44 metų treneris beveik sezoną dirbo Kroatijoje, kur vadovavo „HNK Gorica“ ekipai. Komanda šiemet Kroatijoje žaidė puikiai, grūmėsi su šalies grandais ir žygiavo vos keturiais taškais atsilikdama nuo lyderių.
Vis dėlto skambutis iš Bulgarijos pakeitė viską. Tokie pasiūlymai dažnai nepasitaiko. „Ludogorec“ net devynis kartus iš eilės laimėjo Bulgarijos čempionatą ir yra dažnas dalyvis Europos turnyruose.
Komanda pastaruosius ketverius metus grūmėsi Europos lygos grupių etape, o 2016/2017 m. žaidė ir UEFA Čempionų lygoje, kur grupėje varžovais buvo tokios ekipos kaip „Paris Saint-Germain“ ar Londono „Arsenal“.
V. Dambrausko karjeros kreivė kyla gana stabiliai. Pradėjęs nuo trenerio asistento pareigų Panevėžyje, vėliau tapo klubo treneriu, kol sulaukė pasiūlymo iš garsiojo Vilniaus „Žagirio“. Po trijų sezonų ten (2014-2017 m.) ir pergalių A lygoje bei LFF taurėje galiausiai sulaukė šanso išvykti į užsienį.
Vienas perspektyviausių Lietuvos trenerių atsidūrė Rygoje, kur stojo prie „FK Rigas“ vairo. Sėkmingas darbas Latvijoje (antra vieta čempionate, iškovota šalies taurė) privertė stipresnius klubus atkreipti dėmesį į strategą.
Galiausiai 2020 m. vasarį jis pasirašė sutartį su „HNK Gorica“ bei pradėjo labai sėkmingą žygį Kroatijoje, kur koja kojon žengė šalia šalies futbolo gigantų. Ir tik skambutis iš Bulgarijos trenerį privertė keisti planus. Kaip pats sako, tokių galimybių daug nebūna, tad negalėjo nepriimti naujo iššūkio savo karjeroje ir gyvenime.
„Nesvarbu, ar esi žaidėjas, ar treneris, ar visai kitos profesijos žmogus, manau, kiekvienas norime siekti aukščiausių tikslų. Taip nutiko ir man. Pavojinga likti kažkur viduryje ir žinoti, kad turėjai šansą kilti aukščiau, bet juo nepasinaudojai“, – pokalbio metu su tv3.lt sakė V. Dambrauskas.
Treneris Razgrade kol kas praleido vos tris dienas. Su komanda jis jau pluša stovykloje Turkijoje, kur bando susipažinti su žaidėjais, veda pirmąsias treniruotes bei grumiasi su varžovais draugiškuose mačuose. Paskutinysis iš jų prieš Donecko „Shakhtar“ baigėsi taikiai 2:2.
Bulgarijos čempionate kol kas pertrauka iki pat vasario vidurio. „Ludogorec“ pirmenybėse pirmauja ir šešiais taškais lenkia artimiausią persekiotoją.
V. Dambrauskas yra ir vienas pagrindinių kandidatų tapti metų treneriu „Optibet“ Lietuvos futbolo apdovanojimuose. Savo balsą įvairiuose kategorijuose galite atiduoti ČIA.
Su strategu kalbėjomės apie pirmuosius darbus Bulgarijoje, trenerio karjerą, Lietuvos rinktinės perspektyvas bei svajones.
Plačiau – interviu.
Treneri, grįžtant šiek tiek atgal. Kai gavote pasiūlymą iš „Ludogorec“, buvo bent viena dvejonė?
Tas svarstymas ir pokalbiai ilgesni buvo tarp klubų. Ar komanda mane išleis, ar leis derėtis su „Ludogorec“. Man tai buvo perėjimas į dar aukštesnį lygį ir nelabai buvo, ką svarstyti iš mano pusės. Nuo pat pradžių man tai buvo įdomus pasiūlymas, o paskui tik tam tikri pokalbiai, prisistatymas klubo vadovams. Noras buvo iškart, niuansų buvo tik klubų susitarime.
O buvo punktų, ties kuriais kalbėdamas su „Ludogorec“ vadovais apsistojote ilgiau?
Ne. Ilgiausia diskusija buvo tarp „Ludogorec“ ir „HNK Gorica“.
Šiuo metu su komanda plušate stovykloje Turkijoje. Koks kol kas pirmasis įspūdis ir ties kuo dirbate daugiausiai?
Visada būna panašiai, kai ateini į naują komandą. Bandai įdiegti savas idėjas, visų pirma, aišku, susipažįsti su žaidėjais, bandai suprasti jų potencialą, kas jie per futbolininkai, kaip gali žaisti tame modelyje, kurį bandysi taikyti. Kasdien vyksta ir individualūs, ir grupiniai pokalbiai su futbolininkais, daug treniruočių, teoriniai užsiėmimai.
Darbo tikrai pakanka, bet tas ir „veža“. Būsime čia iki vasarios 4 dienos.
Galima sakyti, kad laiko nėra daug, o darbo daugiau nei pakankamai?
Turime šiek tiek mažiau nei mėnesį iki pirmų oficialių rungtynių. Tad čia jau esame dvi savaites, dar šiek tiek liko. Planuojame sužaisti dar tris draugiškus mačus. Čia tikrai ne ta situacija, kai buvo Kroatijoje, kur išlipęs iš lėktuvo su komanda turėjau vieną bendrą treniruotę ir laukė pirmosios rungtynės. Dabar turime dar mėnesį, laiko tikrai yra, būna ir sudėtingesnių situacijų.
Kokį žaidimo stilių norėtumete įdiegti „Ludogorec“ klube?
Vienas iš principų yra toks, kad treneris turi parinkti tokį stilių, kad atitiktų turimus žaidėjus ir padėtų atskleisti jų stipriasias ir paslėpti silpnąsias puses. Treneris turi tą matyti, kartais taikytis prie žaidėjų. Aišku, norime žaisti atakuojantį, dominuojantį futbolą.
Jau būdami stovykloje bandome ieškoti to tarpusavio supratimo, ryšio, kuris padėti žaisti komandinį futbolą, kur būtų galima susikurti daugiau momentų ir mušti įvarčius. Tai ir yra dabar mūsų pagrindinė užduotis.
Jūs garsėjate kaip daug analizuojantis, į smulkias detales linkęs treneris. Toks išliksite ir Bulgarijoje?
Kuo aukščiau kyli, tuo tos analizės reikia daugiau. Tas dėmesys į detales tampa vis svarbenis. O juk ir tavo kiekvienas žingsnis nuolat yra analizuojamas, varžovai mato, kur yra silpnosios ar stipriosios pusės. Tokiame lygyje įvairioms detalėms skiriama labai daug dėmesio.
Vos tik atvykęs pamačiau, kad šios organizacijos skirtumas, nuo kitų, kur buvau anksčiau, ir yra dėmesis toms mažoms detalėms.
„Ludogorec“ yra daugkartinis Bulgarijos čempionas, dalyvauja Europos turnyrų grupių etapuose. Nesibaiminate tikrai rimtų jums keliamų tikslų?
Tai, kai ateini į klubą, kuris devynis kartus iš eilės laimėjo čempionatą, supranti, kokie yra tikslai. Suvokiu, kad jie yra tik aukščiausi. Negalime sau leisti užimti tik prizinę vietą ar tiesiog kovoti. Turi laimėti, kad būtų šansas žaisti Čempionų lygoje.
O jau tik paskui privalai galvoti apie Europos lygą, jei nepavyktų įgyvendinti pagrindinio uždavinio. Bet svarbiausia nežiūrėti per daug į priekį, o susitelkti ties artėjančiomis rungtynėmis ar kita treniruote. Aš suprantu, kad jei tu pasiruoši tiek, kiek gali, atiduosi save maksimaliai, tada ateis ir rezultatas.
Apskritai trenerio darbe kritikos yra abstu. Jums tapus „Ludogorec“ treneriu Bulgarijoje irgi buvo įvairių kalbų, diskusijų ar net iškart kritikos ypač vietos spaudoje, sirgalių tarpe. Kaip jūs į ją reaguojate ar atsiribojate ir susitelkiate tik ties savo darbu?
Jeigu atsakyti sąžiningai, tai visai nekreipiu dėmesio. Nelabai skaitau ir netgi tuose klubose, kur dirbau, socialinėje erdvėje nesekiau tų komandų profilių, kad būtų mažiau distrakcijos. Man svarbiausia, ką mato ir galvoja mano aplinka. Žaidėjai, treneriai, tie žmonės, kurie yra šalia manęs ir gali pamatyti kažką bei, jeigu reikia, išsakyti ar argumentuotą, ar kartais ne, kritiką.
O kaip aš galiu kreipti dėmesį į pamąstymus žmonių, kurie nėra kartu su komanda, nėra šalia manęs ir nemato, ką mes darome. Aišku, kad suvokiu sirgalių norą matyti komandą laiminčią. Bet čia, kaip ir visur, treneris ateina ir atiduoda save visą. Man ir šis klubas nebus kitoks, nes padarysiu viską, kad jis būtų dar geresnis, nei buvo man tik atvykus.
Kalbant apie „Ludogorec“ žaidėjus. Koks tas pirmasis įspūdis? Tai kol kas aukščiausio lygio futbolininkai, su kuriais jums teko dirbti?
Nesinori ir kitų nuvertinti. Aišku, kad surinkti geri žaidėjai, bet klubas ir skiria daug dėmesio futbolininkų paieškoms. Aš stengiuoti matyti ne tik žaidėją, bet ir žmogų. Labai svarbu suprasti jį suprasti, perprasti, suvokti, kokie žmonės supa ir ką jis gali parodyti aikštėje.
„HNK Gorica“ klube žaidė lietuvis Paulius Golubickas. Galbūt ir Bulgarijoje galima tikėtis lietuvių žaidėjų?
Teoriškai, aišku, visada įmanoma, bet svarbu, kad būtų gerų kandidatų, kurie tiktų tokio lygio klubui. Svarbiausia, kad patys futbolininkai augtų, tobulėtų, rodytų savo potencialą, o tada viskas įmanoma.
Dar šiek tiek sugrįžtant prie „HNK Gorica“ ekipos. Kroatijoje rezultatai buvo geri, sulaukėte daug pagyrų. Nebuvo apmaudo, kad galbūt praleidote šansą iškovoti gal net trofėjų?
Na, tai visko buvo galima pasiekti. „HNK Gorica“ mano karjeroje paliko didelį pėdsaką ir tikrai visam laikui nesakau viso gero. Esu didžiausias komandas sirgalius ir toks liksiu. Ten dirba puikūs žmonės, geras miestas, žaidėjai, pati organizacija. Negaliu pasakyti nei vieno blogo žodžio. Tai buvo geriausia patirtis, kokią galėjau turėti.
Tačiau, kai svajoji apie aukštumas, „Ludogorec“ gali duoti geresnę platformą pasiekti tų tikslų. Kaip bet kuris žaidėjas, treneris ar šiaip žmogus, tu keli sau aukštus tikslus, tai taip ir čia. Pavojinga yra likti kažkur viduryje ir žinoti, kad turėjai šansą eiti aukščiau, bet juo nepasinaudojai.
Jūsų kaip trenerio karjera į viršų kyla labai stabiliai. Jaučiate, kad ir pats tobulėjate ir, žinoma, jus įvertina?
Kad tobulėji turi jausti kasdien. Kai praeina metai reikėtų atsigręžti ir pažiūrėti, ką nuveikei, padarei, ko išmokai. Tas savęs vertinimas vyksta kasdien. Turiu pakankamai daug motyvacijos nesustoti tobulėti. Kartais kasdien ar kasmet prisigalvoju sau naujų iššūkių, kurie stumtų į priekį.
Jei viską suvedi tik į rezultatą, tai nėra visiškas tobulėjimas. Svarbu ir tai, kaip tu pats tobulėsi ir žmonės, su kuriais tu dirbi.
Esate vienas pagrindinių kandidatų tapti metų treneriu Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir Optibet Lietuvos futbolo apdovanojimuose. Asmeniškai jums svarbu individualūs apdovanojimai?
Nelabai jie turi įtakos. Negi dabar nuo to atsikėlus ryte pasikeis kažkas manyje? Ne. Turi toliau planuoti darbus, kitą treniruotę, matyti, kas vyksta aplink tave. Individualūs apdovanojimai priklauso ne treneriui, o komandai, žaidėjams, nes jie daro mus geresniais arba ne.
Aš per daug dėmesio apdovanojimams neskiriu ir stengiuosi apie tai negalvoti, nes svarbiausi titulai yra iškovoti kartu su komanda. Kiekvienas turbūt tą individualų prizą keistų į čempionų taurę ar kitą trofėjų.
Lietuvos futbolo rinktinė praėjusį ciklą (UEFA Tautų lygoje) užbaigė gana sėkmingai. Surinkti 8 taškai, išlikta C divizione. Kaip jums iš šalies pasirodė rinktinės žaidimas?
Manau, kad padarytas didžiulis žingnis į priekį. Džiaugiuosi ir dėl komandos, ir dėl paties trenerio (Valdo Urbono,– aut, past.) kad jam leidžiama dirbti ir duodama laiko. Pažįstu jį gerai ir žinau, kokiais metodais dirba ir tiesiog reikėjo išlaukti tos sėkmės. Nebuvo jokių abejonių, kad ji ateis, bet tam reikia laiko.
Svarbu ir kad susidarytų tam tikras būrys žaidėjų, kurie būtų vieningi, priimtų idėjas, žaidimo mąstymą. Futbole stebuklų nebūna, viskam reikia laiko. Tikrai nėra stebuklingos burtų lazdelės, kuria pamojus viskas greitai sustotų į savo vietas.
Džiugu, kad rinktinėje matomas tikėjimas, ugnelė akyse. Norisi palinkėti, kad jie nesustotų, nes tikrai nesame tiek blogi, kiek esame piešiami.
Užsiminėte apie tobulėjimą. O ko dar reikia, kad rinktinė artimiausiu metu žengtų bent jau dar vieną žingsnelį į priekį?
Vėlgi, labai daug ko reikia, bet čia kalbėti galima daug. Reikia investicijų, trenerių, jų mokymo programų, jaunų žaidėjų, darbo su jais, sistemų, talentų ir t.t. Trūksta daug ko. Visuose šiuose dalykuose esame gana toli nuo lyderių.
Taip, paskutiniai metai buvo gana geri, netrūko gražių iniciatyvų, kad ir vadinamoji „Anderlecht“ programa, kuri anksčiau ar vėliau duos naudos, bet yra ir daug trūkumų kitur.
Juk kai darome verslą turime išsiskirti, jei norime išplaukti į platesnius vandenius. Tai futbolas yra toks pats. Jei trenerių programa yra „nuleista“ iš UEFA pagal knygą, tai mes niekada nepavysime kitų šalių, nes jos daro tą pati, tačiau turėdamos didesnius resurus ir patirtį.
Tad mums itin svarbu turėti išsiskiriančių žmonių, kurie kurtų bendrą viziją. Reikia turėtų savitų dalykų, kuriais bent šiek tiek išsiskirtumėme. Kol to nebus, tikrai bus sunku žengti rimtesnius žingsnius į priekį. Bėda, kad tų lyderių mūsų futbole irgi trūksta. Esu ne kartą kalbėjęs, kad esame susiskaldę, labai pavydūs vieni kitiems. Kol nebus vienybės, tol bus sunku kažką pasiekti.
Futbolo visuomenė yra paprastos komandos atspindys. O ko nori komanda? Pirmiausia, gero mikroklimato viduje. Kol to nėra, kažko pasiekti yra gana sunku. Tai lygiai tas pats su mūsų futbolo bendruomene. Tol, kol ji bus pavydi, žiūrinti tik savų interesų, tai gerų rezultatų tikėtis sunku.
Kalbant apie jūsų, kaip trenerio svajones. Kokios jos yra?
Viena didesnių, be abejo, yra žaisti Čempionų lygoje. Manau, kiekvienas treneris to nori. Girdėti Čempionų lygos himną ne tik per televizorių, bet ir būnant ten ir stebint viską iš pirmosios pozicijos.
Kaip jūs apskritai ilsitės? Jei turite laisvo laiko, kokie tie mėgstamiausi pomėgiai?
Šiandien buvo gana laisva diena (su treneriu kalbėjomės pirmadienį, – aut. past.), tai iki 2 val. nakties žiūrėjau amerikietišką (NFL) futbolą (juokiasi). Tai toks ir mano poilsis. Skaityti dabar tenka mažiau, šiaip mėgstu nebūtinai sportinę literatūrą, domina ir įvairios kitos knygos.
Aišku, dirbant tokį darbą, tenka dažnai skaityti ar domėtis dalykais, kurie daugiau ar mažiau susiję su sportu. Nesinori atsilikti nuo vyriaujančių tendencijų, reikia domėtis, kas vyksta aplink. Darbų pakanka, kadangi vyksta ir nuolatiniai kursai, tad tenka derinti viską kartu.
Be abejo, dar yra šeima, kuriai, deja, kartais negaliu skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.
Kalbant apie šeimą. Ji bus su jumis Razgrade?
Visą laiką, matyt, nebus. Žiūrėsime, kokia bus situacija su pandemija. Dabar per karantiną vaikai galėjo mokytis nuotoliniu būdu, tai buvome kartu. Kaip bus toliau neaišku. Jei atsitiks taip, kad kažkas pasikeis, reiks eiti į mokyklą, tai turbūt skraidysime vieni pas kitus.
Atvykęs į Bulgariją ten dar praleidote mažai laiko. Bet gal spėjote pajusti karantino suvaržymus?
Buvau tik tris dienas, tad dar nelabai ko spėjau. Aišku matėsi, kad nedirba kavinės, restoranai. Kiek žinau, kažko tokio, kaip Lietuvoje, kai negalima be reikalo kirsti savivaldybių ribą, ten nėra.
Pavyzdžiui, Kroatijoje per tuos 10 mėnesių to rimto karantino net nepajaučiau. Galbūt tik pavasarį, kai buvo pirmasis karantinas, kažkiek daugiau suvaržymų jautėsi, nes buvau vienas ir viskas buvo uždaryta, išskyrus prekybos centrus. Gal tada ir labiau bijojo visi, nes tai buvo dar nepažįstamas dalykas.
Na, o čia Turkijoje tai kol kas visai nieko nesijaučia, nes nelabai kur išeiname. Esame patogiai viešbutyje, aikštė šalia, viskas patogu.
Ačiū už pokalbį.
