M.Coulibaly atskleidė savo sunkią kelionę į Italiją iš Afrikos ir tai, kad tos kelionės metu jis galėjo mirti. Saugas taip pat papasakojo, kad jam teko badauti, kol pagaliau jis pasirašė sutartį su pirmuoju savo klubu karjeroje „Pescara“.
„Iš Senegalo aš išvykau tik su kuprine. Pasakiau tik savo geriausiam draugui Mamadou, o mano tėvai galvojo, kad aš esu mokykloje. Aš išjungiau savo telefoną ir savo tėvams neskambinau tris ar keturis mėnesius, todėl jie galvojo, kad aš esu miręs“, – „Gazzetta dello Sport“ dienraščiui sakė M.Coulibaly.
„Namuose turėjau pakankamai maisto. Tėvai turėjo tik mane ir mano dvi seseris. Mano tėtis nenorėjo, kad aš žaisčiau futbolą. Jam svarbiausias buvo mokslas, kadangi mano šeimoje yra daug mokytojų. Mano tėtis yra fizinio lavinimo mokytojas, o tetos yra kitos srities profesorės. Jis mane sakė, kad nuveš mane į kelias Europos komandas, bet taip jis kalbėjo tik tam, kad aš būčiau ramus. Dėl futbolo aš rizikavau savo gyvybe, bet tą aš taip pat dariau dėl jų. Greitai aš jiems galėsiu padėti“, – tęsė 18-metis saugas.
„Aš nusipirkau bilietą iš Dakaro į Maroką, bet tai nebuvo pavojinga kelionė, Daug pavojingiau buvo po to. Aš miegojau Maroko uoste, nes neturėjau pakankamai bilietų laivo bilietui. Vienas vyras pamatė, kad aš uoste jau esu kelias dienas ir paklausė, kodėl aš miegu gatvėje. Aš jam pasakiau, kad noriu į Europą“.
„Po kelių dienų jis sugrįžo. Jis dirbo laive, kuris turėjo išplaukti į Prancūziją ir pasakė man, kad aš galiu juo plaukti. Tai nebuvo tas laivas, kuriuos jūs matote per TV, tai buvo didelis, maistą gabenęs laivas. Tokių kaip aš dar buvo apie 20 berniukų. Aš laive buvau dėl futbolo, o jų istorijos nežinojau. Nežinojau jų svajonių“, – toliau savo istorija dalinosi „Pescara“ saugas.
„Kartais Italijoje mane vadina „laivo žmogumi“, nes taip stengiasi mane įžeisti, bet aš į tai nereaguoju. Aš taip atsidūriau čia ir nesu geresnis už tuos, kurie taip pat į Italiją atvyko laivais. Pati kelionė laivu nebuvo pavojinga, bet aš nemokėjau plaukti, todėl jei laivas būtų skendęs, aš būčiau miręs“, – pabrėžė saugas.
„Pats sunkiausias momentas? Pačioje pradžioje, Livorno mieste. Vienas žmogus mane atgabeno į Livorną, kad parodytų mane kelioms komandoms, bet vieną rytą aš pabudau viešbutyje ir jo tiesiog nebuvo. Aš neturėjau pinigų, nieko nepažinojau ir nemokėjau itališkai. Tas vyras mane pamatė žaidžiantį paplūdimyje ir nuvedė į „Livorno“ klubą peržiūrai. Aš to norėjau, bet neturėjau tinkamų dokumentų, kad gaučiau sutartį“, – savo sutiktus sunkumus atskleidė M.Coulibaly.
„Aš miegojau gatvėje ir jei man pasisekdavo, gaudavau sumuštinį. Kai buvau Romoje, sužinojau, kad Peskaroje yra daug senegaliečių, todėl įlipau į traukinį ir ten išvykau. Tiesa, aš neturėjau bilieto ir važiavau „zuikiu“. Aš išlipau Roseto mieste, ne ten kur turėjau. Aš miegojau aikštėje, kol mane pastebėjo policija ir nuvedė į prieglaudos namus Montepaganoje“, – nieko neslėpdamas sakė saugas.
„Turėjau peržiūrų „Cesena“, „Sassuolo“, „Roma“ ir „Ascoli“ klubuose, bet niekas manęs nenorėjo. Futbolą aš žaidžiau tik mokykloje, o viso kito išmokau žaisdamas Senegalo gatvėse. Dar daugiau išmokau tiesiog žiūrėdamas rungtynes per televizorių ir stengdamasis atkartoti judesius“, – prisipažino iš Afrikos atvykęs futbolininkas.
„Ką mane išmokė „Milan“ rungtynės? Kad galbūt vieną dieną aš galėsiu žaisti tokiame lygyje. Tuo aš esu tikras, nes man viskas pavyksta natūraliai. „Milan“ yra vienas iš tų klubų, kuriuos aš palaikau. Taip pat palaikau Prancūzijos rinktinę ir „Manchester United“.
„Mano tėtis yra griežtas, todėl prieš du metus aš negalėjau jam pasakyti, kad esu Prancūzijoje, jis tada būtų privertęs mane sugrįžti. Dabar mes kalbame kiekvieną dieną, jis sako, kad yra laimingas, o aš jo atsiprašiau. Savo šeimos aš nemačiau dvejus metus ir kai aš išvykau, ji verkė, nes galvojo, kad esu miręs. Dabar? Dabar aš jaučiu, kad man aplankė sėkmė“, – užbaigė M.Coulibaly.
