D. Gudzinevičiūtė paskelbė, jog į generalinio sekretoriaus poziciją kviečiasi dabartinį Lietuvos irklavimo federacijos prezidentą, olimpinį vicečempioną Mindaugą Griškonį.
Į savo komandą LTOK Viceprezidento pozicijose D. Gudzinevičiūtė siūlo LSFS prezidentą Darių Šalugą, Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentę Ingą Navickienę ir Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentą Gintarą Jasiūną. LTOK iždininko pozicijoje darbus tęsti siūloma dabar šią poziciją užimančiam Dariui Čerkai.
„Naujiena nėra labai nauja – vakar po pietų padaviau kandidatūrą. Tiksliau ne aš apteikiau, mano kolegos pateikė reikalingus penkis parašus. Tai, tikriausiai, tęstinumas vakar Šiauliuose vykusio olimpinio forumo, ten reziumavome keletą problemų, kurios eina sprendimo keliu, yra paruoštas nevyriausybinių organizacijų susitarimas su politinėmis partijomis. Labai tikimės permainų po artėjančių parlamento rinkimų“, – žurnalistams kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.
Ji neslėpė, jog svarstė, ar apskritai kandidatuoti LTOK prezidento rinkimuose, vyksiančiuose spalio 11 dieną.
„Iš tikro, taip. Laukiau, galvojau, kad, jei atsirastų kandidatas, kuris, mano komandos nuomone galėtų tęsti darbus, man liktų tik tarptautiniai reikalai, kurių taip pat turiu ganėtinai nemažai. Vis dėlto priimtas sprendimas, kad aš su savo komanda einu toliau“, – teigė trečią kadenciją baigianti LTOK prezidentė.
Tv3.lt paklausta, ar tai reiškia, jog konkurentas rinkimuose jos neįtikina, D. Gudzinevičiūtė neslėpė: „Ne, šitas kandidatas manęs neįtikina.“
„Aš nekomentuosiu, – paklausta kodėl, teigė kandidatė į prezidentus. – Manau, kad mūsų bendruomenė ganėtinai uždara, vienas kitą pažįstame, o rinkimai parodys, kas turi daugiau pasitikėjimo.“
„Tikrai stagnacija neveda į šviesų rytojų, bet čia tokia labai bendra frazė, patarlė, tad prašome parodyti konkrečiau“, – šyptelėjo D. Gudzinevičiūtė.
– Mantas dirbo su jumis ilgą laiką, gal galite pakalbėti apie jį, jo kompetencijas ir kodėl su juo išsiskirta buvo?
– Išsiskyrimas įvyko šalių susitarimu, jis išėjo iš mūsų prieš dvejus metus. Taip, mes norėjome modernizuoti jo vadovautą poskyrį – olimpinį fondą. Ir mūsų keliai išsiskyrė.
– Jis sakė, kad ne visai teisėtai tas išsiskyrimas įvyko...
– Labai geras klausimas, ačiū. Kaip gali būti neteisėtas atleidimas šalių susitarimu? Nežinau...
– Tai jis meluoja?
– Na, šalių susitarimu. Ateina šalys – susitaria. Vienas parašė prašymą, kitas atleido, sumokėjo išeitinę. Kur neteisėtumas? Jei man kas pasakys, sutiksiu.
– Gal privertėt?
– Nebūkit juokingas.
– Jei gerai suprantu, jūs nelabai norėjote tos ketvirtos kadencijos. Einate per prievartą?
– Ne, jokios prievartos nėra, mes daug kalbėjome ir žiūrėjome į ateitį. Vienas iš dalykų buvo susitarimas, kuriame su skėtinėmis organizacijomis identifikavome, kaip įsivaizduojame sporto ateitį – ji turi būti tų žmonių rankose, kurie daro sportą. O kas daro sportą? Nevyriausybinės organizacijos – federacijos, jų susivienijimai. Jie tą sportą daro nuo darželinukų iki veteranų. Tikimės, kad gausime daugiau galimybių tą daryti ir plėstis. Dabar nevyriausybinės organizacijos yra tik silpninamos ir stumiamos nuo savo tiesioginių darbų.
– Su tam tikromis politinėmis partijomis pasiekėte susitarimą. Gal jau gavote kažkokių pažadų?
– Vien susitarimas yra, kažkuria prasme, pažadas, kad bus atsižvelgta į ten identifikuotas problemas. Tikimės, kad tas pažadas po parlamentų rinkimų taps kūnu.
– Mindaugas Griškonis – irklavimo federacijos prezidentas, jūsų konkurentas Mantas Marcinkevičius – viceprezidentas toje pačioje federacijoje. Kaip tokią takoskyrą paaiškintumėte?
– Mums su federacijos prezidentu tai atrodo keista, o jis tame problemos nemato. Čia kiekvieno apsisprendimo, suvokimo apie etiką klausimas. Nieko negali priversti.
– Ar įmanoma, kad, Mantui laimėjus, Mindaugas būtų ir jo komandoje?
– Aš nemanau, kad tai teisinga, nes apsispręsti, kieno tu pusėje, reikėtų prieš rinkimus, o ne jiems vykstant. Jei kažkas sudvejotų iš komandos, pasirinktume kitą žmogų.
– Galbūt siūlėte pačiam Mindaugui Griškoniui dalyvauti prezidento rinkimuose?
– Su Mindaugu seniai bendraujame, esame bendražygiai, bet buvo pasirinktas vis dėlto toks formatas – aš lieku prezidente, jis ateina kaip generalinis sekretorius.
– Jei nebūtumėte dalyvavusi rinkimuose, kokia būtų jūsų ateitis Europos olimpiniame komitete?
– Ten rinkimai irgi bus kitų metų pradžioje, irgi viskas gali dėliotis įvairiai. Esu viceprezidentė, kalbėjausi su prezidentu, kuris taip pat kandidatuos, rinksis komandą. Pasakiau, kad gerbsiu bet kokį jo apsisprendimą. Iš tikro, kartais pagalvoju, kad tų tarptautinių reikalų yra šiek tiek per daug.
– Mantas Marcinkevičius šiandien minėjo, kad būtų galima žymiai daugiau nuveikti, jei sporto bendruomenė nebūtų tokia susiskaldžiusi. Ar įmanoma tą padaryti su Nacionaline sporto agentūra, ministerija?
– Negalėčiau pasakyti, kad sporto bendruomenė yra susiskaldžiusi. Mes kalbame apie skirtingus segmentus: nevyriausybines organizacijas ir valstybines. Ten labai aiški ne takoskyra, o žiojasi didžiulė skylė. Mes – tikrieji sporto darytojai, nesame visiškai girdimi, su mumis nesiskaitoma. Paklausinėkite federacijų, sužinosite, ką jie galvoja apie agentūrą. Vienas žurnalistas vakar pasakė, kad matosi priešprieša tarp LTOK ir agentūros – tai nėra tiesa. Mes jokių tiesioginių reikalų neturime. Su Mindaugu Špoku (NSA vadovu – aut. past.) esame seni kolegos ir normaliai kalbamės, diskutuojame, bet girdime iš savo federacijų, narių, kad nepasitenkinimas agentūra yra didžiulis.
– Virgilijus Alekna minėjo, kad turėtų atsirasti LTOK kadencijų ribotumas – dvi kadencijos vienam vadovui. Sutinkate su tuo?
– Viskas priklausys nuo to, kada atsiras išimtis sporto įstatyme, kad mes galėtume gauti finansavimą. Dabar viskas tikrai ne dėl kadencijų, o dėl išimties kuri numatyta olimpinėje chartijoje. Dabar chartijos norma neatitinka sporto įstatymo, dėl to negalime pretenduoti į tas lėšas. Išimtis buvo įrašyta į neseniai priimtas sporto įstatymo pataisas, bet, vienai organizacijai pasiūlius, V. Alekna įregistravo pataisą ir išimtį panaikino.
– Bet ar jūs pati sutinkate, kad reikia kadencijų ribojimo?
– Manau, kad įrašyti būtų galima, nors Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad negali valstybė versti visuomeninių organizacijų įtraukti vieną ar kitą dalyką į savo įstatus. Likome neišgirsti. Kadencijų ribojimo pradininkai buvo skandinavai, žiūrėję į tai labai rimtai. Dabar jie keičia nuomonę, nes po karo Ukrainoje pradžios paaiškėjo, kad jie su savo dviem kadencijomis neturi įtakos pasaulio bendruomenėje, nes per dvi kadencijas nei Europoje, nei pasaulyje tu neįgauni jokios įtakos, nesi dažniausiai net renkamas į bet kokį valdymo organą. IOC rekomenduoja prezidentams 3 ar 4 kandencijas.
– Ar tai reiškia, kad į ateinančią kadenciją žvelgiate kaip į paskutinę?
– Nespėlioju, bet ir į prieš tai buvusią žvelgiau kaip į paskutinę. O šiaip, taip, kaip sakiau, IOC rekomenduoja 3-4, pati buvau susitikusi asmeniškai su prezidentu ir konsultavausi apie tai. Turėjau dvejonių, bet jis patikino, kadi r jie patys suinteresuoti, jog komiteto nariai liktų pozicijose, kurios kažką lemia… Lemia ir taip, bet kurie turi didesnę įtaką šalyje, nacionaliniam komitetam ir regionui. Kaip žinote, turime įpareigojimų ir regione. Jei kažkas, TOK narys turi važiuot kažkur, jei jie neturi savo.
– Matome šiuo metu labai aršią kovą dėl Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto. Kaip įsivaizduojate savo kovą dėl vietos LTOK?
– Tai priklausys ir nuo oponento. Manau, kad mūsų bendruomenė turi pakankamai kompetencijos apsispręsti, kas geriau atstovaus jų interesams. Ypač kalbant apie komandą. Vienas jis nei krepšinyje... Matote ir ten komandinę kovą. Taip pat ir pas mus turi būti komandos, šalininkai, manau, bus dar ne viena diskusija apie tai.
