„Buvo didelė tragedija, – tinklalapiui LKL.LT pasakojo lemtingo įvykio liudininkas Gintaras Krapikas, tuomet dirbęs „Žalgirio“ trenerių štabe. – Praėjus tiek metų, kalbant apie tai, vis tiek grįžta emocijos. Tai yra neįtikėtina.“
Penkiskart LKL čempionas bei 1998-ųjų Europos taurės nugalėtojas – tokie buvo pagrindiniai 34-erių T. Stumbrio karjeros laimėjimai. Nors karjera artėjo prie pabaigos, tačiau įžaidėjas norėjo žaisti nepaisant sukilusios temperatūros ir ligos. Priežastis – sunki materialinė padėtis.
Dar 2004-ųjų spalio 15 d. jis sirgdamas stojo į mūšį su Vilniaus „Lietuvos rytu“, o kitą dieną jo varžove tapo ilgametė T. Stumbrio komanda – „Žalgiris“.
„Prieš rungtynes kalbėjome su juo, T. Stumbrys sakė, kad sirguliavo savaitę, buvo užkilusi temperatūra. Sakiau jam, kad jau laikas baigti karjerą, tačiau jis teigė, kad turi uždirbti pinigus, nes sunki materialinė padėtis“, – prisiminė tuometis „Žalgirio“ gydytojas Robertas Narkus.
Būtent R. Narkus antrajame mačo ketvirtyje bėgo varžovų atsarginių suolelio link, kuomet jame kilo sąmyšis. Starto penkete susitikimą pradėjęs T. Stumbrys aikštelėje praleido 8 minutes, po kurių „Hidruvos–Atleto“ strategas Ramūnas Cvirka jį pakeitė.
„Rungtynėse jis žaidė gerai, bet matėsi, kad pavargo per kažkurią atkarpą, – tinklalapiui LKL.LT pasakojo dabartinis Kėdainių „Nevėžio“ specialistas. – Krepšininką pakeičiau, o praėjus kuriam laikui ant suolo jam pasidarė bloga.“
T. Stumbrys niekada nesiskųsdavo sveikata, buvo stiprus fiziškai, o per sveikatos patikras jokiame klube nebūdavo jokių nukrypimų.
„Kai nubėgau, pamačiau jį dar sėdintį ant suolo, tačiau jo akys buvo išpūstos, – prisiminė „Žalgirio“ gydytojas. – T. Stumbriui buvo prasidėję traukuliai, jis ėmė mėlynuoti. Su treneriu R. Cvirka pradėjome jį gaivinti, darėme dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Aš jam suleidau vaistus į širdį.“
Toks trenerio ir gydytojo gaivinimo darbas tęsėsi 10 minučių, kol atvyko medikai. Visgi jie su savimi neturėjo reikiamos reanimacijai įrangos, tad dar teko laukti reanimobilio.
„Matyt, gavo iškvietimą į sporto rungtynes, tad pagalvojo, kad lūžo koja ar kažkas panašaus. Galvojo, kad gal reiks gipsuoti ar įtvarą įdėti. Jie nebuvo pasiruošę, kad reikės gyvybę gelbėti“, – svarstė G. Krapikas.
Atvykę medikai perėmė krepšininko gaivinimą, kuris truko iki valandos laikotarpio medicinos kabinete tuometėje „Dinamo“ salėje. Už durų žinių apie krepšininko būklę laukė tiek rungtynėse buvusi jo žmona, tiek abiejų komandų žaidėjai.
Medikų pastangos buvo bevaisės, praėjus valandai jie oficialiai diagnozavo krepšininko mirtį.
„Tai vienintelis epizodas mano karjeroje, kuomet mačiau mirštantį žaidėją krepšinio aikštelėje. Ir šito vieno atvejo yra ryškiai per daug“, – sakė G. Krapikas.
Nutrauktos rungtynės buvo peržaistos po dviejų savaičių nuo nulinio rezultato, o dvikova skirta pagerbti krepšininką bei palaikyti jo šeimą.
„Draugiškas, ekipą vienijantis kapitonas, – taip komandos draugą „Hidruvos–Atleto“ ekipoje prisimena Robertas Stankevičius, šį sezoną dirbantis Utenos „Juventus“ trenerių štabe. – Jis mums tuomet buvo autoritetas, žaidęs „Žalgiryje“. Jo atėjimas iškart jautėsi, o mes bandėme lygiuotis į jį. Nors jo karjera ėjo į pabaigą, tačiau augančiam jaunimui tai buvo pavyzdys.“
Nors T. Stumbrys turėjo solidžią karjerą, tačiau visi pašnekovai vieningai sutaria – tai neišpildęs viso savo potencialo krepšininkas.
„Jis turbūt net ir pats nežinojo, kokį turėjo potencialą, – sakė G. Krapikas, karjeros pradžioje kartu žaidęs su T. Stumbriu. – Jis buvo labai atletiškas gynėjas, labai stiprus, su geru metimu, aukštas. Visgi jis neįdėjo tiek juodo darbo, kad būtų aukščiausio lygio krepšininkas. Galiu tvirtai pasakyti, kad jis neišnaudojo to potencialo, kurį jam davė Dievas.“
