Europos futbolo čempionatas sukėlė daug diskusijų, paleido daug apkalbų ir įnešė nemažai naujų vėjų. Čempionais tapę ispanai gal ir nebuvo pernelyg didelė staigmena futbolo aistruoliams, tačiau per visą čempionatą staigmenų netrūko.
Tad šįkart į "Respublikos" redakciją padiskutuoti apie ką tik praūžusią futbolo bangą užsuko Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas, legendinis Vilniaus "Žalgirio" vartininkas Vaclovas Jurkus.
Tiesą sakant, diskutavome ne tik apie tai, kuo taip neseniai gyveno Europa. Čempionatas tapo puikia priežastimi pakalbėti ir apie mūsų šalies futbolą. Ar ateis ta diena, kai mes, žurnalistai, šalies futbolo strategų klausime ne kada, o kodėl mūsų šalies futbolo rinktinė netapo Europos čempionais?
- Kokias futbolo tendencijas pastebėjote šiame Europos futbolo čempionate?
Algimantas Liubinskas (toliau - A.L.): Man labai malonu, kad laimėjo akiai gražus ir malonus atakuojantis futbolas. Buvo daug komandų, kurios visus stebino puolamuoju futbolu. Tarkim, mane stebino Rusijos ir Turkijos rinktinės, kurios žaisdavo iki paskutiniųjų sekundžių. Tik rusams, matyt, pritrūko techniškumo ir fizinės ištvermės. Iš pradžių atrodė, kad ir Turkijos rinktinei sekasi, tačiau negaliu pasakyti, kad turkai to nenusipelnė.
Manau, 2004 m. Europos čempionatas UEFA buvo organizacinė pamoka, kad negalima čempionatų organizuoti iš karto po futbolo sezonų. Juk dauguma žaidėjų tada būna pervargę. Manau, kad buvo padaryti teisingi sprendimai, ir tai davė vaisių. Pažįstu be galo daug žmonių, kurie gyvenime nebuvo žiūrėję futbolo rungtynių, bet šį kartą stebėjo per televiziją visas transliuotas rungtynes. Išsiskyrė visi gerai atakuojantys žaidėjai: ispanai Davidas Villa, Fernando Torresas, Davidas Silva, Andresas Iniesta. Žinoma, tai žaidėjai iš komandų, kurios žaidžia klasikinį futbolą.
Vaclovas Jurkus (toliau - V.J.): Didelį įspūdį paliko Vokietijos saugas Bastianas Schweinsteigeris.
A.L.: Taip, didžiausią įspūdį paliko žaidėjai, kurie sugeba žaisti kombinacijomis, o nuvylė tie, kurie norėjo senojo futbolo mokyklos pagrindais ko nors pasiekti. Tarkim, italai, kurių žaidimo pagrindą sudaro tvirta gynyba. Deja, italų puolėjas Luka Tonis taip ir nesugebėjo nieko pademonstruoti puolime.
- Ar galima teigti, kad gynybinis futbolas pralaimėjo šiame čempionate?
A.L.: Manau, kad ši bėda neleidžia gerai pasirodyti daugeliui šalių, tarp jų ir Anglijai, kuri nepateko į finalinį etapą. Tikrai labai nustebino Rusija, nesitikėjau, kad jie taip toli čempionate pažengs. Bet tai yra realu. Rusijoje metamos milžiniškos investicijos į futbolą. Rusai turi Sporto ministeriją, yra sudaryta valstybinė futbolo plėtros programa, kurioje akcentuojamas labai svarbus momentas: tam, kad nepražūtų 18-20 metų jaunimas, privaloma vykdyti atskiras pirmenybes.
- Kaip vertinate mūsų kaimynų lenkų pasirodymą?
A.L.: Lenkai daug pasiekė patekę į finalinį turnyro etapą, bet reikia turėti galvoje, kad Lenkijos pirmenybių lygis nėra Vokietijos lygos lygio. Be to, ir ekonominis pajėgumas nėra tas pats. O, kaip žinoma, futbolas ir pinigai dabar labai glaudžiai yra susiję.
Labai protingai pasakė Rusijos rinktinės treneris olandas Guusas Hiddinkas: pergalės siekti padeda ne puiki psichologija, o stipri motyvacija. Pamirškime, kad žmogus sveikatą aukotų veltui. Reikia užmiršti "už tėvynę", "už partiją". Pinigai. Kodėl Amerikoje yra labai stiprus sporto kultas? Dėl to, kad sportuodamas gali tapti žinomas. Rusams milijonai buvo pažadėti.
V.J.: Dėl šių dalykų norėčiau kiek paprieštarauti. Kai kurie žaidėjai klubuose uždirba labai daug - rinktinė jiems niekada negalės mokėti tiek, kad tai būtų stipri motyvacija.
- Andrejus Aršavinas uždirba daugiau nei du milijonus dolerių per sezoną.
V.J.: Rinktinė vienam žaidėjui tiek tikrai negali sumokėti.
A.L.: Čia jau veikia kiti dėsniai. Yra žaidėjų, kurie žaidžia už rinktinę dėl to, kad būtų pastebėti. Po Europos futbolo čempionato A.Aršavino nori daugelis stiprių Europos klubų.
Bet prisiminkime mūsų situaciją - juk nepaneigsime, kad "Žalgirio" pakilimas irgi prasidėjo nuo pinigų. Tai buvo pakankama motyvacija mums visiems, kad nenueitume į kairę. Profesoriai tiek neuždirbdavo, kiek per mėnesį gaudavo futbolininkai.
- Kalbant apie Rusiją. Juk tai didelė, galinga valstybė, o samdosi trenerį užsienietį. Kaip tai galima būtų paaiškinti?
A.L.: Tiesiog toks buvo jų sprendimas. Be to, Rusijos futbolas nebuvo gana europietiškas. Labiau buvo panašu į "mušk, bėk", o olandas treneris įnešė europietiškumo. Nuolat juokauju, kad anksčiau caras Petras I keliavo pas olandus mokytis laivų statyti, o dabar olandas atvažiavo rusų mokyti futbolą žaisti.
V.J.: Anksčiau Rusijoje savi savus į postus sodindavo, o vežimas vos riedėdavo. O atsiradus staigioms pertvarkoms matyti ir akivaizdūs rezultatai.
- Ar buvo nors vienos rungtynės, kurios baigtį lėmė teisėjų klaidos?
A.L.: Dėl vienuolikos metrų baudinio į Italijos vartus, kurį mušė rumunai, labai abejočiau.
V.J.: O man atrodo, kad visą čempionatą teisėjai labai gražiai dirbo.
A.L.: Be abejo, tendencijos klysti teisėjų žaidime tikrai negalime fiksuoti.
- Stebėjome nemažai varžybų, kurios baigėsi tik po baudinių serijos. Ar galime teigti, kad į čempionatą susirinko panašaus pajėgumo komandos?
A.L.: Daugelis manė, kad šveicarai ir austrai bus autsaideriai. Nė velnio. Austrams pritrūko tik meistriškumo. Šis čempionatas, mano nuomone, yra gerokai aukštesnio lygio.
V.J.: Nebuvo tokių komandų, kurios labai išsiskirtų. Rungtynėse tarp Čekijos ir Turkijos antrajame kėlinyje atrodė, kad reikės fiksuoti čekų pergalę, o per penkiolika minučių viskas apsivertė aukštyn kojomis.
- Kur slypi Turkijos rinktinės žaidimo fenomenas?
A.L: Turkai labai daug dėmesio skiria futbolui. Be to, pas juos labai puikios oro sąlygos sportui. Ten prie kiekvieno viešbučio rasime po futbolo aikštę. Į pergales juos vedė žaidimas iki pabaigos - toks jau jų temperamentas.
V.J.: Žaidėjų psichologija, matyt, buvo labai stabili, jei sugebėjo pasiekti tokius rezultatus.
- O dabar prisipažinkite, kurią komandą palaikėte čempionato pradžioje.
A.L.: Aš tikėjau, kad vokiečiai žais finale. Taip pat maniau, kad iki finalo nueis ir Olandijos rinktinė.
V.J.: Aš maniau, kad finale susitiks olandai ir portugalai. Vokiečių niekada nemėgau.
- Ar europinis futbolas panašėja į tą, kuris žaidžiamas Pietų Amerikoje, Afrikoje?
V.J.: Kad brazilai jau ir dabar išgyvena krizę.
A.L.: Visus Brazilijos žaidėjus labai sugadino pinigai. Tai pastebime ir Ronaldinho karjeroje, juo jau nori atsikratyti "Barcelona" klubas.
V.J.: Čia kaip pas mus viskas pernelyg išpūsta dėl krepšinio, taip Brazilijoje yra išpūsta dėl futbolo. Dabar didelės spragos tarp Europos ir kitų žemynų nėra.
Pasaulio čempionatuose madas jau diktuoja europiečiai.
- Jei teisingai supratau, pasaulyje krepšinį jau keičia futbolas, tačiau mūsų šalyje rimto požiūrio į futbolą pasigendu. Dažnai ir pavieniai futbolo gerbėjai priekaištauja, kad Lietuvos valdžiai egzistuoja tik viena sporto šaka - krepšinis. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
A.L.: Ne, yra ir kitų sporto šakų. Bet, kalbant apie futbolą, reikėtų pasiekti, kad futbolui būtų sukurta atskira programa. Juk ne tik krepšinis, bet ir futbolas yra žiūrimiausios sporto šakos. Bet šioje vietoje padėti turi valstybė, ne vien privatus kapitalas. Lietuvoje juk neturime abramovičių, gazpromų, nikelio gamyklų ar ko nors panašaus.
Pirmasis uždavinys, kurį reikia įvykdyti, - turėti bazę. Galbūt tai atsiras Marijampolėje. Nuo senų laikų ten yra likusi nunykusi "Žalgirio" bazė. Kitados valstybė galėjo ją atnaujinti ir padaryti valstybine rengimo baze. Vietoj jos dabar yra numatytas naujas rinktinių rengimų bazės projektas. Be abejo, tai nėra blogai, bet būkime realistais - kada tas projektas bus baigtas? Turėsime bazę, vaikai pradės žaisti, atsiras naujos komandos, jaunimas ką nors laimės... Bet dabar jie viso to neturi, tad kur žaisti ir ką laimėti?..
Jaunimo rinktinė žaidžia tik pirmojoje lygoje, Aukščiausioje lygoje beveik niekas nežaidžia, nes jų vietas užima užsieniečiai. Seniau, kai dirbau sporto komitete, laikinai buvome padarę, kad bent du žaidėjai privalėjo žaisti klubinėje komandoje. Juos galėjo keisti tik kiti du kandidatai iš jaunimo komandos. Dabar labai retai ir, galima sakyti, beveik nepasitaiko, kad aštuoniolikos metų jaunimas žaistų pagrindinės sudėties komandoje.
- Tai vis dėlto kalta sistema?
A.L.: Kai nebuvo bazių, stadionai buvo naikinami, o vietoj jų statomos įvairios parduotuvės. Taip Vilniuje dingo Šiaurės miestelio aikštė. Aikštės nyksta, o naujų niekas nestato. Jeigu turėtume valstybinę programą, pagal ją valdžia priverstų tuos pačius prekybos centrų savininkus pastatyti bent kelias futbolo aikštes.
Kaip yra sprendžiamos tokios problemos Rusijoje? Susikviečia gubernatorius savo srities verslininkus, norinčius kurti parduotuves, ir priverčia rengti sporto aikštynus. Tai iš dalies yra diktatūra. Bet ji naudinga sportui.
- Per čempionatą truputėlį sutrikau. Vykstant Europos futbolo čempionatui krepšinio šalimi vadinama Lietuva neatsiplėšdavo nuo televizorių. Tendencijos keičiasi?
A.L.: Paskaitykite, kas yra rašoma laikraščiuose... "Didžioji futbolo pertrauka"... Kur futbole yra ta didžioji pertrauka? Bet nieko nuostabaus - pas mus juk viskas krepšinio terminais vadinama.
V.J.: Paprasčiausiai žmonėms krepšinis tarsi užprogramuotas. Pasąmonėje jis yra taip giliai, kad kartais žmonėms niekas daugiau ir neegzistuoja. Čia tikriausiai slypi ir viena pagrindinė futbolo stagnacijos Lietuvoje priežastis. Todėl reikia daryti išvadas, ir kuo skubesnes.
- Kokias?
A.L.: Tarkim, Ukrainos vidurinėse mokyklose yra futbolo pamokos. Turkijoje taip pat yra futbolo pamokos. Galima juk ir mūsų šalies mokyklose bent vieną pamoką per savaitę paskirti futbolui. Kokios gi šiais laikais kūno kultūros pamokos? Visiškai bevertės.
V.J.: Dažniausiai vaikai sportuoja salėse, nes aikštelių juk nebeliko - visos užstatytos namais arba mašinomis. Tiesiog jeigu būtų daugiau investuojama į aikštynus, čia galėtų pasportuoti ne tik vaikas, bet ir bet kuris kitas žmogus.
- Kuo skiriasi dabartinis futbolas nuo to, kuris buvo žaidžiamas prieš dvidešimt metų?
V.J.: Žinoma, kad greičiu ir atletiškumu.
A.L.: Žaidėjų įveiktas kilometražas šiais laikais didelis, perdavimų tikslumas neįtikėtinas. Yra komandų, kurių perdavimų tikslumas - 78 proc. Tai yra praktiškai be klaidų.
V.J.: Juk, tarkim, ispanai trumpais ir tiksliais perdavimais įveikė vokiečius finale.
A.L.: Archyvinėje medžiagoje galime rasti įdomios medžiagos - puolėjas apveda gynėją, o gynėjas dar sugeba jį pasivyti, ir dar taip porą kartų. Dabar futbolas yra labiau kombinacinis, be to, žaidėjai naudoja mažiau lietimų. Puikūs žaidėjai sugeba baigti ataką dviem ar trimis lietimais.
Dabar, kai puolėjas gauna kamuolį, iškart puola jį varytis, o anksčiau gaudavo kamuolį, apsidairydavo, pastovėdavo. Žaidimas buvo daug lėtesnis. Kiekviena sporto šaka yra pagreitėjusi. Rengimo metodika šiuo metu yra, matyt, kitokia ir nėra tokia varginanti kaip sovietiniais laikais. Juk treniruodavomės po septynias valandas per dieną.
V.J.: Bet tai užgrūdindavo.
A.L.: Bet dabar dėl to esame perlinkę ir vaikštome su dirbtiniais sąnariais.
- Sakykite, kada galėsime sirgti už Lietuvos futbolo rinktinę Europos futbolo čempionate?
A.L.: Na, gali būti, kad ateis kitas treneris ir iš karto rinktinė dalyvaus.
V.J.: Jeigu neturės kur treniruotis jaunoji futbolo karta, dar ilgai Lietuvos rinktinės nematysime jokiame čempionate. Tokius klausimus iš dalies reikėtų užduoti žmonėms, kurie dirba valdžioje. Įdomūs būtų jų siūlymai, kur ir kaip reikėtų ugdyti jaunuosius sportininkus, būsimą rinktinę, kuri galėtų patekti į Europos futbolo čempionatą.
