Antradienį pranešta, kad 2018-ųjų metų Europos čempionato Berlyne trečiosios vietos laimėtojos Anežkos Drahotovos kraujyje rasta dopingo. B. Virbalytė turnyrą baigė dviem laipteliais žemiau, tad dabartinėje situacijoje pretenduoja perimti bronzos medalį.
Vokietijos sostinėje vykusiose varžybose A.Drahotova finišavo per 1 val. 27 min. 3 sek. bei iškovojo sidabro medalį. Lietuvos rekordą pagerinusi Brigita Virbalytė užėmė ketvirtą vietą (1 val. 27 min. 59 sek.), o 8 sekundėmis nuo komandos draugės atsilikusi Živilė Vaiciukevičiūtė – penktąją.
Čekės diskvalifikacija reikštų, kad lietuvės pakiltų atitinkamai į trečią bei ketvirtą pozicijas. Galutinis sprendimas paaiškės ištyrus B mėginį.
Jei B mėginys būtų teigiamas, po to sektų tokios procedūros, kaip protokolo koregavimas, kurios gali trukti daugiau nei metus.
Įdomu tai, kad B. Virbalytė ir A. Drahotova yra artimos kolegės – jas treniravo tas pats treneris australas Brentas Vallance’as.
Painioje dopingo byloje vis garsiau kalbama apie A. Drahotovos trenerį čeką Ivo Titaką. Pasak B. Virbalytės, kolegės nesėkmę nulėmė itin abejotinos reputacijos buvęs treneris.
Portalas tv3.lt susisiekė su B. Virbalyte, kuri papasakojo apie nuaidėjusį dopingo skandalą, susitepusį trenerį I. Titaką, patirtį su A. Drahotova ir artėjančias Tokijo olimpines žaidynes.
Teko skaityti apie tai, kad šią žinią Jums pranešė treneris. Abi esate jo aukletinės, tad įdomu, kaip jis reagavo į šią žinią?
Turbūt čia svarbu pasakyti tai, kad Anežka Drahotova pasiprašė į mano trenerio komandą, nes nebegalėjo tverti savo trenerio elgesio. Tai įvyko būtent po Berlyno.
Svarbu, kad prieš kokį mėnesį ji išėjo iš mano trenerio grupės, ne jai pasirodė 10 tūkst. kilometrų atstumas per didelis.
Ji mano treneriui patiko, jis sakė ir pati turėjau abejonių dėl jos buvusio trenerio. Ne tik mes, bet ir visas ėjimo pasaulis. Nei viena sportininkė nebuvo pagauta su dopingu, bet tie rezultatai buvo sunkiai protu suvokiami.
Labai vidutinio lygio sportininkas per metus ar dvejus pakildavo į labai aukštą lygį. Tada ir kyla abejonių, kai žmogus iš niekur parodo neįtikėtinus rezultatus.
Tiek mes, tiek sportininkė esame įsitikinę, kad ji nežinojo, kas galėjo patekti į jos organizmą. Su ja praleidau daug laiko, juokauju, kad 2020-aisiais šešias savaites miegojome vienoje lovoje Melburne.
Tikrai žinau jos istoriją. Sportininkė labai nukentėjo dėl savo buvusio trenerio ir reikia daryti viską, kad tokie žmonės negalėtų dirbti su atletais. Dopingo šešėlis yra galutinis taškas šioje istorijoje, bet aš tikiuosi, kad Anežka išgyvens šį laikotarpį, ji ir taip daug išgyveno.
Sakėte, kad A. Drahotova pateko ne į to trenerio rankas. Jūs palaikote teigiamą ryšį su sportininke, tad ar ji pati žinojo apie jo prastą reputaciją?
Mano esamas treneris bandė jos neutraliai užklausti apie Titako reputaciją. Jis yra sovietinio palikimo – deja, kaip ir daugelis dar likusių trenerių sporte. Anežka į jo grupę atėjo būdama vos 10-12 metų mergaitė, pasitikėdama treneriu aklai.
Sportininkė neturėjo patirties, žinių ir naiviai patikėjo. Jeigu kažkas ir vyko, tai sunkiai protu suvokiama arba ji nenorėjo suvokti. Sportininkui yra sunku nesuprasti, kad esi dopinguojamas.
Technologijų yra visokių. Tai nebūtinai yra lašelinio pavidalo dopingas. Gali būti kraujo perpylimai, kurie yra, turbūt, baisiausi, įvairūs dalykai gali būti įtrinami į tavo kūną.
Aš galiu tik spėlioti ar ji turėjo kažkokių įtarimų, bet ji, atėjusi pas mus į grupę, tikino, kad nevartojo jokių preparatų. Iš tikrųjų, galima buvo ja tikėti, nes Anežka yra neįtikėtinai talentinga sportininkė. Ji dalyvaudavo dviračių lenktynėse, kliūtinio bėgimo varžybose. Pasaulio čempionate ji laimėjo 10 km sportinio ėjimo rungtį, o tą pačią dieną bėgo tris kilometrus kliūtiniame bėgime.
Žmogus tikrai apdovanotas. Tik treneris, visą gyvenimą žaidęs nešvarius žaidimus, netikėjo sportininke ir bandė padaryti antžmogį. Tik toks paaiškinimas būtų.
Berlyne pagerinote asmeninį ir Lietuvos rekordą, bet likote be medalio. Tad šis galimas apdovanojimas turėtų jaustis kaip vyšnia ant torto?
Šioje istorijoje svarbiausia ir pažymėti, kad nėra B mėginio rezultato. Viduje norėčiau džiaugtis, bet reikia palaukti.
Kad šis medalis būtų didžiausias mano karjeros pasiekimas tai tikrai. Juokaudavau su draugais sportininkais, kurie turi ne vieną, du medalius ir jiems sunku suprasti mano džiaugsmą vienu Europos čempionato medaliu.
Visą gyvenimą svajojau apie tai, esu jaunimo čempionate ketvirtą vietą užėmusi, suaugusiųjų irgi likau ketvirta, ši vieta mano karjeroje gan dažna. Tikrai norėčiau pabaigti karjerą turėdama savo kolekcijoje medalį.
Konkurencija sportiniame ėjime yra tikrai didelė, čia laimi didžiosios šalys. Po ketvirtosios vietos Berlyne jau sakiau, kad mažos šalies atstovė iššovė ir pademonstravo labai aukštą rezultatą. Jei tai užsibaigtų dar ir medalių, būčiau neįtikėtinai laiminga.
Jei B mėginys bus patvirtintas, kiek laiko užtruks visos perdavimo procedūros ir ar būtų numatyta ceremonija?
Dabar galime tik spėlioti, kaip viskas susiklostys. Kadangi tai nėra olimpinis medalis, perdavimas gali užtrukti iki dviejų metų. Jei B mėginys bus teigiamas ir sportininkė nesikreips į tarptautinį sporto arbitražo teismą, vistiek procesas užtruks.
Poto mūsų Lietuvos lengvosios atletikos federacija turėtų kreiptis į Europos lengvosios atletikos asociaciją, jie turėtų pakeisti protokolą ir tada būtų sprendžiama apie ceremoniją.
Bent jau pastaruoju metu ceremonija yra praktikuojama. Senieji medaliai yra perteikiami ar bent ieškoma progų, kaip sportininkas galėtų gauti emocijų, kurias prarado dėl dopingu susitepusių varžovų.
Esu mačiusi ne kartą, kaip įteikiami medaliai Europos čempionatuose perduoti iš Rusijos sportininkų. Svajoju apie tokį scenarijų, su kolegomis juokavome, kad kitais metais Europos čempionate Miunchene būtų įteiktas mano bronzos medalis.
Neužbėkime įvykiams už akių. Reikės palaukti, bet aš, mano treneris ir kiti esame įsitikinę, kad procesas užtruktų.
Ar svajojate apie bronzą ir Tokijuje?
Nelikus Rusijos sportininkių pas mus dominuoja kinės. Visos trys galėtų užimti prizininkių trejetą, nes prieš kiek daugiau nei metus buvo pagerintas ir pasaulio rekordas. Konkuruoti su jomis bus labai sunku visoms didžiųjų valstybių sportininkėms.
Galvoti apie medalį yra pakankamai sudėtinga. Be to, grįžtu į sportą po dvejų metų traumos ir nesijaučiu taip gerai, kaip 2018-aisiais. Norėčiau, kad man jos būt bent sėkmingiausios iš trijų dalyvautų olimpinių žaidynių.
Man olimpinės žaidynės vis nesusiklosto, tad kalbėti būtų galima apie asmeninį rekordą, o top aštuntukas – įspūdingas pasirodymas. Mano asmeninis rekordas yra tikrai žemesnis nei lyderiaujančiųjų, tad niekada nebūsiu iš tų sportininkių, kurios drąsiai svajoja apie medalį.
Nepamirškime, kad Tokijuje bus ir labai sunkios oro sąlygos. Ko gero, geriausiai atrodys tie sportininkai, kurie yra prisitaikę eiti karštyje.
LTOK konferencijoje užsiminėte apie oro sąlygų atsispindėjimą rezultatuose. Kaip Jus tai veiks?
Karjeros pradžioje karštis buvo mano didžiausias priešas ir turėjau net psichologinių bėdų sužinojusi, koks bus tądien oras.
Pasaulio čempionate Pekine užėmiau kol kas aukščiausia vietą, septintąją, ir įrodžiau sau, kad galiu ir sunkiomis sąlygomis gerai eiti.
Ketveri metai praleisti Australijoje tikrai išmokė daug, treneris irgi australas, kuris yra be galo geras specialistas. Jis žino, kaip ilsinti sportininką, kaip ruošti. Dar šiandien diskutavome apie pasyvaus karščio treniruotes.
Šioje vietoje tikrai pasitikiu savo treneriu, kuris man ne kartą įrodė, kad taktikos veikia.
