Apie krepšinio komentatorių duoną, sirgalių spaudimą ir nepasitenkinimo kupinus komentarus bei rungtynių metu užplūstančias emocijas mintimis pasidalijo Linas Kunigėlis, Vaidas Čeponis bei jaunasis Rytis Vyšniauskas.
Istorinės pergalės atgarsiai
„Įsimintiniausios rungtynės, kurias yra tekę komentuoti – pergalingi Lietuvos nacionalinės rinktinės bei krepšinio klubų finalai. Tada apima sunkiai žodžiais nusakomas jausmas, kuris išlieka ilgam. Visa šalis tomis akimirkomis tampa itin vieninga ir sėdėdamas komentatoriaus kėdėje suvoki, kad tapai istorijos dalimi“, - pasakoja istorines Kauno „Žalgirio“ pergales R. Saportos taurėje (1998) ir „Eurolygoje“ (1999) tiesiogiai krepšinio arenose komentavęs Linas Kunigėlis.
Daugiau kaip 20 metų komentatoriaus kėdėje praleidęs L. Kunigėlis prie išskirtiniausių jo gyvenime rungtynių nepamiršta pridurti ir 2003-siais Švedijos sostinėje, Stokholme, įvykusio Europos vyrų krepšinio čempionato finalo, kur ispanus parbloškę lietuviai pasidabino aukso medaliais.
„1999-siais „Žalgirio“ treneris Jonas Kazlauskas subūrė gerą komandą, kurioje visų pirma žaidė ne pavardės, o asmenybės. Prieš metus laimėta R. Saportos taurė pasirodo buvo tik įžanga. Tada visi džiaugėsi, kad pavyko prasibrauti į elitinį krepšinio turnyrą. Bet mažai kas tikėjosi, kad debiutantams jame pavyks nustebinti visą Europą“, - pridūrė L. Kunigėlis.
Anot jo, į Miunchene surengtą finalo ketvertą tiek komanda, tiek sirgaliai vyko tikėdamiesi žalgiriečių pergalės: „Pagrindo tam būta, nes atkrintamosiose varžybose nugalėti turtingi turkų klubai. Kai pusfinalyje „Žalgiris“ tiesiog „pervažiavo“ graikų „Olympiakos“ klubą, abejonių, kad laimėsime finalą praktiškai nebeliko.
Atmosfera Miuncheno arenoje buvo nereali. Tai buvo tokia pirma išvyka, kai palaikyti „Žalgirio“ vyko daugybė fanų iš Lietuvos. Tribūnose susitelkė gausi žaliai-baltų „chebra“. Liko tik mėgautis sukurta atmosfera ir nuostabiu „Žalgirio“ žaidimu.“
Šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“ (plačiau: www.zaliabalta.lt). O šįkart visas dėmesys į tuos, kuriuos krepšinio sirgaliai pirmiausiai atpažįsta iš jų balso.
Linas Kunigėlis: po debiuto buvau permirkęs nuo prakaito
Vienas garsiausių sporto komentatorių Linas Kunigėlis savo debiutą komentatoriaus kėdėje prisimena kuo puikiausiai.
„Netiesioginiame eteryje savo jėgas išbandžiau 1993 metais, o pirmas tiesioginis komentavimas įvyko 1994-ųjų žiemą. Į televiziją mane tada pasikvietė Vytaras Radzevičius, o LKL rungtynių komentavimą „palaimino“ Šarūnas Marčiulionis. Atėjau, pabandžiau, nieko nepašiurpinau ir prasidėjo“, - juokėsi L. Kunigėlis.
Garsus komentatorius pripažino, kad debiutuodamas jautė įtampą: „Pasakysiu atvirai, man ir dabar tiesioginiame eteryje išlieka ta įtampa. O tada pamenu pabaigiau rungtynes tiesiog šlapias nuo prakaito. Tačiau, regis, nieko nepripainiojau, niekas neatleido, o liepė toliau dirbti.“
Sunkiausia, anot jo, komentuoti rungtynes, kai viena komanda pirmauja triuškinančiu skirtumu. „Kai rungtynėse yra viskas aišku, nebelieka intrigos, tada reikia rasti sprendimų, kad žiūrovas neužmigtų. Suprantama, kai taip solidžiai pirmauja lietuviai, tada vienas malonumas dirbti, bet jei mūsiškiai atsilikinėja, būna žiauru“, - pridūrė krepšinio komentatorius.
L. Kunigėlis prasitarė, kad dažniausiai priekaištų sulaukdavo ne dėl kalbos klaidų, bet dėl to, kad esą palaiko vieną ar kitą komandą: „Toks žmogiškas faktorius, sirgaliai nori, kad tik jų mylima komanda būtų giriama. Žiūrovų komentarai parodo, kad žmonėms nėra vis vien. Kartais pikta, kai komentuoja žmonės, kurie nelabai įsivaizduoja, kiek tie krepšininkai atiduoda, kad atstovautų Lietuvai.
Man nepriimtina, kai yra tiesiogiai įžeidinėjama. Kai sirgaliai rašo, nes jiems pikta ir kai jų priekaištai prasilenkia su logika. Galiu pasakyti, kad mano mėgstamiausia komanda – Lietuvos rinktinė. Favoritų tarp lietuviškų klubų neturiu – tik kaip asmenybės patinka kai kurie krepšininkai. Tačiau jeigu kas pistoletą įremtų, tai pasirinkčiau gimtąjį Utenos „Juventus“ klubą.“
Vaidas Čeponis: sirgaliai kartais pyksta, nes mėgstu aštrią kritiką
Kitas patyręs vilkas Vaidas Čeponis komentuoti krepšinio rungtynes per televiziją pradėjo maždaug prieš 12 metų. „Pamenu, kad komentavau Lietuvos krepšinio A lygos (LKAL) rungtynes. Dabar ji vadinasi Nacionalinė krepšinio lyga (NKL). Pirmoji transliacija buvo iš Alytaus. Tada komentavau kartu su buvusiu garsiu „Žalgirio“ krepšininku Sergejumi Jovaiša.
Pamenu, kad prieš pirmą mačą gerokai jaudinausi. Išgirdęs mano drebantį balsą, iki dvikovos likus apie pusvalandį, televizijos direktorius Linas Ryškus man patarė nueiti į Alytaus sporto rūmų kavinę ir „įkalti“ šimtą gramų. Ar taip ir padariau, nesakysiu (juokiasi – aut. past.). Kai kurie draugai sakė, kad mano debiutas buvo visai neblogas“, - prisiminė V. Čeponis.
Anot jo, komentuojant sunkiаusia palaikyti dinamišką kalbėjimo tempą ir kartu analizuoti rungtynes: „Vienam tai yra be galo sudėtinga. Man nepatinka vien atpasakoti mačo eigą. Jaučiuosi turįs žinių pažvelgti truputį giliau – kai galiu, dalyvauju trenerių seminaruose, su įvairiais treneriais, tarkim, Kęstučiu Kemzūra, susitinku prie derinių lentos, aiškinuosi įvairius žaidimo taktikos dalykus.“
Įsimintiniausios rungtynės, kurias V. Čeponiui yra tekę komentuoti įvyko be visiško pasiruošimo. „Per 2007 metų Europos čempionatą netikėtai teko komentuoti Lietuvos ir Slovėnijos rinktinių dvikovą, nes dingo ryšys su Madridu. Prieš tai komentavau kitą mačą, jau išėjau iš TV3 televizijos pastato, ruošiausi sėsti į automobilį ir važiuoti namo. Mane pasivijo vienas iš techninių darbuotojų ir pasakė, kad po dviejų minučių – jau eteris. Buvo tikras iššūkis. Kaustė ir įtampa. Esu komentavęs tik vienas kitas Lietuvos rinktinės rungtynes.
Man įdomiausia komentuoti „Žalgirio“ dvikovas Eurolygoje. Ši komanda man įaugusi į kraują. Žalgiriečių kovas SSRS čempionate pradėjau stebėti, kai man buvo 6 metai – 1978-aisiais. Ne kartą ir ne du esu verkęs, kai kauniečiai pralaimėdavo pagrindiniam priešininkui Maskvos CSKA. Emocijų pagautas ne sykį į tuomet nespalvotą tėvų televizorių „Horizont“ mesdavau šliurę. Dėl to gaudavau velnių“, - prisiminimais dalijosi sporto komentatorius.
Pašnekovas teigia nevengiantis kritikos, todėl dažnai sulaukia sirgalių atsako: „Sirgaliai pyksta, bet man nepriimtina, jei mūsų klubai išties žaidžia blogai keletą mačų iš eilės, vis kartoti, kad buvo juoda diena, kad kitąkart pasiseks, kad kovojo garbingai, nors pralaimėjo didžiuliu skirtumu. Sakau tai, ką galvoju, žodžių į vatą nevynioju. Kartais gal ir per aštriai.
Tarkim, kai kuriuos nekovingus žaidėjus esu pavadinęs „kepeninėmis dešrelėmis“, o buvusį Vilniaus „Lietuvos ryto“ legionierių Andrea Glyniadakį, žaidusį tiesiog tragiškai, kartą įsiutęs pavadinau „lavonu“.
Didelio atgarsio susilaukė vienas epizodas, kai dabar jau buvusį Naujosios Zelandijos rinktinės puolėją Pero Cameroną pavadinau tešliumi. Tai pasakiau visiškai spontaniškai. Jis buvo labai galingas ir kartu antsvorio turėjęs žaidėjas. Šviežiausias nemenką ažiotažą sukėlęs įvykis, kai „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes komentavau su pagrindinio kauniečių varžovo „Lietuvos ryto“ treneriu Tomo Pačėsu.“
Pasirodo, kad rungtynes komentuojantis V. Čeponis ir pats yra žaidęs krepšinį. „Teko du kartus 1991-9992 m. sezone rungtyniauti ir prieš Kauno „Žalgirį“ Lietuvos čempionate (prieš LKL įsikūrimą). Tada atstovavau Vilniaus universiteto komandai, kurią treniravo legendinis Vytautas Bimba. Toje ekipoje žaidė dabar jau buvę žinomi krepšininkai Dainius Gulbinas, Rolandas Skaisgirys, Linas Šalkus, vėliau tapęs garsiu treneriu.
Tada Vilniuje man pavyko pelnyti 26 taškus, bet Kaune mane jau dengė kur kas rimčiau ir tesurinkau 11. Tuomet „Žalgirio“ aprangą vilkėjo Gintaras Einikis, Saulius Štombergas, Darius Lukminas, Gintautas Šivickas, amžiną atilsį Tauras Stumbrys, šuolininkės į aukštį Airinės Palšytės tėvas Aurimas Palšis.
Žaidžiau ir prieš „Žalgirio“ dublerius, kurių gretose buvo Žydrūnas Ilgauskas. Įvairiose kitose varžybose akis į akį aikštėje teko susidurti su Artūru Karnišovu, Tomu Pačėsu, Kęstučiu Kemzūra, Dainiumi Adomaičiu, Dariumi Maskoliūnu, Virginijumi Sirvydžiu, Nerijumi Zabarausku, Alvydu Pazdrazdžiu, Dariumi Sirtautu“, - patirtį krepšinio aikštelėje prisiminė V. Čeponis.
Komentatorius Rytis Vyšniauskas: reikia nebijoti nusišnekėti
Nuo internetinių sporto transliacijų komentatoriaus karjerą pradėjęs Rytis Vyšniauskas džiaugiasi pasitaikiusia proga išbandyti save: „Esu sporto žmogus, labai daug tam skiriu laiko ir dėmesio. Pats negaliu sportuoti, tad pasirinkau kitą kelią – kalbėti apie tai, kaip žaidžia kiti (juokiasi – aut. past.). Mėgstu socialinius dalykus, bendravimą su žmonėmis, tad komentatoriaus pozicija pasitaikė laiku ir vietoje.“
Pašnekovas puikiai prisiminė savo pirmąjį kartą, kai jam buvo patikėta komentuoti Nacionalinės krepšinio lygos rungtynes tarp „Šakių“ ir „Mažeikių“. „Suprantama, kad tos nežinomybės buvo. Kai sužinojau, kad laukia rungtynės, pradėjau viską dėliotis, kas laukia, ko tikėtis. Galvojau, ar sugebėsiu? Svarsčiau, kaip reikia ruoštis ir uždaviau sau daugybę klausimų. Norėjau būti pasiruošęs absoliučiai viskam.
Pamenu, kad šiek tiek jaudinausi, bet rungtynės prasidėjo ir susitvarkiau. Vėliau perklausiau įrašą ir baisių klaidų nepastebėjau. Aišku, nepalyginsi su tuo, kaip dabar komentuoju. Tikrai didelis kontrastas. Svarbiausia, kad komentatoriaus karjeros pradžioje krepšinio specialistai pagyrė sklandžią kalbą, dariau mažai klaidų. Viskas buvo kaip ir neblogai“, - džiaugėsi R. Vyšniauskas.
Kalbėdamas apie komentavimą, R. Vyšniauskas išskyrė savo darbą į dvi dalis, t.y. komentavimas arenoje ir studijoje: „Studijoje matai tiek pat, kiek ir žiūrovas. Tada nėra lengva kalbėti. Žiūrovui turi pasakyti kažką naujo, jam nepakanka tik pateikti statistiką bei pasakyti, kas atliko perdavimą. Kai esi arenoje, tada darbo specifika keičiasi. Prieš rungtynes gali pasikalbėti su treneriais, žaidėjais, matai, kas vyksta aikštelėje, pastebi tai, ko kartais kameros neužfiksuoja.
Kalbant apie sunkumus, tai kiekvienos rungtynės yra skirtingos. Man sunkiausi tie mačai, kur iš anksto žinai, kad viskas vyks į „vieną kasą“. Tokioms rungtynėms privalai daugiau ruoštis, kad tiek tau pačiam, tiek žiūrovui būtų įdomu. Nėra nieko blogiau, kai žiūrovai pajaučia, kad komentatorius yra nepasiruošęs arba jam rungtynės yra „neįdomios“. Tai – didelė klaida.“
Anot komentatoriaus duoną jau trejus metus kremtančio Ryčio, įtikti sirgaliams yra itin sunku, o viskas priklauso nuo to, laimi ar pralaimi jų mylima komanda.
„Visi žmonės yra skirtingi. Tie patys sirgaliai taip pat. Vieniems svarbios tik Lietuvos nacionalinės rinktinės rungtynes, kiti domisi krepšiniu plačiau. Pastariesiems įdomu išgirsti įvairias nuomones, įžvalgas. Tikrai ne visa auditorija yra krepšinio gurmanai, todėl reikia prisitaikyti. Stengiuosi, kad sirgaliai per kiekvienas rungtynes išgirstų kažką naujo. Tačiau yra akivaizdi viena taisyklė – kai komandai nesiseka, tada visi būna blogi. Ir varžovai, ir teisėjai, ir komentatoriai“, - pasakojo R. Vyšniauskas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad komentatoriui svarbu išlikti objektyviam, net kai žaidžia jo mėgstama komanda: „Galiu pasakyti, kad užaugau su Kauno „Žalgiriu“. Bet tikrai neturiu jokių simpatijų ar antipatijų kalbant apie kitas komandas. Kai žaidžia Europos turnyruose, palaikau lietuviškas komandas. Tad, pavyzdžiui, komentuoti „Žalgirį“ su „Lietuvos rytą“ nėra sunku. Jei negali būti objektyvus, tai iš viso nesėsk prie mikrofono.“ Ne paslaptis, kad komentatoriaus darbą itin akylai vertina tie patys sirgaliai. Ypač pamėgtas dalykas, socialiniuose tinkluose dalintis taip vadinamais komentatorių „perliukais“.
„Tų „perliukų“ nekolekcionuoju, bet esu žmogus prie „bajerio“, tad nevengiu išsireikšti kažkaip kitaip. Pamenu, per vienas rungtynes buvo daug blokų, režisieriai padarė net santrauką tokių epizodų. Tai ją rodant pasakiau, kad žaidėjai taip įsijautė, jog po rungtynių pradės vienas kitą „Facebook‘e“ blokuoti. Panaši istorija buvo ir su žalgiriečiu Brocku Motumu. Per vieną ataką jis sugebėjo net dukart nublokuoti varžovus, tad pavadinau jį Bloku Motumu.
Neneigsiu, pasitaiko ir nevykusių pokštų. Per sezoną gal 60 proc. būna taiklūs, o likę 40 proc. nelabai. Kartais galvoje pokštas skamba neblogai, o kai pasakai garsiai, tada pagalvoji, jog verčiau būtum patylėjęs. Esmė, kad reikia nebijoti kartais ir nusišnekėti. Taip atsiranda gyvumo komentavime“, - apibendrino R. Vyšniauskas.
