Rimantas Bagdonas – kol kas vienintelis lietuvis, iškovojęs pasaulio graikų-romėnų imtynių čempiono titulą, tačiau 71 metų Lietuvos imtynių federacijos garbės prezidentas tiki, kad talentingas jaunimas netrukus užkops ant aukščiausio planetos pirmenybių apdovanojimo laiptelio.
Dėl tuometinės politinės situacijos vos 10 metų didžiajame sporte išbuvusio R.Bagdono pavardė Lietuvos imtynių istorijoje iškalta aukso raidėmis – dukart Sovietų Sąjungos čempionas ir prizininkas 1965 metais Tamperėje po nelengvos kovos tapo pasaulio graikų-romėnų imtynių vidutinio svorio pirmenybių nugalėtoju. Iki šiol nė vienam Lietuvos imtynininkui šio laimėjimo nėra pavykę pakartoti.
R.Bagdono pavardė skamba ir kasmet Lietuvoje nuo 2001 metų organizuojamame jo vardo tarptautiniame turnyre. Toks Vilniuje praūžė praėjusį šeštadienį. Paties R.Bagdono nuomone, tokie turnyrai mūsų šalies sportininkams padeda geriau pasirengti svarbiausiems startams.
Imtynininkas panašėja į sunkumų kilnotoją
- Kaip pasikeitė imtynės nuo tų laikų, kai sportavote jūs ir dabar?
- Kaip pradėjau sportuoti, per 20 minučių išaiškėdavo varžovo galimybės. Paskui laiką pradėjo mažinti iki 15, 12 minučių, o dabar – kova trunka 9 minutes. Be abejo, tos imtynės, kurios buvo kažkada vyko senovės Graikijoje ir dabar išties labai skiriasi.
Apskritai dabar labiau vyrauja azijietiškas imtynių stilius, sprogstamoji jėga, o mano laikais pranašumą imtynėse turėjo sportininkai ilgomis kojomis ir rankomis. Dabar imtynininkas tampa panašesnis į sunkumų kilnotoją – trumpos kojos ir rankos. Taip patogiau nuo parterio pakelti priešininką. Trumpi greiti judesiai. Aišku, tie veiksmai žiūrovo akiai patrauklesni, bet pačiam sportininkui rizikos daugiau – gauna daugiau traumų.
- Kaip sovietinė valdžia žiūrėjo į jūsų laimėjimus? Didesnis ar mažesnis dėmesys buvo?
- Prieš tapdamas sportininku aš 14 metų gyvenau Sibire. Orai ten geri, dietinis maistas, nuo 13 metų pradėjau suaugusiųjų darbus dirbti. Tame lageryje buvo tik moterys su vaikais, o vyrai buvo ištremti į kitą vietą. Nuo 13 metų galėjau maišą 50 kg nešti, dirbdavau kertant miškus ir paskui tuos plotus apsodinant. Žodžiu, fizinį pasirengimą gavau gerą.
Apskritai tokių tradicijų ir tokio paruošimo kaip Sovietų Sąjungoje nė viena valstybė sau neleisdavo. Jeigu lyginsime krepšinį ir imtynes, tai imtynininkai gaudavo dešimteriopai didesnes premijas nei krepšininkai. Jeigu iškovoja komanda aukso medalį, tai medalis vienas, o ne dvylika, kiek yra žaidėjų.
Sovietinė valdžia ėjo paprasčiausiu keliu – dėmesys individualioms sporto šakoms, tokioms kaip sunkumų kilnojimas, imtynės, plaukimas. Taip galima buvo apie 30 medalių olimpinėse žaidynėse iškovoti. Žaidybinės sporto šakos buvo paskutinėse vietose.
Už titulą – 5000 rublių ir butas
- Tai iš esmės skųstis nelabai turėjote ko. Juk buvote vedančiosios sporto šakos atstovas?
- Į sportininkus sovietinė valdžia Lietuvoje žiūrėjo labai neigiamai. Ypač į tuos, kurie grįžo iš Sibiro. 1959 metais laimėjau trečią vietą Sovietų Sąjungos Tautų spartakiadoje, o manęs nepriėmė į Kūno kultūros institutą. Išvažiavau į Kijevą, kur man pasiūlė geras sąlygas. Dukart tapau Sovietų Sąjungos čempionu kartu su Ukrainos komanda ir niekas ten neklausė, buvau aš Sibire, ar ne.
Bet kai po pasaulio čempionato man reikėjo važiuoti į Ameriką, o mano tėvas su seserimi ten gyveno, ir kai parašiau, kad mano tėvai gyvena Lietuvoje, tai paskui dešimt metų niekur negalėjau išvažiuoti. Net į Lenkiją. O ką reiškia 25 metų sportininkui 10 metų? Dėl įdomumo dar dalyvaudavau Sovietų Sąjungos čempionate...
- 1965 metais tapote pasaulio čempionu Tamperėje. Ar Sovietinė valdžia tinkamai įvertino šį laimėjimą?
- Boksininkai, krepšininkai visuomet skundėsi, kad jų mažos premijos, bet aš gavau 5000 rublių. Tiesa iš jų 300 rublių iš manęs paėmė Vietnamo karui remti. Be to, gavau dviejų kambarių butą.
Tuomet „Volga“ GAZ-21 kainavo 4200 rublių. Reikėtų paskaičiuoti. „Volga“ kaip dabar „Volkswagen“ kainuojantis apie 30 tūkst. JAV dolerių, o dviejų kambarių butas dabar kainuoja apie 250 tūkst. litų. Už pegalę Tarybų sąjungos čempionate gaudavome 1000 rublių, už tarptautinio turnyro titulą – 1500 rublių. Nepamirškite nemokamų stovyklų, kelionių, o iš užsienio kiekvienas sportininkas parsiveždavo drabužių... Maitino mus geriau nei dabar, aptarnaudavo du trys medikai, masažuotojai...
„Bagdonas meta kaip cirke“
-Turite imtynių idealą? Koks turi būti imtynininkas?
-Kai sportavau, tokio idealo nebuvo. Kai jau baigiau sportuoti, buvo toks unikalus imtynininkas Aleksandras Karelinas. Jo titulų užtektų dešimčiai sportininkų. Kai ketvirtoje olimpiadoje iš eilės jis liko antras, tai buvo didelis pralaimėjimas visai Sovietų Sąjungai.
-Koks buvo jūsų mėgstamiausias veiksmas?
-Mano taktika buvo paprasta – užvaikyti priešininką, paskui paprasčiausiu būdu padaryti tašką ar du ir laimėti. Kai perėjau į kitą svorio kategoriją, sunkesnius varžovus užvaikyti buvo sudėtinga – jau reikėjo daugiau technikos. Mėgau tokį metimą per nugarą. Tarybų sąjungos rinktinės nariai, prisimenu, vis sakydavo: „Kaip čia tas Bagdonas meta kaip cirke“. Pora mūsų sportininkų įvaldė tą veiksmą, bet dabar jo nematau.
Į imtynes – po diskvalifikacijos bokse
- Niekada nesigailėjote, kad ėmėtės imtynių?
- Pasirinkimo didelio nebuvo. Vilniuje įstojęs į Žemės ūkio politechnikumą pradėjau ne nuo imtynių, o nuo bokso. Kokius tris ar keturis mėnesius treniravausi pas tokį garsų trenerį Katilių. Kartu su manimi buvo ir Vladas Ladeta, vėliau tapęs garsiu laisvųjų imtynių atstovu, daugkartiniu Lietuvos čempionu ir Sovietų Sąjungos prizininku. Mums poroje liepė boksuotis per miesto varžybas.
Dar nedaug treniravomės, todėl mums liepta buvo smūgiuoti kaire ranka, nes dešinė dar nebuvo paruošta. Per kovą mes susimušėme, o mane diskvalifikavo. Politechnikume tuomet mokėsi Lietuvos čempionas Vaclovas Remeika, jis mane ir pakvietė į imtynes. Kai nuėjau, taip ir likau.
Giminių jokių neturėjau, stipendija maža, reikėdavo pavalgyti ir apsirengti. Treneris duodavo taloną, treningus su užrašu „Lietuva“, mergaitės labiau žiūrėjo... Manau, tai buvo vienintelė sporto šaka, kurioje galėjau parodyti save. Mano vestibiuliarinis aparatas buvo gerai išsivystęs, buvau koordinuotas, o tai labai svarbu imtynėse.
- Imtynininką sako visuomet pažinsi iš sulaužytų ausų kaušelių...
- Dabar tai nelabai aktualu, bet caro laikais tai buvo madinga ir moterys tokius labai mylėjo. Net patarlė buvo, jeigu negali ant kilimo susilaužyti ausų, tai įkišk tarp durų... (juokiasi). Mano tik viena ausis truputį priplota – tai nutiko dėl patirties stokos. Buvau kartą ir šonkaulį susilaužęs, bet rimtesnių traumų išvengiau. Sporte taip yra, jeigu neišmoksi pralaimėti, nemokėsi ir laimėti.
Sporte reikia ir laimės
- Ar teko kada pritaikyti imtynių veiksmus ne sporto salėje?
- Beveik neteko. Reikia turėti galvoje, kad individualiose sporto šakose sportininkai turi trigubai daugiau jėgos ir technikos už paprastą žmogų. Čia kaip dramblys ir šuniukas... Konfliktinėse situacijose visuomet stengdavausi susitarti. Pajuokaudavau, kad priešininkas ne mano svorio kategorijos.
- Ko trūksta, kad Lietuvoje imtynės taptų populiaresnės? Trenerių, salių, talentų, pinigų?
- Nėra tokios šalies, kurioje pinigų visiems būtų pakankamai. Sporto salės labai svarbu. Kad vyktų atranka, rajonuose reikalingos sporto salės ir treneriai, kurie suteiktų nors nedidelius pagrindus.
Jeigu turėtume savo imtynių mokyklą, turėtume daugiau tokių unikalių sportininkų kaip Mindaugas Ežerskis ir Mindaugas Mizgaitis. Neturime galimybių surengti bendrų treniruočių stovyklų su iraniečiais, japonais, korėjiečiais. Pinigų visiems trūksta, yra kaip yra. Tačiau dėka Lietuvos imtynių federacijos vadovų mūsų „pirmieji“ numeriai tikrai nėra nuskriausti.
- Ką jums reiškia faktas, kad iki šiol esate vienintelis pasaulio čempionas Lietuvos istorijoje?
- Reikia turėti laimės sporte. Jeigu jos nėra, labai sunku. Mindaugui Ežerskiui trūko trijų sekundžių, kad taptų pasaulio čempionu. Tuo sportas ir įdomus, kad jo negali prognozuoti. Yra daug talentingo jaunimo ir tikiu, kad ateityje būsiu tikrai ne vienintelis lietuvis, iškovojęs pasaulio čempiono vardą.
Apie tarptautinį R.Bagdono vardo imtynių turnyrą
Lietuvos imtynių federacija kartu su Rimantu Bagdonu 2001 metais nutarė vykdyti legendinio imtynininko vardo varžybas. Priežastis - imtyninkai Lietuvoje turi labai mažai varžybų. „Pirmieji“ numeriai dalyvauja respublikos čempionate, išvyksta į stovyklas, dalyvauja tarptautiniuose turnyruose. Jie gali varžytis Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, o „antrieji“, „tretieji“ numeriai ir jaunimas lieka tokie atkirsti. Kad juos truputį patemptume, reikėjo kažką sugalvoti“, – pasakojo R.Bagdonas.
Pirmaisiais metais šiame turnyre varžėsi jaunučiai, paskui dvejus metus – jaunimas, o nuo 2003 metų pradėtos vykdyti suaugusiųjų varžybos. „Galvojome, kad šis turnyras padės pasirengti Atėnų olimpinėms žaidynėms. Federacija ir treneriai įkalbėjo mane tęsti darbą. Sakiau, jeigu 2008 metų Pekino olimpiadoje bus medalis, dar ketverius metus vykdysime šį turnyrą. Taip ir įvyko“, – dėstė 1965 metų pasaulio čempionas.
R.Bagdono vardo turnyrą pripažino Tarptautinė imtynių federacija (FILA), įtraukė į savo varžybų kalendorių. Anot R.Bagdono, dabar einama nauju keliu: „Anksčiau buvo asmeninės varžybos, o praėjusiais ir šiais metais mėginame rengti komandines varžybas. Komandinės varžybos suburia kolektyvą, imtynininkai susidraugauja, žino vieni kitų galimybes. Žinoma, pasaulyje konkuruoti labai sunku. Daugelį valstybių imasi atstovauti armėnai, azerbaidžaniečiai ir turkai, o mes auginame savo jaunimą ir suaugusiųjų komandą“. Šįmet nugalėtojams už pirmą vietą skirta 700 eurų ir taurė.
„Neturime tokios mokyklos, kaip boksininkai ar krepšininkai. Suorganizavome Lietuvoje kadetų ir jaunimo pasaulio čempionatus, praėjusiais metais – Europos čempionatą. Įdirbis jau yra. Jeigu nevykdysime tokių smulkių varžybų, kas patikės, kad tokia maža valstyvė, kur imtynės nelabai populiarios, gali tai surengti,“ – sakė R.Bagdonas.
Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Darius Čepauskas apie R.Bagdoną ir turnyrą:
„Rimantą Bagdoną žino ne tik imtynininkai, bet ir visa Lietuvos sporto bendruomenė. Tai pirmas lietuvis pasaulio čempionas tarp visų sporto šakų. Mums jis yra žmogus legenda. Puikus sportininkas, geras draugas ir pavyzdys visai jaunajai kartai.
Turnyras rengiamas šio žmogaus garbei. Į šias tarptautines varžybas atvažiuoja imtyninkai iš tokių šalių kaip Lenkija, Suomija, Vokietija, Baltarusija, Ukraina, Kirkizija. Tai puiki treniruotė ir jėgų išmėginimas mūsų sportininkams. Kadangi tai komandinis turnyras, jis labai patrauklus žiūrovams ir padeda populiarinti imtynių sporto šaką.“
