Tuomet lietuviai su serbais kovojo mažajame finale dėl bronzos medalių. Lyg ant sparnų skrajoję mūsiškiai su net 33 taškus pelniusiu Linu Kleizu priešakyje tiesiog pervažiavo galingą priešininką.
Nuskambėjus finaliniam teisėjo švilpukui švieslentėje žibėjo pergalingi Lietuvai skaičiai – 99:88. O ant aikštelės parketo šėlo pirmą kartą Lietuvos krepšinio istorijoje Pasaulio pirmenybės medalius iškovoję šalies krepšininkai.
Nors kova vyko dėl bronzos medalių, tačiau ši pergalė tapo savotišku kerštu serbams už tą skandalingai bei dramatiškai 1995-siais pralaimėtą Europos vyrų krepšinio čempionatą. Tąkart dabartinis Serbijos vyrų krepšinio rinktinės treneris Aleksandras Džordževičius žaidė aikštelėje ir tapo to finalo herojumi.
Net 41 A. Džordževičiaus pelnytas taškas tuometinei Jugoslavijai padovanojo auksą, o lietuviai turėjo tenkintis sidabro medaliais. Šįkart jau Lietuva turėjo tikrą „žudiką“ savo arsenale – L. Kleizos taiklūs metimai laidojo bet kokias serbų viltis tuomet kibti lietuviams į atlapus.
„Iš pradžių mumis niekas netikėjo. Džiaugiuosi, kad mes iškovojome bronzą ir parodėme, jog laimėti įmanoma tik turint komandoje tokius kovotojus“, – tuomet žurnalistams sakė rinktinės kapitonas Robertas Javtokas.
„Ačiū vyrams, kurie rėmė pečius man į nugarą ir aš sėmiausi stiprybės iš jų“, – gražių žodžių savo kariams negailėjo ir tuometinis rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra.
Įspūdinga kova
Prieš bronzinį mačą su serbais statistika lietuviams nežadėjo nieko gero. Iki tol čempionate serbai žaidė žymiai rezultatyviau nei mūsiškiai: 89 taškai per rungtynes prieš 80,9 taško lietuvių vidurkį.
Serbija per rungtynes taip pat atlikdavo 4 rezultatyviais perdavimais daugiau. Tiesa, dėl kamuolių rinktinės kovodavo apylygiai: 38,4 kamuolio per rungtynes vidutiniškai sugriebdavo varžovai, o lietuviai tą darė net šiek tiek sėkmingiau – 38,8 kamuolio per rungtynes.
Klysdavo abi rinktinės taip pat apylygiai: 12,9 klaidų per rungtynes serbų pusėje, lietuviai vidutiniškai suklysdavo 13,3 kartų. Pagal metimų pataikymo procentus visur pirmavo Serbija: pagal dvitaškius 55,5 proc. prieš 51,1 proc., pagal baudas 74,6 proc. prieš 71,5 proc. ir pagal tritaškius 39,9 proc. prieš 36,2 proc.
Bet skaičiai popieriuje neatspindėjo to vaizdo, kurį sirgaliai išvydo krepšinio aikštelėje. Bronziniame mače lietuviai pataikė net 52 proc. tritaškių (12 iš 23, net 5 iš 7 iš jų pataikė L. Kleiza).
Dvitaškius šiame mače lietuviai metė 63 proc. tikslumu (24 iš 38), o baudas realizavo praktiškai idealiu 94 proc. taiklumu (15 iš 16 taiklių metimų).
Lietuvos rinktinė po pirmojo ketvirčio pirmavo tik 23:22, bet antrąjį ir trečiąjį kėlinius mūsiškiai laimėjo 9 ir 8 taškų skirtumais bei prieš lemiamas 10 minučių jau turėjo solidžią 18 taškų persvarą. Per lemiamą ketvirtį užtikrintai sužaidę mūsiškiai nebeleido niekam suabejoti, kas yra šios dvikovos ir bronzos medalių laimėtojas.
Įspūdingo solo pasirodymą šiame mače surengęs L. Kleiza 33 taškus pelnė per 35 minutes. Jis pataikė 5 iš 7 tritaškių, 7 iš 11 dvitaškių ir visus 4 baudos metimus. Rinktinės lyderis taip pat atkovojo 7 kamuolius, atliko 4 rezultatyvius perdavimus bei perėmė 3 kamuolius.
Kovoje dėl bronzos L. Kleizai puikiai padėjo 15 taškų pelnęs Paulius Jankūnas (7 iš 9 dvitaškiai ir 4 atkovoti kamuoliai) bei po 14 taškų pasižymėję Mantas Kalnietis (5 rezultatyvūs perdavimai) ir Simas Jasaitis (net 10 atkovotų kamuolių).
12 taškų pridėjo Martynas Pocius, 4 – Tomas Delninkaitis, 3 – Jonas Mačiulis ir po 2 – Renaldas Seibutis bei Robertas Javtokas. Taškais nepasižymėjo tik 11 minučių žaidęs Tadas Klimavičius, o Martynas Gecevičius ir Martynas Andriuškevičius aikštelėje nepasirodė.
Skandalingas finalas
Lietuvos krepšinio istorijos metraščiuose 1995-ųjų liepos 2-oji pažymėta kontrastingomis spalvomis. Būtent tos dienos vakarą žūtbūtinė kova užvirė tarp pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo Europos čempionate žaidusios Lietuvos bei paskutinėmis akimirkomis į turnyrą patekusios tuometinės Jugoslavijos rinktinių.
Vyresnės kartos atstovai puikiai prisimena tą dramatišką dvikovą, kuriai artėjant link pabaigos kilo precedento neturintis skandalas, kai abejotinų teisėjo iš JAV George‘o Toliverio sprendimų priblokšti Lietuvos krepšininkai tiesiog paliko aikštelę ir kurį laiką net svarstė galimybę nebetęsti kovos bei keliauti tiesiai į rūbinę.
Šis nemalonus epizodas įvyko iki rungtynių pabaigos likus vos 2 min. 20 sek. Tuo metu lietuviai atsilikinėjo nuo varžovų keturiais taškais (83:87). Vienoje iš atakų puikaus perdavimo iš Artūro Karnišovo sulaukęs Saulius Štombergas prasiveržė po krepšiu ir pelnė svarbų dvitaškį. Bet netrukus nuaidėjo teisėjo iš JAV švilpukas, užfiksavęs abejotiną (įvertinkite vaizdo įraše) Sauliaus pražangą puolime, taškai nebuvo įskaityti. Jau kitoje atakoje prieš puolančius jugoslavus vėl užfiksuota pražanga ir tai buvo paskutinis lašas perpildęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjų kantrybės taurę.
Vis dėlto, Jugoslavijos krepšininkų Aleksandro Džordževičiaus, Vlade Divaco bei kitų oficialių čempionato atstovų pastangos įkalbėti lietuvius sugrįžti į aikštelę davė savo vaisių. Mūsiškiai kovėsi iki pabaigos, tačiau pralaimėjo varžovams garbingu rezultatu 90:96. Prieš čempionatą lietuviams buvo keliamas tikslas patekti tarp keturių stipriausiųjų, tad iškovoti sidabro medaliai, atrodytų, viršijo net ir didžiausių optimistų lūkesčius. Tačiau finale užvirusios aistros paliko stiprų kartėlį visas jėgas aikštelėje atidavusiems lietuviams.
Itin išskirtinė buvo ir čempionato apdovanojimų ceremonija. Sunku pasakyti, bet per visą krepšinio čempionatų istoriją, greičiausia, dar nėra buvę tokio atvejo. Lietuviams lipant ant antrosios vietos laiptelio bei atsiimant sidabro medalius arenoje susirinkę žiūrovai negailėjo triukšmingų plojimų. Tuo tarpu, kai atėjo eilė apdovanoti čempionus, žiūrovai jugoslavus pasitiko kurtinančiu švilpimu.
Šis viso čempionato akcentas tarsi parodė, kad lietuviai finalo kovą pralaimėjo ne tik prieš tikrai stiprų varžovą, bet ir prieš jiems abejotinais sprendimais „talkinusį“ teisėją. Maža to, tuo pat metu, kai jugoslavai lipo ant apdovanojimų pakylos, trečiąją vietą užėmę kroatai demonstratyviai paliko ceremoniją. Būtent kroatai prieš apdovanojimus bandė įkalbėti lietuvius ignoruoti ceremoniją ir tokiu būdu išreikšti savo nepasitenkinimą.
Pamatykite, kaip viskas atrodė - vaizdo įraše:
Lietuvai taškus pelnė: Š. Marčiulionis 32, A. Sabonis 20, A. Karnišovas 19, G. Einikis 8, R. Kurtinaitis 6, V. Chomičius 3, S. Štombergas 2, D. Lukminas, G. Krapikas ir G. Markevičius po 0.
Jugoslavijai taškus pelnė: A. Džordževičius 41, P. Danilovičius 23, D. Bodiroga 12, S. Obradovičius, Ž. Paspaljis ir V. Divacas po 5, Z. Savičius 4, Ž. Rebrača 1.
Prabėgus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, apie 1995 m. Atėnuose įvykusį finalą mintimis su tv3.lt pasidalijo tiek tuometinis Lietuvos vyriausiasis treneris Vladas Garastas, tiek lietuvių žudiku tuomet tapęs A. Džordževičius.
„Lemtingas momentas finale buvo, kai A. Sabonis gavo techninę pražangą ir turėjo palikti aikštelę. Tai išvedė visą komandą iš psichologinės pusiausvyros. Pasidavėme tam nerviniam šokui.
Aikštelę krepšininkai paliko, kai teisėjas užfiksavo Sauliaus pražangą puolime ir netrukus A. Karnišovo gynyboje. Jis buvo pagrindinis teisėjas, todėl ir priėmė tuos sprendimus. Jugoslavija buvo tikrai gera komanda, bet nugalima.
Tad tie „padovanoti“ taškai už dyką pakeitė rungtynių eigą. Finaluose daug nereikia. Visos rungtynės pralaimimos paskutinėmis sekundėmis. Viskas sprendžiasi dvikovos pabaigoje. Pora švilpukų ir tavęs nebėra“, – sakė V. Garastas.
A. Džordževičius iki šiol įsitikinęs, kad minėtas finalas galėjo pasibaigti ir kitaip: „Kaip tai buvo seniai, bet puikiai prisimenu tą 1995-ųjų finalą. Ta dvikova buvo viena gražiausių per visą Europos čempionatų istoriją. Aš esu tikrai laimingas, kad turėjau galimybę žaisti tame finale, būti savo komandos dalimi.
Finalą mes laimėjome pabaigoje, bet dvikova galėjo pasibaigti visiškai priešingai. Tame finale abejose rinktinėse žaidė puikūs žaidėjai, krepšinio legendos, nuostabūs žmonės. Todėl asmeniškai pats, puikiai prisimenu tas rungtynes, kaip vienas iš geriausių per mano karjerą.“
