Gegužės 30 dieną Italijoje griaudėjo ovacijos naujajam „Giro d'Italia“ čempionui Ivan Basso („Liquigas“) ir visiems stipriausiems bei ištvermingiausiems „Giro“ lenktynių dalyviams, pasiekusiems didįjį finišą antikinėje Veronos arenoje.
Kaip žinia, Ignatas Konovalovas buvo vienintelis lietuvis, dalyvavęs 93-osiose „Giro d'Italia“ lenktynėse, ir nuo jo sėkmės priklausė jo atstovaujamos komandos „Cervelo“ lyderio, Carlos Sastre, sėkmė kovoje dėl lenktynių lyderio marškinėlių – maglia rosa.
– Kaip jautiesi, Ignatai? Ar jau atsigauni po 3 savaites trukusių lenktynių?
– Aš atsistatau gana greitai. Jau sekančią dieną po „Giro“ išlėkiau į kalnus. Vieną dieną praleidau be dviračio, bet jau kitas dvi dienas pramyniau 2 valandas. Jaučiuosi gerai.
– Ar jau atslūgo lenktynių įtampa, lydėjusi per visas „Giro d'Italia“ lenktynes?
– Labai keistas jausmas, bet man atrodo, kad „Giro“ baigėsi daug seniau nei iš tikrųjų. Kažkaip jau viskas pasimiršo, tiktai pavargę raumenys treniruočių pradžioje dar primena, kad buvo tokios lenktynės.
– Kuris etapas tau buvo sunkiausias?
– Sunkiausias buvo 11 etapas, vedantis į Aquila. 262 km – per lietų ir šaltį... Vienu metu grupė suskilo į grupeles ir aš likau gale, tad teko labai ilgai vytis priekyje mynusius varžovus.
Tą dieną mes, likę šešiese, pravažiavom virš 100 km, kol pasigavom atsilikusią didesnę grupelę. Jau maniau, kad nebaigsiu „Giro“. Mintyse jau net buvau susiplanavęs, ką veiksiu grižęs namo...
– Ne ką mažiau fizinių jėgų, vidinės stiprybės ir susikaupimo, ko gero, pareikalavo ir paskutinis etapas (21 etapas), kuriame turėjai parodyti geriausią rezultatą atskiro starto lenktynėse. Patenkintas ar vis dėlto nusivylęs likai savo pasirodymu?
– Savo pasirodymą paskutinę lenktynių dieną aš vertinu gerai. Gerai apie mane atsiliepė ir komanda, sulaukiau net pagyrimų.
Manau, kad padariau viską, ką galėjau, ir tikrai žinau, kad nebūčiau pravažiavęs 23 sekundėmis greičiau, netgi žinodamas trasą taip kaip savo kiemą.
– Išties, nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog atsilikęs 6 sekundėmis nuo patyrusio plento veterano Aleksandro Vinokurovo (3 vieta), „tik“ 1 sekunde – nuo pasaulio čempiono Cadelio Evanso (4 vieta), ir tik keliomis sekundės dalimis pralaimėjęs metais už tave vyresniam vienam iš „Liquigas“ komandos lyderių – Vincenzo Nibali (5 vieta), tu užėmei (o tiksliau, iškovojai) solidžią ir garbingą 6 vietą?
– Čia jau kaip kas pažiūrės. Man ši vieta yra garbinga. Garbinga jau vien tuo, kad 6 sekundėmis aplenkiau paskutinio etapo favoritą Bradley Wigginsą („Sky“), kuris finišavo 7 vietoje.
– Jeigu palygintum šių metų „Giro“ finalinį etapą su praėjusiųjų metų, kokius skirtumus galėtum įvardinti?
– Šių ir praėjusių metų trasos visiškai skirtingos! Pernai maždaug pusę distancijos sudarė akmenimis grįstos gatvės, daug posūkių... Trumpai tariant, pernai buvo labai techniška trasa.
O šiemet buvo tikrai sunkus 4,5 km ilgio kalnas, vietomis pakylantis iki 9%, ir gana sudėtinga nuokalnė. Leistis reikėjo labai atsargiai, nes nesimatė posūkių ir, „perlenkus lazdą“, buvo galima akimirksniu išlėkti iš trasos.
– Ar šiemet ir varžovai buvo rimtesni?
– Ne, tiesiog visi varžovai turėjo savus tikslus. Tas pats Vincenzo Nibali labai stengėsi dėl generalinės klasifikacijos, nes norėjo išsaugoti 3 vietą, o Michele Scarponi nuo jo atsiliko tik 1 sekunde.
– Ar tu, būdamas atskiro starto specialistas, nesusiduri su sunkumais, kuomet net ir trumpos atskiro starto distancijos neretai būna kalnuotos ir net kylančios (kaip buvo Plan de Corones)?
– Tokiuose etapuose kaip Plan de Corones (16 etapas) iš pat pradžių buvo aišku, kad man tai bus per sunkus etapas. Kol kas man sunku pasakyti, ar tokiuose etapuose kada nors galėsiu važiuoti pilnu pajėgumu. Pasitarę su komandos treneriais, mes visi nusprendėme, kad maksimaliai tą etapą važiuos tiktai Carlos Sastre, o likusieji – tik tiek, kad pakliūtų į laiko limitą.
– „Cervelo“ komandos lyderis turėjo didelį ratą gerbėjų, kurie juo tikėjo gal net labiau už jį patį. Tik prasidėjus lenktynėms, vienas geriausių visų laikų Italijos dviratininkų, Paolo Bettini, oficialiai pareiškė, kad realiausiu „Giro d'Italia 2010“ pretendentu į nugalėtojo marškinėlius, regi vienintelį Carlos Sastre. Ar tai buvo realu?
– Taip. Įvertinus visus šių metų „Giro“ etapus ir atsižvelgus į tai, kad paskutinė lenktynių savaitė buvo pati sunkiausia, mūsų komanda turėjo labai daug šansų, todėl mūsų lyderis ir buvo vienas iš lenktynių favoritų. Carlos Sastre visada garsėjo šia savybe, kad paskutinėmis savaitėmis jaučiasi vis geriau ir geriau.
– Ar sunku, tavo manymu, būti komandos lyderiu ir ar didelė atsakomybė slegia lyderio pečius?
– Nemanau, kad tai yra labai sunki užduotis, bet lyderis turi atidžiau stebėti situaciją varžybose ir, žinoma, daugiau kentėti...
O labiausiai lyderį slegia spaudos ir gerbėjų dėmesys, užplūstantis iškart po finišo. Prie mūsų komandos autobuso būriuojasi minios žmonių, kurie šaukia „Sastre! Sastre!“, prašydami kartu nusifotografuoti ar pasirašyti autografą.
– Argi gerbėjai nėra sudedamoji sportininkų karjeros ir šlovės dalis?
– Aišku, kad dviračių sporto fanai yra neatskiriama mūsų sporto dalis.
Tik vieni [dviratininkai] su tuo susigyvena ir nekreipia dėmesio bei lengvai dalina autografus ir pan., o kiti jų privengia ar net atsitveria tylos siena.
Man asmeniškai tokių problemų nėra, nes neturiu tiek daug gerbėjų, kad jausčiausi nesmagiai.
– Kodėl trečioji „Giro“ savaitė ir du paskutiniai kalnų etapai (Mortirolo ir Passo di Gavia), turėję būti Carloso Sastre tramplynu į (kaip minimum) pirmąjį 3-tuką, atsisuko prieš jį patį?
– Kaip sako pats Carlos Sastre, tai reiškia tik viena – kad yra už jį stipresnių. Nors mano požiūriu, jo fizinis pasirengimas kaip buvo – taip ir liko gana aukštos formos.
– Jeigu galėtum pasirinkti, kur dalyvauti – „Giro“ ar „Tour“,– kokie būtų vienų ir antrų lenktynių privalumai?
– Nėra jokių privalumų. Tik tiek, kad „Tour de France“ yra populiaresnės. O komandų lyderiai dažniausiai pasirenka vienas ar kitas lenktynes pagal tai, kokia jiems trasa palankesnė.
– Ar tavo kalendoriuje yra numatytos „Tour de France“ lenktynės?
– Po „Giro d'Italia“ aš planavau važiuoti daugiadienėse Prancūzijos lenktynėse „Le Criterium du Dauphine“. Tačiau neseniai komanda nusprendė, kad aš būsiu pirmas rezervas „Tour de France“ lenktynėse. Jei kuris nors iš mūsų komandos narių atsisakys ar dėl ligos negalės startuoti, tai aš stosiu į jo vietą.
– Tai gal pasitvirtins tas posakis, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“?
– Gal ir taip. Skamba viltingai.
– Linkime tau gerų treniruočių ir sėkmės tolesniuose startuose!
– Ačiū.
