Nė vienas kitas šalies krepšininkas – skaičiuojant ir vyrus – nėra tiek kartų išrinktas geriausiu Lietuvoje. Jonas Valančiūnas turi keturis geriausiojo apdovanojimus, Domantas Sabonis – tris.
Iš moterų arčiausiai G. Petronytės – triskart geriausia išrinkta Kamilė Nacickaitė.
Pirmą kartą geriausia Lietuvos krepšininke G. Petronytė tapo dar 2009 m. 31-erių moteris pripažįsta, kad būtent pirmasis titulas buvo smagiausias.
„Pats emociškiausias buvo pirmasis apdovanojimas. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – nesuvokiau, kaip taip gali būti. Buvau labai jauna ir tai buvo beprotiškas stimulas ir paspirtis visų nenuvilti. O dabar atrodo, kad tai nedaug ką keičia, išspaudžia šypseną – tai yra malonu ir tiek. Visos mano mintys dabar yra apie komandinius pasiekimus”, – tv3.lt sakė G. Petronytė.
Ypač – su rinktine.
„Kai vilki tuos marškinėlius atrodo viskas kitaip. Dabar ilgą laiką buvo žiauri duobė – nemeluosiu, tą labai skaudžiai išgyvenu, imu į širdį”, – pripažįsta ji.
Šalies rinktinėje G. Petronytė debiutavo 2006 m., dar būdama septyniolikmetė – su nacionaline komanda ji matė visko – džiaugėsi gerais laikais, kentėjo ir nuosmukį. G. Petronytė dar spėjo sudalyvauti pasaulio čempionate ir keliuose Europos čempionatuose.
Pirmajame šalies rinktinė paskutinį kartą varžėsi dar 2006 m., o Europos čempionate – 2015 m.
Tačiau jaunosios kartos spinduliai leidžia tikėti, kad ši nemaloni atkarpa greitai gali baigtis.
„Mūsų visų svajonė būtų olimpinės žaidynės, bet visų pirma reikia grįžti į Europos čempionatą. Manau, kad dabar tai yra įmanoma”, – viliasi G. Petronytė.
15-ąjį profesionalų sezoną iš Panevėžio kilusi krepšininkė pradėjo Venecijos „Umana Reyer” ekipoje.
Ir jis klostosi puikiai – iškovota Italijos Supertaurė, o šalies čempionatas pradėtas devyniomis pergalėmis.
G. Petronytė komandoje yra rezultatyviausia (14,8), naudingiausia (26,2) ir geriausiai kovoja dėl atšokusių kamuolių (10,9).
Sausį komanda startuos ir Europos taurės varžybose – visuose turnyruose tikimasi kovoti dėl aukščiausių vietų.
Pokalbis su G. Petronyte – apie laimėtą titulą, skaudulius dėl rinktinės, sezoną ir gyvenimą Venecijoje.
Savaitgalį paskelbta, kad esate išrinkta geriausia šalies krepšininke. Tai – jau penktas toks prizas jums. Kiekvienas vis dar toks pat malonus?
Kiekvienas apdovanojimas yra malonus, nes parodo įvertinimą ir tai, kad esi neblogame kelyje. Bet nemeluosiu – tokių pat emocijų jau neteikia. Pats emociškiausias buvo pirmas apdovanojimas. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir nesuvokiau, kaip taip gali būti. Buvau labai jauna ir tai buvo beprotiškas stimulas, paspirtis visų nenuvilti. Dabar atrodo, kad tai nedaug ką keičia, išspaudžia šypseną – tai yra malonu ir tiek. Visos mano mintys dabar yra apie komandinius pasiekimus.
Profesionaliai žaidžiate jau 15 metų. Kiek dar liko meilės ir aistros krepšiniui?
Metai bėga, jaučiu kaip keičiasi psichologija, fiziologija – nėra taip viskas lengva, kaip anksčiau, bet kartu tie 31-eri metai nėra tiek daug. Nesijaučiu dar veterane, bet jau matau, kiek daug jaunų merginų ateina į krepšinį ir turiu galimybę su jomis žaisti tiek klube, tiek rinktinėje. Tada aš pajaučiu, kad turiu daug patirties – daug mačiau, daug žinau ir galiu kažkur padėti, patarti. Tada pasijaučia, kiek nešuosi ant kupros (juokiasi). Motyvacijos dar tikrai turiu. Dabar viskas sekasi gerai, kol sveikata leidžia – myliu krepšinį, turiu dar daug svajonių.
Kokios tos svajonės?
Didžiausios – visada su Lietuvos rinktine ir to niekas niekada nepakeis. Kai vilki tuos marškinėlius viskas atrodo kitaip. Dabar ilgą laiką buvo žiauri duobė – nemeluosiu, tą labai skaudžiai išgyvenu, imu į širdį. Tie nebuvimai Europos čempionatuose bei šalies moterų krepšinio nusmukimas žemyn man yra sunkus psichologiškai.
Paskutiniais metais atsirado tie saulės žybsniai, spindulėliai – kad ateina jaunos merginos ir yra karta, duodanti pozityvumo. Tai naujas oro gūsis. Taip, jos labai jaunos, bet 16 ar 17 metų jau gali duoti apčiuopiamos naudos. Labai gerai, kad jas nuo anksti kvietė į rinktinę, jos neturi baimės, atvažiuoja vis drąsesnės ir duoda pozityvumo, kad artimiausiu metu mes galime būti geras patirties ir jaunystės derinys.
Norisi tikėti, kad įmanoma kažko pasiekti. Mūsų visų svajonė būtų olimpinės žaidynės, bet visų pirma reikia grįžti į Europos čempionatą. Manau, kad dabar tai yra įmanoma.
Paminėjote, kad labai išgyvenate dėl rinktinės. Ar skaitote ir kreipiate dėmesį į komentarus, naujienas?
Skaitau visas naujienas, bet į komentarus, apkalbas nelendu ir nuo to atsiriboju. Bet viską seku, žinau, kas vyksta.
Rinktinėje jau esu keturiolika metų ir atėjau į labai aukštą lygį. Mano pirmi žingsniai buvo aukštame lygyje, rinktinė buvo elite. Mano pirmas čempionatas buvo pasaulio – pirmas ir vienintelis iki šiol. Buvo JAV, Australija – stipriausios rinktinės ir aš supratau, kur esu, ko noriu siekti. Kelis metus dar laikėmės tame lygyjye, žaidėme dėl apdovanojimų. Aišku, olimpinės vis per plauką nuplaukdavo ir dabar staiga tokia duobė – man, kaip senbuvei, buvo labai sunku jausti, kaip grimztame žemyn. Tas nesėkmės išgyvenu ilgą laiką ir jos sunkios.
Kodėl tas nuopuolis ištiko rinktinę?
Galime ieškoti ir į viską besti pirštu – neturime stiprios vietinės lygos, kuri dabar yra labai liūdna. Nebeturime stiprios komandos, į ką galėtų lygiuotis jaunos mergaitės. Tai vyksta daug metų ir taip nustoja augti masiškumas. Aš pati augau tuo metu, kai turėjome aukšto meistriškumo komandą – kai buvo Vilniaus „Telekomas”. Norėjau lygiuotis, sėdėdavau ant laiptų ir žiūrėjau rungtynes, buvo pilnos arenos. Žinojau, ko norėjau siekti ir tokių mergaičių buvo daug.
Dabar neturime nieko ir užsisuka užburtas ratas – neturime stiprios komandos, tėvai nenori leisti dukrų į krepšinį. Trūko masiškumo, bet dabar rengiama „Talentų karta”, atsirado masiškumas ir ateina pirmieji vaisiai. Pirmieji žingsniai yra pozityvūs ir duoda vilčių. Šiame rinktinės lange jaunos merginos labai nustebino – ta pati Justė Jocytė rodo brandų krepšinį. Supratimo lygis yra aukščiausio lygio. Matėme, kad kai kamuolys buvo jos rankose, viskas buvo ramu ir aišku. Jaunos merginos yra pasiruošusius ir norisi tikėti, kad bus dar geriau.
Kalbant apie klubinį krepšinį, šį sezoną Venecijos ekipa Italijoje žengia be pralaimėjimų. Kas tai lemia?
Venecijos klubas – tiek vyrų, tiek moterų mėgsta kiek įmanomą išlaikyti tą pačią sudėtį, branduolį. Šiemet atėjo penkios naujos žaidėjos ir šiai ekipai tai yra daug. Buvo nerimas, kaip čia bus – ar susižaisime. Bet ši grupė žaidėjų labai sulipo nuo pradžių, prieš sezoną laimėjome supertaurę ir tai buvo neįtikėtina – tai įvyko po tiek metų klubo istorijoje.
Žengiame be pralaimėjimų ir prieš daugelį stipriausių komandų jau žaidėme. Tai nuteikia maloniai. Sunkiai dirbame, esame labai motyvuotos. Surinkta gera grupė žmonių – motyvuotų, bet ne per daug savanaudiškų ir siekiame bendro tikslo. Tai puikiai sekasi.
Jūs esate rezultatyviausia, naudingiausia ir geriausia kovotoja dėl atšokusių kamuolių – čia jaučiatės puikiai?
Jaučiuosi labai gerai šioje atmosferoje. Kai komandoje yra tokia gera aura, tu nebijai suklysti. Esame didelė šeima – nėra barjerų, baimių. Vieni kitus palaikome, jaučiuosi labai atsipalaidavusi, ko man anksčiau trūkdavo. Esu savikritiška, pergyvenu, už klaidas pykstu ant savęs, kaltinu save. Italų kitoks mentalitetas – jie matė, kaip nusiminu, daug kalbėjo su manimi, kad negalima taip reaguoti, reikia daugiau pozityvo. Visa komanda turime tokį mentalitetą ir manau, kad tai yra labai teisingas požiūris. Čia jaučiuosi psichologiškai puikiai. Stengiuosi daryti viską, ką moku geriausiai, ir dabar tai gaunasi.
Ar klubas moterų komandai skiria panašų dėmesį, kaip ir vyrų?
Mūsų vyrai čia yra karalių karaliai – miesto pažibos (juokiasi). Šį klubą žino visi – einant gatve, visi rėkia „Reyer, Reyer”, linki skėmės. Toks jų mentalitetas – nebijo užkalbinti, pasveikinti su geromis rungtynėmis. Vyrai prieš kelis metus tapo šalies čempionais ir ši komanda apskritai yra aukso luitas. Žmonės pamišę dėl jų, kai galėjo, jų rungtynes stebėjo pilna salė.
Mes, aišku, tokio dėmesio negauname, nors ir turime nemažai fanų. Per visą karjerą esu daug kur žaidusi – tai vienas profesionaliausių klubų, kuriame esu buvusi. Dalinamės viskuo – kartu su vyrais turime labai gerą medicininę priežiūrą, infrastruktūrą, turime visą reikalingą įrangą. Nesijaučiame nuskriaustos, nes viskuo dalinamės. Labai džiaugiamės būdamos tokio klubo dalimi.
Kaip apskritai atrodo šis sezonas – kokie taikomi apribojimai, kaip pasikeitė gyvenimas?
Aš jau tikrai nesuskaičiuosiu, kiek kartų buvau testuota šį sezoną. Moterų lygoje testavimas buvo privalomas, vėliau jau ne – yra daug komandų, kurios to neišgali finansiškai. Venecija rodė savo profesionalumą ir esame testuojamos nuolat. Visi saugumai, kokie tik įmanoma, yra.
Tai jau tapę rutina ir negąsdina. Džiaugiamės, kad žaidžiame, niekas nestabdoma. Viskas yra kiek kitaip, bet džiaugiamės, kad nesame uždarytos, bedarbės ir galime daryti tai, ką mylime.
Europos taurėje startuosite tik sausio mėnesį. Kokius tikslus keliate ten?
Tikslai yra patys aukščiausi šiemet – visur kur dalyvaujame, norime laimėti. Tai nėra sakoma garsiai, bet patys suprantame, kokį klubą atstovaujame. Turime gerą komandą. Asmeniškai keliu tik aukščiausius tikslus, kur žaidžiu.
Kaip dabar atrodo gyvenimas Venecijoje?
Mieste buvo beprotiškas turizmas, dabar viso to nėra. Sumažėjo žmonių srautai. Kai prasidėjo karantinas, čia buvo visiška mirtis – kaip iš siaubo filmo. Nuo šurmuluojančių gatvių iki nė vieno žmogaus. Dabar viskas kitaip, žmonės gyvena pakankamai normalų gyvenimą – aišku, apribojimų yra nemažai, kurie nelabai patinka italams. Jiems sunku susitaikyti, kad vakarais nedirba barai ir restoranai. Bet šiaip gyvenimas nesustabdytas – Venecijos regionas laikosi neblogai, lyginant su visa Italija.
Venecija atrodo, kaip tobulas miestas žaisti ir gyventi – ar taip ir yra?
Man tikrai taip. Labai džiaugiuosi – Italija man visada buvo antra svajonių šalis po Lietuvos. Esu žaidusi pietuose ir norėjau pažaisti šiaurėje, nes visi kalba, kad tai lyg dvi skirtingos šalys. Dabar žaidžiu šiaurinėje dalyje, viename gražiausių pasaulio miestų, kurį esu įsimylėjusi. Kiekvieną laisvą akimirką galima važiuoti ir apžiūrėti vis kažką naujo, atmosfera fantastiška, tiek žmonės, tiek maistas, tiek šalies grožis yra nuostabūs. Tą labai vertinu, nes suprantu, kad ne visada taip pasiseka.
Pajautėte skirtumą tarp šių dviejų šalies dalių?
Didžiulį (juokiasi). Žmonės čia labiau santūrūs, o pietuose garsesni. Čia labiau pasitempę, pareigingi – ten viskas gali būti nurašyta rytojui. Žavesio turi abi pusės. Man labai įdomu pamatyti tuos skirtumus.
