Į mišrių kovos menų (MMA) olimpą užlipusi 25-erių mergina iki to nuėjo ilgą kelią, rašo amerikiečių leidinys „Bleacher Report“.
R.Namajunas gimė Milvokyje. Jos abu tėvai – lietuviai, gimę ir gyvenę Kaune, vėliau išvykę gaudyti amerikietiškos svajonės.
Namajūnų šeima gyveno aršiame rajone, kuriame kiekvieną naktį galėjai girdėti aidint šūvius. Vieną naktį, šeimos pažįstamas buvo mirtinai nudurtas šalia jų namų.
R.Namajunas yra atvirai prabilusi apie seksualinę prievartą, kurią patyrė būdama paauglė ir patirtą smurtą. Kai jai buvo vos šešiolika, mirė šizofrenija sirgęs tėvas.
Nenuostabu, kodėl tiek išgyvenimų patyrusi mergina pasirinko MMA sportą. Ateidama į treniruotes ji tenorėjo išlieti susikaupusį pyktį, baimę ir skausmą.
Kol kiti kovos menuose matė tik trofėjus ir konkurenciją, R.Namajunas sportas suteikė ramybę. Net iškovoti titulai jai nieko nereiškė.
„Niekada jų nesaugojau. Jie beverčiai“, – „Bleacher Report“ pasakojo ji. – Man svarbiau patirtis ir žinojimas, kad kažką pasiekiau“.
Patyrusi pirmą pralaimėjimą profesionaliose kovose, R.Namajunas pirmą kartą sau išsikėlė konkretų tikslą. Iki 2017 metų pabaigos ji norėjo tapti UFC čempione.
„Anksčiau man niekada nerūpėjo čempionės diržas. Aš tiesiog žinojau, kad galiu sumušti bet ką“, – sako ji.
Rose dažnai pabusdavo su mintimis, kad yra per lėta, per silpna, per kvaila, per prastos sportinės formos.
Tada čempionė pradėjo skaityti saviugdos knygas. Rose visada mėgo skaityti, tačiau kaip ir daugelis, pamiršo šį malonumą atsivėrus naujųjų technologijų siūlomoms pagundoms.
Vieną dieną ji nustojo naršyti socialiniuose tinkluose ir liovėsi skaityti negatyvias žiniasklaidos naujienas.
Netrukus kovotoja pajautė, kaip negatyvius balsus jos galvoje pakeitė tikėjimas savimi. Kai gavo pirmą šansą kovoti su J.Jedrzejczyk (kova 2017 m. pabaigoje ir pirmas čempionės diržas), lietuvė jau buvo visiškai kitas žmogus. Nors dar pilnai neatsikratė savo baimių ir demonų, bet jau sugebėjo juos kontroliuoti.
Tada, lapkritį, ji buvo laikoma visiška autsaidere. Jos pergalė vos po trijų minučių nokautu buvo vadinama istorine, kadangi lenkė valdė mažiausio svorio moterų divizioną beveik du metus ir dar nebuvo patyrusi nė vieno pralaimėjimo.
Įprastai po tokių pergalių kovotojai garsiai pareiškia, kokie jie yra geri, iškviečia į kovą kitą atletą arba pralaimėtojui pasiūlo revanšinę akistatą. Bet sulaukusi progos kreiptis į visą pasaulį R.Namajunas pasielgė kitaip.
„Mūsų pasaulyje, mūsų žiniasklaidoje yra labai daug mėšlo. Tiesiog noriu pasinaudoti savo dovana ir per mišrius kovos menus šią vietą paversti geresne gyventi. Pakeisti pasaulį. Šis čempionės diržas nereiškia absoliučiai nieko. Tiesiog turi būti geras žmogus. Tik tiek. Šis diržas yra puikus pasiekimas, bet tiesiog apkabinkime vieni kitus ir būkime malonūs. Kova yra tik pramoga“, – nuoširdžiai kalbėjo R.Namajunas.
Po Rondos Rousey nuopolio UFC organizacijai mirtinai reikia kovotojos, kuri užimtų jos vietą ir taip reklamuotų turnyrą. Po dviejų pergalių prieš J.Jedrzejczyk visų akys nukrypo į R.Namajunas, bet ji niekada nebus nauja R.Rousey, kurios taip reikia UFC.
R.Rousey į priekį nuolat varė noras įrodyti, kad ji yra stipriausia. R.Namajunas niekam nieko įrodyti nenori. „Bleacher Report“ žurnalistui ji net pripažino, kad jeigu turėtų pakankamai pinigų tam, kad įgyvendintų savo puoselėjimus planus po kovotojos karjeros, iš sporto pasitrauktų neatsigręždama.
Rose net čempionės diržo nesinešė namo, o paliko jį klube, kuriame treniruojasi. Jai visiškai nerūpi, ką pasaulis mano apie ją. Už tai jai rūpi tai, kaip ji pati mato pasaulį.
Praleiskite su ja šiek tiek laiko ir suprasite, kad jai nerūpi, kiek dar laiko ji bus čempione. Jai rūpi tokie dalykai, kaip miesto žmonių mokymas, kaip tarp betoninių pastatų puoselėti sodą ar kaip pačiam užsiauginti maisto. Jai rūpi išmokyti žmones būti malonesniais vieni kitiems.
Kai atletė sako, kad nori pakeisti pasaulį, tai nėra tik šabloninis atsakymas. Ji to nori ištikrųjų. Ir ji turi planą, kaip tai padaryti.
Bet planui reikia pinigų, todėl ji ir toliau kausis. Kai tik pasieks reikiamą santaupų skaičių, Rose dings iš kovų pasaulio.
Tačiau dabar ji toliau treniruosis su ilgamečiu savo treneriu ir širdies draugu Patu Barry. Treniruosis taip, kad pratybas nutrauks tik mėšlungio sutraukti raumenys.
Persitreniravimas – nuolatinė R.Namajunas bėda. Net tada, kai su P.Barry į kompaniją pasiėmę savo šunį Mišką, eina treniruotis su teniso kamuoliukais.
Tai naujas būdas, kuriuo R.Namajunas stengiasi tapti dar tikslesne smūgiuotoja – P.Barry mėto teniso kamuolius, o Rose turi juos atmušti rankų ar kojų smūgiais. Po pievą pabirusius kamuolius surinkti padeda Miška.
Šios trijulės galėjo ir nebūti – dar 2016 metais P.Barry kentėjo nuo alkoholizmo ir narkotikų vartojimo. Atsidūręs areštinėje jis permąstė gyvenimą ir atsisakė priklausomybių. Tada R.Namajunas buvo nusivylusi, bet visada išliko šalia.
Dabar įsivaizduoti juos atskirai – neįmanoma. Kaip ir įsivaizduoti R.Namajunas veidą be nuoširdžios šypsenos, kuri yra viena iš sudedamųjų dalių, keičiant pasaulį.
