Sienos „Montepaschi“ puolėjas Kšyštofas Lavrinovičius svajoja apie Eurolygos laurus ir su Lietuvos rinktine iškovotus medalius.
Naujam sezonui su Italijos krepšinio čempionu Sienos „Montepaschi“ klubu besirengiantis 29 metų 209 cm ūgio Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės puolėjas K. Lavrinovičius su www.basket4life.ru žurnalistu kalbėjosi apie vaikus, stalo tenisą, lyderio vaidmenį ir artimiausią penkmetį. Pateikiame įdomiausias šio interviu mintis.
– Šią vasarą jums gimė antras sūnus. Ar panašus į broliuką?
– Man atrodo, kad panašus. Bet daug kas, tarp jų ir žmona, sako, jog Dominykas yra mano vaikas, o Danielius – labiau į mamą.
– Ar nebus taip, kad mokykloje jiedu bandys klaidinti mokytojus, kaip jūs su broliu dvyniu Darjušu?
– Mūsų vaikus skiria dveji metai, tad ir mokysis jie ne toje pačioje klasėje.
– Ko reikia, kad taptum aukščiausio lygio krepšininku sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje?
– Svarbiausia – charakteris. Lyderis turi būti ne tik aikštelėje, būtina, kad visi tavimi pasitikėtų ir eitų paskui tave.
– Ar jums svarbu rasti bendrą kalbą su komandos draugais?
– Gera atmosfera ekipoje – tai jau 50 proc. sėkmingo žaidimo.
– Komandos lyderis turi būti linksmas ir komunikabilus ar tyliai savo darbą aikštelėje atliekantis krepšininkas?
– Sporto žmonės turi būti ir linksmi, ir bendraujantys. Kolektyve kažin ar pritaptų sunkiai bendraujantis žaidėjas.
– Jei poroje su Darjušu žaistumėte stalo tenisą prieš brolius Kličko, kas laimėtų?
– Mėgstame su broliu žaisti stalo tenisą, bet dviese dar nė karto nerungtyniavome. Būtų įdomu išmėginti.
– Kokius tikslus sau keliate artimiausią penkmetį?
– Labai noriu laimėti Eurolygą. Esu žaidęs Eurolygos finalo ketverto turnyre, mačiau, kokia tai nuostabi šventė. O su Lietuvos rinktine norėčiau rungtyniauti pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse ir, žinoma, ką nors laimėti. Jau žaidžiau dviejose olimpiadose, viename pasaulio čempionate ir vis šiek tiek pritrūkdavo iki medalių.
