Likus kelioms valandoms iki pirmadienį Kaune vykusių „Krepšinio namų“ paramos rungtynių tarp Lietuvos ir Serbijos rinktinių A. Sabonis ramiai dėstė savo mintis šventinės dalies organizatoriams, kaip viskas turėtų atrodyti. Šie įdėmiai klausėsi ir tarėsi su LKF prezidentu.
Viskas A. Saboniui turėjo patikti – šventinė dalis praėjo sklandžiai, paramos rungtynės sugeneravo kiek daugiau nei 250 tūkst. eurų, kurie bus skirti „Krepšinio namų“ statyboms, kurias tikimasi galutinai baigti kitų metų pabaigoje. Tiesa, pergalės nepavyko pasiekti – Lietuvos krepšininkai po atkaklios kovos 91:95 nusileido nesulaikomai žaidusio Bogdano Bogdanovičiaus serbams.
Bet žaidimas liūdinti neturėjo – nusileista vieniems būsimo pasaulio čempionato favoritų.
„Dar sunku kažką sakyti, bet kiek žaidžia, viskas vyksta į gerą pusę. Jonas su Serbija (pirmosios rungtynės Belgrade, – aut. past.) sužaidė dar tik pirmas rungtynes ir reikia suprasti, kad turi dar apsitrinti ir yra tam laiko. Šiaip gaila tų klaidų, vis velnias per daug. Per daug forų duodame, prieš geras komandas yra sunku atgal atvynioti tą prarastą kamuolį“, – dar prieš pirmadienio rungtynes portalui tv3.lt duotame interviu sakė A. Sabonis.
J. Valančiūnas jau buvo sunkiai sulaikoma jėga su 18 taškų ir 7 atkovotais kamuoliais per 19 žaidimo minučių, bet klaidos ir vėl kišo koją.
Jeigu JV jau buvo panašus į tą rinktinės lyderį, kurį tikimės matyti, kitam nacionalinės komandos nariui, kuriam klijuojama ši etiketė, dar ne viskas sekėsi.
D. Sabonis gynyboje buvo patikimas ramstis, bet kaip ir pirmose rungtynėse su Serbija Belgrade, taip ir Kaune, 22-ejų Indianos „Pacers“ narys kartais pernelyg karščiavosi ir leidosi būti išmušamas iš ritmo.
Akylai savo sūnaus žaidimą visus metus stebintis A. Sabonis jam nuolat pataria, o po pirmojo mūšio Serbijoje turėjo „paprotinti“ Domantą.
„Jis dar jaunas, manau supranta savo svarbą komandai. Ko nepasakysi apie penktą baudą su serbais. Turėtų pagalvoti, kad taip negalima daryti“, – šypsojosi A. Sabonis.
Pasak tėvo, visa tai lemia patyrimo stoka.
Jeigu galima tikėtis, kad J. Valančiūnas ir D. Sabonis dar ilgai bus rinktinės lyderiais, tai A. Sabonis prie jų norėtų prijungti trečią lietuvį, žaidžiantį NBA. Tik tas lietuvis dar neturi lietuviško paso.
Kaune gimęs, bet anksti už Atlanto su šeima patraukęs I. Brazdeikis artėjantį sezoną debiutuos stipriausioje pasaulio lygoje. LKF prezidentas viliasi, kad artimiausiu metu 20-metis puolėjas galės prisijungti ir prie Lietuvos rinktinės.
Pavasarį vykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo neįvyko, tad LKF turės eiti tiesiai pas naujai išrinktą šalies prezidentą Gitaną Nausėdą ir kalbėtis apie galimybę I. Brazdeikiui šalia Kanados pilietybės išimties tvarka pridėti ir lietuvišką pasą.
„Jis nori, todėl mes stengsimės, kad taptų lietuviu“, – sako A. Sabonis.
Tv3.lt pokalbis su A. Saboniu – apie Kaune statomus ir mažai analogų pasaulyje turinčius „Krepšinio namus“, sūnaus Domanto problemą, dingusius jaunimo medalius ir I. Brazdeikio situaciją.
– Arvydai, puikiai žinome, kad nuo idėjos iki jos įgyvendinimo dažniausiai praeina labai daug laiko. Kada ir kodėl kilo vizija kurti „Krepšinio namus“?
– Praktiškai 2012 metais buvo pradžia ir dabar jau kažkas vyksta. Kaip bebūtų, artėja šimtas metų krepšiniui ir krepšinis yra neeilinis reiškinys pas mus, Lietuvoje. Tie namai, toks kaip pirmojo šimtmečio taškas.
– Pradedant statybas minėjote, kad būtų malonu, kad ir žmonės, kaip ir statant Kauno sporto halę, prisidėtų. Tai kiek lietuviai myli krepšinį, kiek paramos iš žmonių sulaukėte?
– Sulaukėme tikrai ir dėkojame, kas supranta apie istorijos išsaugojimą. Kaip sakyti, neturint istorijos sunku pagalvoti kokia bus ateitis. Idėja ir kilo Kauno sporto halės pavyzdžiu, kai irgi buvo tam tikras laikas, kai reikėjo pravesti Europos čempionatą. Laiko buvo mažai, per pusę metų žmonės parėmė projektą ir atsirado pirma Europoje krepšiniui skirta dengta sporto salė.
Buvo idėja, kad galbūt įmanoma surasti vieną ar du, kas galėtų finansuoti. Bet manau, kad ir yra jėga, kai visi gali. Kažkas daugiau, kažkas mažiau, kažkas vinį atneš, kaip sakau, vis tiek rasime, kur jį padėti ir pastatyti tokį pastatą mūsų jaunimui. Vidus nebus vien tik kaip muziejus, kur sudėtos taurės ir marškinėliai. Bus ir edukacijos, nes jaunimas turi sužinoti kodėl, kada atsirado, kas ir kur atvežė, kaip įvyko.
– Esate apkeliavęs daugybę valstybių – ar matėte kitur panašių projektų?
– Yra Jameso Naismitho muziejus JAV, visokių sporto, olimpinių muziejų, bet kad vien krepšiniui valstybė skirtų nežinau. Amerikoje aišku, jie išrado ir turi. Mes, manau, irgi nusipelnę turėti savo namus. Tai ne tik muziejus, tai ir renginių vedimas, filmų peržiūros, jaunimui pažintiniai, interaktyvūs dalykai, kur galės pažaisti, pasitikrinti metimą, e-sportas, visko yra prigalvota.
– Kalbėjote apie eksponatus, kaip sekasi juos surinkti, galbūt pats kažką įdėsite iš savo kolekcijos?
– Mes turime mintį, kad būtų viena vieta skirta keičiamai ekspozicijai. Kaip pavyzdys – bus Vlado Garasto jubiliejus, jis atsineštų savo kolekciją, sudėtume, mėnesį ar porą savaičių būna, kam įdomu atėjo ir pažiūrėjo. Surinkti visur viską yra neįmanoma, reikia labai didelių patalpų.
– Kalbant apie tuos, kurie kuria istoriją dabar – Lietuvos rinktinė jau sužaidė keletą draugiškų rungtynių. Kokį įspūdį palieka mūsiškiai?
– Dar sunku kažką sakyti, bet kiek žaidžia, viskas vyksta į gerą pusę. Jonas su Serbija sužaidė dar tik pirmas rungtynes ir reikia suprasti, kad turi dar apsitrinti ir yra tam laiko. Šiaip gaila tų klaidų, vis velnias per daug. Per daug forų duodame, prieš geras komandas yra sunku atgal atvynioti tą prarastą kamuolį.
– Mūsiškių lyderiais matomi JV ir Domas. Abu ganėtinai jauni, bet jau nemažai matę per savo karjeras. Kaip manote, ar jie jau yra subrendę priimti lyderio naštą, kuri mūsų rinktinėje yra gana sunki?
– Jonas jau ne pirmi metai lyderis. Domui reikia dar tą ne tai, kad įrodyti, bet irgi suprasti. Jis dar jaunas, manau supranta savo svarbą komandai. Ko nepasakysi apie penktą baudą su serbais. Turėtų pagalvoti, kad taip negalima daryti.
– Turite jam patarimų?
– Visada pakalbame ir dėl tos baudos jam sakau „tu negali taip daryti, jau esi svarbus žaidėjas“. Ir taip gauni, kur nieko nedarai, o dar kišti nagus, kur nereikia, blogai. Aišku, dar yra patyrimo stoka.
– Bet tokios pamokos pačiu metu prieš čempionatą?
– Aš manau, kad taip.
– Domantui rinktinėje ir „Pacers“ teks žaisti ketvirtoje pozicijoje, kurioje jis praktiškai nežaidė dvejus metus. Kaip manote jam sekasi įeiti į šį vaidmenį?
– Pagyvensime pamatysime. Vienas trūkumas – vidutinis metimas. Jeigu jis psichologiškai pervers save, kad jis gali ir reikia mesti, jokių problemų.
– Iš esmės jis gali, bet reikia tvarkytis psichologiškai?
– Man atrodo trūksta, nes žiūrint treniruotes viskas lyg ir krenta, bet per rungtynes nėra užtikrintumo. Jis norėjo labiau lįsti po krepšiu, bet kaip aš sakau, norint lįsti, reikia porą įmesti, tada bus lengviau (juokiasi).
– Su Domantu kiek anksčiau kalbėjome apie jį šią vasarą supančius gandus dėl galimų mainų. Jis sakė, kad net tenka raminti tėvus po jų ir sakyti, kad situacija žino geriau už žiniasklaidą. Tenka pasinervuoti dėl to?
– Nė kiek. O ko čia nervuotis? Tai gi neišmeta iš lygos ar komandos. Ten yra biznis, jie žiūri ateitį, dėlioja ir nuspręs, kaip daryti.
– Kalbant apie tuos, kurie kurs istorija kažkada – jaunimas jau seniai neiškovoja medalių. Ar krepšinis nesusiduria su kitų sporto šakų problema, kai tampa vis sunkiau prisikviesti jaunimą?
– Merginas sunkiau, merginos nenori. Dėl vaikinų tai nemanau, kad yra poblema. Medaliai negali būti visada taip (rodo ranka aukštyn, – aut. past.). Nors dar esame pirmi Europoje tarp vaikinų. Kažkur ta kardiograma turi darytis taip (kilti aukštyn ir žemyn, – aut. past.), normalu. Kažkur pasiseka, kažkur ne. Jeigu stebėjote, nėra taip, kad į vienus vartus – paprasčiausiai pritrūksta. Jaunimo krepšinis nevisada nuspėjamas.
– Ar jaunimo krepšinyje medaliai apskritai yra svarbūs, ar yra keliami visai kiti uždaviniai?
– Mūsų tikslas, kaip bandome įvardinti, kad svarbiausia paruošti žaidėją nacionalinei rinktinei. Kaip bebūtų, visa piramidė ir laikosi ant rinktinės laimėjimų, pralaimėjimų. Visi nori paremti rinktinę, niekam neįdomus jaunimas, pradedant ir valdiškomis institucijomis. Visi žiūri, ką rinktinė padarys. Mūsų ir yra tikslas išauginti. Taip, bus ir medalių, bus taip, kad jų nebus. Svarbu, kad per metus bent vieną perspektyvų turėtume (žaidėją, – aut. past.). Turime problemą tarp dvidešimtmčių, kurie lyg ir perspektyvūs žaidėjai, bet kažkaip labai lėtai įsivažiuoja patekę į vyrus. Čia turime problemą, kurią reikėtų apmąstyti visiems, kaip ją pakeisti.
– Kitas dalykas – beveik nebeturime ryškių žaidėjų Eurolygos klubuose, NBA žaidžia du lietuviai. Ar matote tame problemą?
– Vėl gi, reikia tą kreivę žiūrėti. Nepamirškime, kad jeigu duos Dievas ir būsime olimpiadoje, tai ji bus paskutinė kokiems penkiems žaidėjams. Jie buvo kažkada tame lygyje, dabar vėl auga kažkas. Daug jaunimo yra, kuris išvažiuoja į užsienį galbūt per anksti, nes tikisi, kad ten geriau, bet manau, kaip namuose geriau nėra, labiausiai myli tave namuose. Jauni žaidėjai kažkur stringa, kurie galbūt jau turėjo būti rinktinėje, bet ne viskas būna taip gerai, kaip galvoji.
– Minėjote apie karjeras rinktinėje baigsiančius žaidėjus. Lietuva turi įdomų klausimą – Igno Brazdeikio. Kiek federacija yra pasiruošusi padaryti, kad jis gautų šalies pilietybę?
– Mes visada pasiruošę, bet dabar išrinktas naujas prezidentas, jam dabar reikalų su vyriausybe ir viskuo, o mums irgi pasiruošimas (pasaulio čempionatui, – aut. past.) dabar. Grįžę būtinai darysime vizitą ir kalbėsime. Daugiausiai priklausys nuo jo (prezidento, – aut. past.), o ne nuo mūsų. Mes prašymą pateiksime. Kokia galimybė jam, gimusiam Kaune būt lietuviu – nežinau. Šiais laikais sunku (juokiasi, – aut. past.). Aš įsivaizduoju, jeigu tu gimei, čia tau ne tėviškė, o gimtinė.
– Toks žaidėjas rinktinei galėtų daug duoti?
– Žinoma. Duok Dieve, kad jam sektųsi ir jis tobulėtų. Svarbu, kad jis nori. Nes buvo anksčiau ir kitų pavardžių, kaip pavyzdys – vieno tėvai labiau to norėjo (kad žaistų Lietuvos rinktinėje, – aut. past.), o jis iš viso nieko nenorėjo. Su Brazdeikiu yra kitaip – jis nori, todėl mes stengsimės, kad jis taptų lietuviu.
– Kokius artėjančio pasaulio čempionato favoritus matote? Nukraujavus JAV rinktinei kalbama, kad atsivėrė erdvė išversti juos iš sosto.
– Serbai galinga komanda, jeigu jie susižais. Graikai su Gianniu Antetokounmpo, atleiskite, irgi rimta. Ta pati Australija, Kanada. Irgi kaip rašo, kad kraujuoja, bet svarbu mes nekraujuojame. Svarbiausia mums patiems būti sveikiems ir tada aikštelėje išsispręs viskas.
