Profesionalios žaidėjos karjerą baigusi viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, aikštelę palikusi buvo tik trumpam. Sukaupta vertinga patirtimi sportininkė jau keletą metų dalijasi su kitomis krepšininkėmis. Pasak moters, ji dar tik gilinasi į trenerės darbo subtilybes, tačiau nelieka abejonių, jog nuo mažens sportuojančios J. Štreimikytės-Virbickienės ir jos šeimos gyvenime sportas užima ypatingą vietą, teigiama pranešime spaudai.
Trenere dirbti pradėjote prieš kelerius metus. Kada supratote, kad norite likti dirbti ir siekti karjeros krepšinio srityje?
Viskas vyksta natūraliai – žaisdama negalvojau apie trenerio darbą, nes mačiau kiek jis sukelia streso ir reikalauja atsakomybės. Karjeros pabaigoje buvau persisotinusi krepšiniu, jis jau buvo tapęs darbu. Tačiau pabaigus žaidėjos karjerą ir gerą pusmetį pabuvus be krepšinio, atitolti nuo jo nepavyko – stebėjau rungtynes, sekiau rezultatus ir vis viduje kažkas kirbėjo.
Gavusi pasiūlymą tapti trenerio asistente Vilniaus TEO komandoje, abejonių neturėjau. O pasiūlymas užimti vyr. trenerės pareigas („Kibirkšties-Viči“ komandoje – aut. pastaba) sukėlė tam tikrą sumaištį viduje, bet jeigu suteikiama galimybė, reikia ja pasinaudoti, nes kito karto gali nesulaukti.
Kaip sekėsi įsijausti į trenerės vaidmenį?
Vis dar bandau tą vaidmenį prisijaukinti. Sakoma, norint tapti treneriu, reikia nužudyti žaidėją savyje. Tai tas mano žaidėjas jau merdi, trenerio amplua užima vis daugiau pozicijų.
Su kokiais sunkumais susiduriate šiame darbe?
Klausimų iškyla daug, nuo psichologijos iki taktikos, mokymo... Kur tų žinių ieškoti, kaip jas susisteminti, atsirinkti sau tinkamas, kaip perduoti žaidėjoms, kad jos suprastų. Kaip motyvuoti, nuraminti, balsą pakelti ir t. t. Kaip trenerė esu dar ieškojimų kelyje, kol išsigrynins mano pačios filosofija.
Ar būnant trenere, esant sudėtingai situacijai, nekyla noras pačiai išbėgti į aikštelę?
Esant sudėtingai situacijai į aikštelę išbėgti pagundų kylą – atrodo, jog turint kamuolį rankose, situaciją valdyti ir būti už ją atsakingai yra lengviau. Tai galima patiesinti trenerio darbo patirties stoka. Kuo sudėtingų situacijų bus daugiau, tuo greičiau įgausiu patirties. Manau, esu gerose vėžiose.
Kaip krepšinis Jūsų gyvenime atsirado apskritai? Ar nuo vaikystės svajojote būti krepšininke, o galbūt priešingai – norėjote tapti kitos profesijos atstove?
Krepšinyje atsiradau mamos iniciatyva , kuo norėjau būti vaikystėje net neprisimenu. Ir krepšinį prisipratinau žingsnis po žingsnio. Vėliau, taip, atsirado azartas, užsispyrimas, noras tapti geresnei ir t. t.
Ar, be krepšinio, turite dar kokią nors mėgstamą sporto šaką? Arba kokią sporto šaką būtumėte pasirinkusi, jei negalėtumėte rinktis krepšinio?
Kalbino mane ir į lengvąją atletiką, tekdavo dalyvauti už mokyklą įvairiose rungtyse, dažnai būdavau ant nugalėtojų pakylos. Labai patiko tinklinis, bet treneris Alytuje atrodė piktas. Stebėti patinka įvairias sporto šakas.
Jūsų vyras Dainius Virbickas – profesionalus lengvaatletis, šiuo metu aktyviai bėgiojantis Trakų miesto gatvėmis ir įkvepiantis aplinkinius tai daryti bei dalyvauti gegužės mėnesį vyksiančiame Trakų „General Financing“ pusmaratonyje. Sportas ne tik Jūsų, bet šeimos gyvenime užima itin svarbią vietą?
Be abejonės, sportas mūsų šeimoje labai svarbus, nes mūsų darbai su tuo susiję.
O Jūs pati ar bėgiojate? Kaip manote, ar šiuo metu itin populiarus bėgimas yra tik trumpalaikė mada, ar Lietuvoje žmonės iš tiesų pradėjo daugiau judėti ir stengiasi būti sveikesni?
Pati bėgioju labai retai, nes profesionalus sportas paliko pasekmių, nebegaliu stipriai apkrauti kelio sąnario. Mielai daugiau vaikščiočiau, galbūt pradėsiu propaguoti šiaurietišką ėjimą. Su panelėmis treniruoklių salėje pasportuoju.
Lietuvoje pastaraisiais metais vyksta labai daug bėgimo renginių, man pačiai tenka dalyvauti, daugiau kaip žiūrovei, bet matant prabėgusių akis ir žmonių pasitenkinimą, kaip jie įveikia distancijas, pačiai kyla noras išbandyti. Po pernykščio Trakų pusmaratonio buvau beveik užsidegus šiemet įveikti 10 kilometrų, bet, manau, pasikarščiavau. Jeigu galėsiu, masiniame bėgime dalyvausiu.
Tai, kad žmonės daugiau sportuoja, galima pastebėti net sporto klubuose. Manau, motyvai įvairūs, nuo sveikesnės gyvensenos, svorio metimo iki bendravimo.
Ar sportuoti skatinate ir savo atžalą? Ar jam tai atrodo įprasta veikla, matant nuolat judančius savo tėvus?
Mūsų atžalai nėra didelio pasirinkimo: jis užaugo šalia krepšinio aikštelės, mama sportuodavo, o jis su kitos žaidėjos Rimos Valentienės sūnumi bėgiodavo šalia. Kol aš žaidžiau, nuo 6 mėn. nepraleido nei vienų namų rungtynių. Nuo 4 metukų vasaromis dalyvauja įvairiuose vaikų bėgimuose su Dainiumi. Trakuose lanko dziudo treniruotes.
Koks būtų Jūsų patarimas, kaip išlikti sveikiems ir žvaliems bei energingiems kuo ilgiau, ypač šiais laikais, kai atrodo, kad vis bėgame, skubame ir laiko pasportuoti lieka labai mažai?
Norint pradėti sportuoti pirmiausia reikia surasti motyvą ir gerų bendraminčių, judėti savo malonumui, kad namo sugrįžtum žvalus, geros nuotaikos, išliejęs su prakaitu visa įtampą, stresą ir pyktį. Tuomet ir artimieji bus laimingi.
Judėjimas pats geriausias vaistas nuo šiuolaikiško įtempto gyvenimo ritmo. Ta valandėlė skirta sau – vienas iš geriausių atsipalaidavimo būdų. Ir tik nesakykit, kad neturite laiko, tai melas – juk namuose vis daugiau laiko praleidžiate prie televizoriaus ar kompiuterio. Sėkmės ir geros nuotaikos visiems.
