome bronzą su „Žalgiriu“ – Lietuvai tai buvo itin svarbu. Kelias iki medalių nebuvo lengvas. Iš pradžių su jauna komanda likdavome arčiau lentelės dugno, bet su metais iškovodavome vis aukštesnę poziciją.
Dar 1965 m. buvome arti bronzos medalių. Tada lemiamose rungtynėse pirmavome prieš varžovus 16 taškų, bet „išsibaudavome“ ir pralaimėjome Rygos ASK klubui po pratęsimo. Nepaisant to, 1971 m. ir 1973 m. su „Žalgiriu“ laimėjome bronzą.
Įstrigusi ir dar viena pergalė, kai Kauno sporto halėje netikėtai įveikėme tik ką iš čempionato Urugvajuje grįžusią Tarybų sąjungos rintinę, kurioje žaidė ir Modestas Paulauskas. Tiesa, pergalingose rungtynėse Modestui buvo leista žaisti už „Žalgirį“.
Pamenu, kad laimėjome 6 ar 7 taškais. Neįsivaizduojate, kas darėsi Sporto halėje. Emocijos tiesiog liejosi per kraštus. Pamenu, kad sirgaliai plūstelėjo į areną. Krepšininkus ant rankų nešiojo. Ir tai buvo 1967 metai. Mums net širdis virpėjo, kai girdėjome šūksnius: „Lietuva, Lietuva!“
- Kaip palaikote „Žalgirį“ šiandien?
- Visada stengiuosi pažiūrėti rungtynes. „Žalgirio“ arenoje sukuriama įspūdinga atmosfera. Galiu pasakyti, kad prieš penkerius metus, kai pastatė „Žalgirio“ areną, tai ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva pakilo kaip kultūros ir sporto sostinė. Reikėjo tokių rūmų, o ir kiti miestai seka šiuo pavyzdžiu. Džiugu, kad krepšinio ir apskritai sporto kultūra Lietuvoje auga.
- Ko reikia, kad „Žalgiris“ dar kartą laimėtų prestižinį Eurolygos turnyrą?
- Šiais metais turime talentingą komandą. Labai tikiuosi didelio lietuvių indėlio į pergales. Norisi, kad „Žalgiris“ būtų kaip įmanoma lietuviškesnis. Jei treneriui Šarūnui Jasikevičiui pavyks sulipdyti darnią komandą, tuomet dar šiais metais galime tikėtis jei ne laimėti turnyrą, tai bent iškovoti daug skambių pergalių. To ir palinkėčiau „Žalgiriui“.
