„Net nepastebėjau aš tos mergaitės po finišo. Gal ji kur užsižiopsojusi buvo. Ji važiavo tiesiai į mane, neturėjau, kur pasitraukti... Įvažiavo į mane, aš į tvorelę, o į mane dar viena mergina. Bet nieko čia baisaus“, – dabar jau su šypsena apie incidentą kalba Paulina.
Mergina pasidžiaugė, kad paskutinės dienos varžybos buvo puikios. „Netgi greitis buvo labai geras. Ne visose varžybose pasiseka tokį palaikyti, – pabrėžė P. Patinskaitė. – Per paskutines lenktynes oras buvo lietingas, tačiau man tai patiko. Tokiu oru man sekasi kur kas geriau negu per karštį“.
Paulina bei jos komandos draugė Akvilė Giedraitytė jau susidėjo lagaminus. Šiandien jos išvyksta į Olandiją, kur laukia daugiadienės lenktynės. „Ten taip pat stengsimės pasirodyti kuo geriau“, – tikino P. Patinskaitė.
Darbas, darbas, darbas
Paprašyta prisiminti dieną, kai dviratis tapo geriausiu draugu, Paulina nusijuokė. „Na, aš visada buvau... Tokia „čainikė“ – nei važiuojanti, nei rimtai besitreniruojanti, tačiau sulaukusi kvietimo treniruotis Panevėžyje supratau, kad tai gali pakeisti mano gyvenimą ir požiūrį į sportą, – kalbėjo P. Patinskaitė. – Būtent Panevėžyje pradėjau stengtis ir geresnių rezultatų“.
Darbas, darbas ir darbas – viskas. Toks yra merginos sportinis šūkis. „Reikia kiekvieną dieną stengtis ir daug dirbti, klausytis trenerio. Viskas juk paprasta, jei nepadarysi to, ką turi padaryti, nebus rezultato“, – yra įsitikinusi Paulina.
Ji atsiduso išgirdusi klausimą apie svajones. „Kitais metais jau būsiu jaunė. Todėl tikiuosi patekti į Europos čempionatą. O dabar visos didžiausios mano svajonės sukasi tik apie asmeninio rezultato gerinimą... O vėliau gal pasaulio čempionatas. Žiūrėsime, kaip viskas bus“.
Linksmybė virto darbu
A. Giedraitytė, kuri vos prieš kelias dienas EJOF’e buvo per plauką nuo medalio, neslėpė savo apmaudo. „Juk preliminariuose rezultatuose buvau antra. Tikėjausi, kad prasčiau nebus... Žinote, ketvirta vieta yra pati blogiausia – medalis arti. Taip, tai aukšta pozicija, tačiau... – atsargiai žodžius rinko mergina. – Netgi susimąstau, kad pritrūko vieno atmynimo. Būčiau turėjusi medalį, tačiau niekada negali žinoti, kaip baigsis tavo diena, kaip mins tavo varžovės“.
Akvilė prisipažino, kad visada norisi siekti maksimalaus rezultato ir kabintis ant krūtinės medalius.
Kiek vėliau mergina prisipažino, kad sportininkės kelias prasidėjo tarsi dėl pramogos. „Visada atrodo, kad tiesiog ateisi, pabandysi, gal patiks, – kalbėjo A. Giedraitytė. – „For fun“ pradingsta, kai prasideda rimtesnės varžybos užsienyje. Jeigu matai, kad šiose varžybose gali pasipuošti medaliu, tai kodėl gi nepabandžius sudalyvauti Europos čempionate? Tada „for fun“ virsta mūsų darbu. Štai suaugę eina į darbą, o mes keliaujame treniruotis ir žinome, kad turime atidirbti“.
