Drąsi ir ryžtinga, kupina energijos ir optimizmo, globėjiška ir draugiška – taip sportininkai ir kolegos apibūdina vyriausią mūsų šalies sportininkę Londono žaidynėse, Sidnėjaus olimpinę čempionę Dainą Gudzinevičiūtę.
Daug žmonių prisimena jos patriotišką ir blaivią poziciją Donatos Rimšaitės klausimu sausio mėnesį vykusioje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) asamblėjoje: „Nevadinčiau Donatos išdavike. Tačiau problema, kad jos išvykimas buvo panašesnis į pirkimą ir pardavimą, besiremiantį stipriojo teise. Donata turėjo ateiti į federaciją, pas trenerį, LTOK vadovus ir kalbėtis, ieškoti kompromiso, o ne išsliūkinti paslapčia. Manau, turime apginti Olimpinę chartiją ir neleisti D. Rimšaitei startuoti Londono olimpinėse žaidynėse.“
Pati Daina teigia, kad ilgametė darbo Kūno kultūros ir sporto rėmimo fonde patirtis išugdė gebėjimą principingai ir argumentuotai atstovauti olimpinio sporto – sportininkų, federacijų ir jų pagalbininkų – interesams. Daina šmaikštauja: „Esu moteris, tad iš esmės esu linkusi ne kariauti, o kalbėtis ir ieškoti kompromisų.“
Pašnekovė išties komunikabili ir jos mintys – ne tušti rinkiminiai lozungai, o aiškios ir konkrečios idėjos LTOK veiklai, sportininkų ir federacijų labui. Dainos manymu, vienas pagrindinių dalykų, kurio trūko LTOK veiklai, yra aktyvesnė komunikacija, bendravimas ir bendradarbiavimas.
„LTOK komanda padarė daug gerų darbų, tačiau apie juos dažnai pamiršdavo papasakoti, nušviesti juos sporto bendruomenei ir visuomenei. Tad, prasidėjus įvairiam puolimui, jiems būdavo sunku atremti kai kuriuos niekuo nepagrįstus kaltinimus. Esu tikra, kad LTOK turi pats aktyviau pateikti savo veiklą, gerus darbus sporto bendruomenės labui. Tai itin svarbu, siekiant skaidrumo, viliantis didesnio privačių rėmėjų finansavimo. Turime būti realistai – garsaus sportininko pavardė nėra pakankamas argumentas verslo organizacijai pasirašyti rėmimo sutartį: turime siūlyti įdomius ir kūrybingus projektus bei garantuoti viešumą ir skaidrumą“, – teigia Daina.
„Metų pradžioje LTOK kelis kartus pasikvietė žurnalistus pusryčių – girdėjau, kad šį žingsnį pozityviai įvertino tiek LTOK direktorato darbuotojai ir Vykdomojo komiteto nariai, tiek federacijų vadovai. Manau, kad tokie renginiai turi tapti tradicija. Be to, į juos reikėtų kviesti ir įvairių federacijų vadovus. Negalime kalbėti apie sportui aktualius klausimus tik per žaidynes. Aktualius klausimus privalome kelti ir spręsti kasdien. Žinoma, turi būti užtikrintas didesnis LTOK bei Lietuvos olimpinio fondo pajamų ir išlaidų viešumas – tiek organizacijos viduje, tiek visai visuomenei“, – pabrėžia kandidatė į LTOK prezidentus.
Kokia jūsų patirtis leidžia teigti, kad labiausiai tiktumėte užimti LTOK prezidento postą?
Dešimt metų vadovavau LTOK Sportininkų komisijai. Pagrindiniai įgyvendinti darbai: Kūno kultūros ir sporto įstatymo pataisos (kuriomis pasiekta, kad iki nepriklausomybės atkūrimo medalius iškovoję sportininkai gautų deramas socialines garantijas), Antidopingo konvencijos nepasirašiusių sporto šakų finansavimo mažinimas, dalyvavimas įvairiose labdaros akcijose ir, svarbiausia, nuolatinis dialogas su sportininkais jiems rūpimais klausimais.
Penkerius metus darbuojuosi Kūno kultūros ir sporto rėmimo fonde: aktyviai globoju olimpinių sporto šakų klubus bei regioninius mažuosius centrus ir kovoju dėl jų finansavimo.
Be to, dvi kadencijas (aštuonerius metus) dirbau LTOK Vykdomojo komiteto nare. Aktyviai dalyvavau rengiant Seimo patvirtintą Lietuvos sporto strategiją, aktyviai propagavau olimpinį švietimą, teikiau siūlymus dėl Lietuvos olimpinio sporto centro veiklos optimizavimo, atstovavau organizacijai įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.
Galbūt dar svarbu paminėti, kad esu baigusi teisės studijas.
Ar galite teigti, kad suprantate sportininkų lūkesčius?
Per dešimt metų darbo LTOK bei dalyvavimo ne vienose olimpinėse žaidynėse susidariau gana aiškų vaizdą, ko reikia sportininkams, treneriams ir aptarnaujančiajam personalui. Žinau, ką galima padaryti labai paprastai LTOK turimais resursais, o kur būtinas dialogas su politikais ir valdininkais.
Pasakyti – duokite daugiau pinigų ir viskas bus gerai – yra daugiau nei banalu. Tikėtis, kad staiga prasidės pinigų lietus LTOK prezidentu tapus kuriam nors žmogui, – naivu. Reikia aiškių ir konkrečių žingsnių, idėjų. Pavyzdžiui, kai kurie klausimai, pavyzdžiui, sportinių bazių, turi būti sprendžiami kartu su valstybinėmis institucijomis, o kai kuriuos sportininkų aptarnaujančiojo personalo, sporto specialistų darbo aspektus galima pagerinti tiek aktyvesniu LTOK darbu su rėmėjais, tiek naudojant kitus LTOK vidinius resursus.
Esu įsitikinusi, kad LTOK prezidentas turi būti atviras tiek konkrečių praktinių sportininkų bei federacijų problemų sprendimui, tiek siekdamas iš esmės gerinti sporto situaciją. Neseniai Seime priimtas įstatymas, kuriuo Kultūros rėmimo fondo finansavimas padidintas trigubai – kalbame apie dešimtis milijonų litų. Įdomu, ar panašių iniciatyvų ėmėsi dabartinė KKSD bei LTOK vadovybė?.. Žinoma, dabartinio LTOK finansavimo modelio, užtikrinančio komiteto nepriklausomybę, išsaugojimas – neabejotinas esamos LTOK vadovybės laimėjimas. Tačiau turėtume ne tik ginti esamus rezultatus, bet ir kelti ambicingesnius tikslus dėl sporto bendruomenės.
Patarlė teigia „vienas lauke – ne karys“, kokia būtų jūsų komanda?
Tikiu, kad požiūrių įvairovė – vertybė. Tad ir mano komandoje dirbtų skirtingi žmonės. LTOK įstatuose numatyti trys viceprezidentai, tad, jei pelnysiu LTOK narių pasitikėjimą, į šias pareigas siūlysiu aukščiausius sporto etinius standartus ginantį olimpinį medalininką, Sąjūdžio ir LTOK atkūrimo aktyvų dalyvį, intelektualą, filosofą Arvydą Juozaitį, itin prityrusį praktinio sporto darbo organizatorių, sporto federacijų veiklos specialistą Valentiną Paketūrą bei verslo poreikius ir šiuolaikinės vadybos principus puikiai išmanantį Romualdą Bakutį. LTOK direktorate, mano nuomone, turėtų būti žmonių su patirtimi ir žmonių, turinčių naują ir ambicingą požiūrį, pusiausvyra.
Kokie būtų jūsų pirmieji darbai tapus LTOK prezidente?
Kaip ir minėjau pokalbio pradžioje, man labai svarbus dialogas. Sieksiu išsiaiškinti visų, net mažiausių federacijų, poreikius (ne tik finansinius) bei ieškoti, kaip spręsti joms aktualius klausimus.
Itin aktualus sporto organizatorių, medikų, gydytojų socialinių garantijų ir sportininkų draudimo nuo traumų klausimas. Reikia matyti ne tik sportininką, bet ir visus, kurie jam padeda. Turi būti teisinga atlygio sistema.
Dėl sporto federacijų finansavimo – manau, kad reikia užtikrinti ne mažesnį nei dabar yra bazinį finansavimą bei papildomai finansuoti federacijas, atsižvelgiant į jų sportininkų pasiektus rezultatus bei tų rezultatų gerėjimą.
Sporto bazės – akivaizdžiai aktualus klausimas. Tačiau jis nėra išsprendžiamas per vieną dieną: reikia aktyviai dirbti su sprendimus priimančiais asmenimis, o tam, akivaizdu, reikia laiko. Tad kartu reikia ieškoti operatyvių sprendimų: nuo kvietimo privačių sporto klubų tapti LTOK rėmėjais mainais į teisę sportininkams treniruotis juose nemokamai iki reabilitacinių mažųjų centrų kūrimo.
Pastaruoju metu pasigirsta minčių, kad finansavimą sportui galime padidinti, jei valstybės lygiu pripažinsime, kad tai padeda kurti šalies įvaizdį. Kai kurie asmenys net suskaičiavo, kiek išleista šalies įvaizdžiui kurti ir kaip išaugtų sporto finansavimas, perėmus dalį šių pinigų.
Aš matau dar kelias sritis, apie kurias turime galvoti, siekdami didesnių sporto investicijų – tai vaikų ir jaunimo užimtumas, žalingų įpročių prevencija bei gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas. Sportas – itin efektyvi priemonė šiems tikslams pasiekti. Amerikiečiai yra suskaičiavę, kad vienas į sportą investuotas doleris sutaupo šešis dolerius sveikatos apsaugai.
Manau, reikia pradėti aktyvų dialogą su bendruomenėmis, seniūnijomis, įtraukti ne tik Švietimo ir mokslo ministeriją bei Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD), bet ir Sveikatos apsaugos ministeriją, formuoti valstybinę sveikos gyvensenos politiką. Valstybės aiškiai išsakyta mintis, kad sportas – geriausia sveikatos apsaugos priemonė, gerokai pagerintų sporto situaciją.
Pagaliau dabartinė LTOK ir KKSD priešprieša taip pat nepadeda sporto bendruomenei. Turime eiti dialogo keliu, ieškoti bendrų sprendimų, galinčių padėti sportui.
Kokia jūsų turima LTOK veiklos vizija?
Greitai Lietuvos olimpiečių galėtų būti ne 62, kaip Londone, o 100 ar dar daugiau ir tai nėra tokia jau neįgyvendinama svajonė. Kinų patarlė teigia, kad tūkstančių mylių kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio. Toks žingsnis galėtų būti sporto populiarinimas per olimpinį švietimą. LTOK yra didelį moralinį autoritetą turinti organizacija. Juk galima pasinaudoti šiuo autoritetu aktyviam dialogui su savivaldybėmis, siekiant atgaivinti ir palaikyti sporto mokyklas, skatinant masinius olimpinio sporto renginius. Nors taip atsirastų gal tik vienas olimpinis čempionas iš šimtų ar tūkstančių, tačiau kiti žmonės būtų atitraukti nuo žalingų įpročių, gerėtų jų sveikata...
Neseniai populiari buvo mintis, kad „Lietuva – drąsi šalis“. Manau, Lietuva gali būti sporto šalis. Jei jau dabar šalių įskaitoje pagal Londono olimpinėse žaidynėse iškovotų medalių svarbą ir skaičių yra 34-a, pagal medalius vienam žmogui – 14-a, o pagal aukso medalius vienam žmogui – 8-a, gal galime kelti ir dar ambicingesnių tikslų?
Manau, svarbiausia, kad kartu su naujos LTOK vadovybės atėjimu atsinaujintų ir mąstymas. Net ir pačios geriausios įmonės sėkmingai dirbdamos periodiškai skatina permainas, kad pažadintų entuziazmą, norą dirbti ir kurti, norą daryti ne tik tai, kas įprasta, o kiekvieną kartą sugalvoti, kaip padaryt geriau, ką padaryti naujo, kad būtų geriau visiems. Tikiu, kad prezidentas, kaip LTOK komandos lyderis, turi būti asmuo, rodantis pavyzdį šiam atsinaujinimui.
Linas Jaurys
