Kartų kaita: Lietuvos golbolo rinktinė verčia naują puslapį

Birutė Pakėnaitė

Tai buvo nelengvas apmąstymų laikas beveik visiems. Pirmą kartą po daugelio metų praėjusi vasara golbolo rinktinei buvo laisva.

„Nepatekimas į paralimpines žaidynes visų galvose tarsi pasėjo tuštumą. Buvome pratę, kad kas vasarą kur nors žaidžiame, o dabar – nieko. Paryžiuje mūsų nebuvo. Jaučiau, kad rinktinėje tikrai bus permainų“, – centro gynėjas 34 metų Mantas Brazauskis akivaizdžiai matė, kad komanda keisis.

Jis ir pats, kaip visi rinktinės senbuviai, vasarą ne mėgavosi atostogomis, o lyg dėlionės detales rikiavo mintis.

2023 metų gruodį Juodkalnijoje lietuviai devintą kartą iš eilės iškovojo Europos čempionato medalius. Bet sidabro nepakako bilietui į Paryžių, nes vietą žaidynėse gavo tik čempionė Ukraina.

Viena ryškiausių Lietuvos golbolo visų laikų žvaigždžių Genrikas Pavliukianecas finale su ukrainiečiais rinktinės marškinėlius vilkėjo paskutinį kartą – šešerių paralimpinių žaidynių dalyviui, 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiniam čempionui, 2000 m. Sidnėjaus ir 2008 m. Pekino vicečempionui bei 2021 m. Tokijo žaidynių bronzos medalio laimėtojui nepavyko darsyk gauti išsvajoti kelialapio.

Kitiems rinktinės žaidėjams po Europos čempionato reikėjo nusiraminti ir pamąstyti. Laisva vasara, kaip įtarė M. Brazauskis, atnešė ir daugiau permainų: iš komandos pasitraukė dar du patyrę žaidėjai – Justas Pažarauskas ir Nerijus Montvydas. Šis, išeidadamas, rinktinės kapitono raištį perdavė Mantui.

Praradimai rinktinei buvo skaudūs, bet golbolas nuo šio amžiaus pradžios visą laiką buvo šalies paralimpinio sporto pamatas, tad treneris K. Janeika kibo į darbus ir jau rudenį aklųjų riedulio kamuolys per treniruotes vėl ėmė vis garsiau skambėti.

Tikslų stengiasi nemažinti

Pamainos rinktinę palikusiems senbuviams treneris ieškojo ne tik ilgametėje regėjimo negalią turinčių paralimpiečių kalvėje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) Vilniuje, bet ir dairėsi Kaune.

Atkakliam dzūkui nuo Druskininkų 36 metų K. Janeikai galiausiai pavyko suburti tiek golbolininkų, kad jų pakanka ne tik vyrų rinktinės spragoms užpildyti, bet ir jaunimo komandai, šių metų vasarą dalyvausiančiai EPYG varžybose – Europos jaunimo paralimpinėse žaidynėse.

„Dabar turime 12 treniruotes lankančių golbolininkų – vieni rimtai treniruojasi, kiti jiems tik padeda, ateina ir senbuviai – N. Montvydas, J. Pažarauskas, dar anksčiau iš rinktinės pasitraukęs Mindaugas Suchovejus, kurie, turėdami milžiniškos patirties, prisideda prie jaunimo progreso.

Rudenį žaisime Europos čempionate Suomijoje, kur mūsų tikslas bus tapti čempionais – vyrų rinktinei neturime teisės kelti menkesnio. Vis dėlto didžiausias iššūkis man, kaip treneriui, – dirbti su jaunimo rinktine, nes tokios patirties dar neturėjau“, – prisipažino K. Janeika.

Kelias – pakankamai sklandus

Prieš beveik 15 metų – 2010-ųjų rudenį – M. Brazauskis jau buvo golbolo rinktinės kartų kaitos liudininkas, kai, baigęs LASUC, prisidėjo prie pagrindinės šalies komandos.

„Tada su manimi į rinktinę atėjo dar keletas jaunų ir jau vyresnių žaidėjų. Bet situacija tuo metu buvo paprastesnė, nes rinktinės branduolį vis dar sudarė patyrę žaidėjai. Mes, jaunimas, galėjome su jais varžytis dėl vietos komandoje, tad treniruotės buvo itin kokybiškos.

Tuo metu pagrindinis centro gynėjas buvo Saulius Leonavičius, komandoje buvo Arvydas Juchna, Žydrūnas Šimkus, Marius Zibolis, G. Pavliukianecas.

Po metų kitų prisidėjo daugiau jaunimo, tad veteranai ramiai išeidavo, rinktinėje neatverdami milžiniškų skylių. O pastaraisiais metais rasti pamainą išeinantiems tampa vis sunkiau“, – atkreipė dėmesį naujasis rinktinės kapitonas M. Brazauskis.

Viena to priežasčių, kaip pastebėjo K. Janeika, – didesnės šiuolaikinės medicinos galimybės gydyti regėjimo ligas, o tai, savaime suprantama, džiugina. „Kita vertus, naujų pajėgių žaidėjų rinktinei vis sunkiau rasti dėl to, kad dabar jie išsiblaškę po visą Lietuvą, o anksčiau burdavosi tik LASUC. Bet tai – ne tik mūsų problema, panašių bėdų turi ir kitos pasaulio golbolo rinktinės“, – teigė treneris.

M. Brazauskio, tuomet dar jauno žaidėjo, įsitraukimas į rinktinę buvo sklandus kaip reta. Jo varžovas dėl vietos pagrindinėje sudėtyje S. Leonavičius negalėjo vykti į 2011 metų Europos čempionatą Danijoje, tad senbuvio vietą užėmė naujokas.

„Danijoje laimėjome Europos čempionato sidabrą, o aš ten žaidžiau tikrai daug, rungtynes pradėdavau starto sudėtyje“, – prisiminė Mantas.

2012 m. Londono paralimpines žaidynes jaunam gynėjui dar teko praleisti, bet 2013-aisiais jis jau tapo Europos golbolo čempionu. „Tada jau buvau pagrindinis komandos centro gynėjas. O Turkijoje vykusio čempionato finalas su ispanais apskritai buvo tarsi fantastinis romanas – su dviem pratęsimais ir baudinių serija. Kažin, ar dar kada pasikartos toks atkaklus mūšis dėl aukso“, – sakė M. Brazauskis.

2014 m. pasaulio čempionate Suomijoje Lietuvos rinktinė su M. Brazauskiu buvo ketvirta, bet jau 2016-aisiais paralimpiniame Rio de Žaneire į savo metraštį įrašė didžiausią visų laikų laimėjimą – tapo čempione. Paralimpinio čempiono titulas priklauso ir Mantui.

2017 m. Suomijoje Lietuvos rinktinė apgynė Europos čempionės titulą, o po metų Švedijoje pasaulio čempionate vėl užėmė 4 vietą. 2019-aisiais lietuviai laimėjo IBSA žaidynes JAV ir gavo kelialapį į 2021 m. paralimpinį Tokiją, o paskui dar iš Vokietijos parsivežė ir Europos čempionato bronzą.

Tokijo žaidynėse, kurios dėl COVID-19 pandemijos metams buvo nukeltas, Lietuvos golbolo rinktinė iškovojo bronzą. Tais pat 2021-aisiais lietuviai Turkijoje dar tapo ir Europos čempionais.

„Mano kelionė su rinktine buvo neįtikėtina. Apmaudu tik, kad mums nepavyko prasimušti į Paryžiaus žaidynes – jose nedalyvavome pirmą kartą nuo 2000 metų. Norime į žaidynes grįžti, tad mums itin svarbu išlikti pasaulio golbolo elite“, – teigė M. Brazauskis.

Vengia griežtų žodžių

Didelių ambicijų turintis toliau žengti sunkiai pramintu pergalių taku rinktinės treneris K. Janeika aplink išlikusį rinktinės branduolį – M. Brazauskį, Artūrą Jonikaitį, Normantą Prušinską ir Juozą Eigminą – bando lipdyti naujokus, ieškodamas įvairių variantų ir pagrindinei, ir jaunimo komandai.

Rodos, niekada nepailstantis K. Janeika jau anksčiau kalbino jaunus sportuojančius vaikinus išmėginti golbolą, bet šiem vis stigo motyvacijos, nes vietos vyrų rinktinėje, atrodė, buvo užimtos, o jaunimas neturėjo rimtų varžybų. Liepą Turkijoje vyksiančios EPYG žaidynės tapo svaria paskata į rankas vis dažniau paimti aklųjų riedulio kamuolį.

Tokia galimybė sudomino net kaunietį plaukiką Simoną Žvirblį, drauge su juo iš Kauno į pagrindinės, ne jaunimo, rinktinės treniruotes dukart per savaitę atvyksta ir lengvaatletis bei plaukikas Osvaldas Kucavičius, pasirodydavo ir dar vienas kaunietis Povilas Krapikas, bet bėgdamas jis susilaužė ranką ir dabar sportuoti negali.

Nojus Vaicekauskas, broliai Ugnius ir Kernius Grigaičiai bei dar keletas jaunų žaidėjų – jaunimo rinktinės nariai, nuolat pretenduojantys ir į pagrindinę komandą.

„Jaunimas dabar bando varžytis su mumis ir išsikovoti vietą rinktinėje kaip kadaise tai padarėme mes. Jie turi geras galimybes siekti aukščiausių tikslų, puikius partnerius, kurie ne tik padeda jiems tobulėti, bet ir duoda patarimų, padrąsina. Bandome pasiekti, kad kiekviena mūsų treniruotė būtų kokybiška.

Žinoma, dabartinis jaunimas dabar kitoks nei anksčiau. Prie tų jaunų žmonių reikia mokėti prieiti, pasakyti, patarti taip, kad suprastų. Bet svarbiausia, kad jau galime į turnyrus nusivežti vieną kitą naują žaidėją“, – sakė M. Brazauskis.

K. Janeika nuolat ieško būdų prasikverbti į naujokų protus ir širdis. Treneris turi ir pats mokytis būti švelnesnis, ne toks griežtas kaip anksčiau, atleisti vadžias jų nepertempdamas.

„Dabartinis jaunimas nemėgsta griežtumo ir disciplinos, jį būtina motyvuoti ir įtikinti, jo net prioritetai kitokie nei vyresnės kartos žaidėjų. Dabar kaskart būtina kelti tikslus, rasti svertų, kurie motyvuotų, bet bendrą kalbą kol kas pavyksta rasti ir tai yra svarbiausia“, – pabrėžė K. Janeika.

Jautėsi emociškai išsekęs

Rasti bendrą su naujokais treneriui padeda senbuviai, o labiausiai – rinktinės kapitonas M. Brazauskis.

Jis ne tik dalijasi patarimais golbolo aikštėje, nes per keliolika metų rinktinėje sukaupė nemenką patirties bagažą, bet ir noriai imasi savanorio vadybininko pareigų, komandos draugams nuolat primindamas jų pareigas ar artėjančių varžybų tvarkaraščius, kad šie staiga nesujauktų asmeninių planų.

Praėjusią vasarą Mantas irgi buvo tarp tų, kurie svarstė, ar nevertėtų rinktinėje daryti bent jau pertraukos. Jis jautėsi nelaimingas dėl to, kad nepavyko pagriebti paralimpinio kelialapio, buvo išsekęs emociškai.

„Nors dar jaučiuosi fiziškai tvirtas ir kūnas neduoda rimtų signalų, kad jau laikas trauktis, daugiau kaip dešimtmetis rinktinėje atsiliepė mano psichologinei savijautai. Jaučiau, kad mano emocinė būsena atsilieka nuo fizinės.

Nežinau, kas sukosi kitų komandos narių galvose, bet mane sekino nuolatinis buvimas aikštėje. Kartais norėdavau būti pakeistas, bet toliau žaisdavau, o tai išvargino galvą ir smegenis.

Kai galvoje atsiranda sumaištis, tai ir aikštėje, nors fiziškai gerai jautiesi, pradedi daryti klaidų: pradadęs koncentraciją gali praleisti kamuolį ar jo tinkamai neužvaldyti. Tai gali neigiamai atsiliepti komandos rezultatams.

Labai daug žaisdavau net per turnyrus, kuriuose pagrindinis tikslas įvertinti komandos pasirengimą, išbandyti puolimo ar gynybos elementus, kaupti patirtį. Man atrodė, kad aikštėje užsibūnu pernelyg ilgai – esu apie tai prasitaręs per komandos susirinkimus, bet niekada treneriui nesakiau asmeniškai.

Rinktinėje įpratau žaisti tiek, kiek iš manęs reikalaudavo, išmokau susikaupti, bet metai po metų nuovargis kaupėsi ir, atrodė, tapo nepakeliamas“, – prisipažino M. Brazauskis.

Vis dėlto jis rado būdų atsitiesti ir išsigryninti mintis. „Daug mąsčiau ir radau sutarimą su savimi, savo kūnu, protu ir širdimi“, – teigė dvasios ramybę suradęs rinktinės kapitonas, dabar jau jaučiantis, kad gali būti naudingas ne tik aikštėje, bet ir tapti ramsčiu naujokams.

Puolimas dar kelia rūpesčių

K. Janeikos ramybė – visada tik paviršutiniška. Ant degančios trenerio kėdės sėdintis dzūkas net naktimis galvoje dėlioja planus ir žaidimo strategiją, bandydamas taisyti jos trūkumus ir rasti naujų būdų pergalėms siekti.

Abiejų Lietuvos golbolo rinktinių – ir vyrų, ir jaunimo – laukia balandį Trakuose vyksiantis turnyras. Skirtingų amžiaus grupių komandoms ten bus surengtos dvejos atskiros varžybos.

„Jaunimui tai bus pirmas rimtas išbandymas, tad tik Trakuose pamatysime, kaip atrodo jų komanda. Ten dalyvaus rinktinės iki 23 metų, nors mūsiškiams žaidėjams – vos po 17-18 metų., mat EPYG žaidynėse dalyvauti galės jau tik jaunimo rinktinės iki 19 metų.

Vyrų rinktinei turnyras Trakuose bus svarbi galimybė pasitikrinti, ko yra verta ir kaupti patirtį, nes laukia rungtynės su Australija, Izraeliu, Pietų Korėja, Vokietija.

Vyrų rinktinės žaidimo braižas, pasikeitus sudėčiai, irgi natūraliai keitėsi, nors dar ieškome geriausių sprendimų, eksperimentuojame su žaidėjų pozicijomis.

Per vieną kitą turnyrą jau pastebėjome, kad mūsų gynyba yra labai nebloga, nes šiuolaikiniame golbole krenta daug įvarčių, o mes praleidžiame palyginti mažai. Problema ta, kad negalime įmušti, bet tuos trūkumus akivaizdžiai matome ir bandome juos taisyti“, – teigė K. Janeika.

Naujas paralimpinis ciklas dar tik prasidėjo, tad laiko spragoms užlopyti rinktinės treneris tarsi turi pakankamai. Tačiau artėjant Europos čempionatui tas laikas tiksi greičiau.

Permainų stipriai supurtyta Lietuvos golbolo rinktinė mėgins pratęsti svarbiausių žemyno varžybų apdovanojimais grįstą savo kelią. Ne šiaip pratęsti, o vėl būti Europos viršūnėje.