Tokią dviprasmišką žinią pasauliui siunčia Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), nuolat ieškantis landų, kaip Rusijos sportininkams rasti kelių dalyvauti vienose ar kitose olimpinėse žaidynėse.
Naujausias to pavyzdys – TOK prezidento Thomo Bacho pareiškimas:
„Jokiam sportininkui neturėtų būti užkirstas kelias dalyvauti varžybose vien dėl savo paso.“
Tai nėra atsitiktinis pareiškimas nuoseklioje T. Bacho politikoje. 69-erių vokiečio tonas agresorės Rusijos atžvilgiu pradėjo švelnėti jau anksčiau.
„Esame sporto organizacija, mūsų misija turi būti vienijanti. Turime ieškoti būdų, kuriais grįžtume prie šios vienijančios misijos, kuriais galėtume išvengti to, kad sportas būtų visiškai politizuotas ir paremtas politiniais interesais. Olimpinio judėjimo pozicija visada buvo ir bus tokia, kad sportininkai negali būti baudžiami už savo valdžios veiksmus tol, kol patys jiems neišreiškia palaikymo“, – praėjusį gruodį teigė TOK prezidentas.
Nors T. Bachas niekada nepavargs kartoti, kad nereikia painioti sporto ir politikos, 2008 m. Pekino (Kinija) ir 2010 m. Sočio (Rusija) žaidynės buvo didžiausia įmanoma politika ir visiškas TOK reveransas Kinijoje ir Rusijoje egzistuojančių režimų atžvilgiu.
Tiesa, kuomet buvo sprendžiama dėl šių žaidynių geografijos, T. Bachas dar nebuvo TOK prezidentas, tačiau ilgus metus buvo svarbus sistemos žmogus, kuris dabar iš esmės tik tęsia prieš jį buvusių prezidentų vadovavimo liniją.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė nemano, kad Paryžiaus olimpinių žaidynių boikotas būtų tinkamas kelias Lietuvai, jeigu TOK rusų atletams leistų dalyvauti svarbiausiame sporto renginyje.
„Iki žaidynių dar pusantrų metų ir viskas gali pasikeisti, bet LTOK nepalaiko jokio boikoto ir kol kas tokio klausimo net nesvarstome“, – antradienio rytą žurnalistams sakė D. Gudzinevičiūtė.
Kad Rusijos sportininkai kažkokiu būdu dalyvaus Paryžiaus žaidynėse, abejonių beveik nėra. Veikiausiai rusai svarbiausiame pasaulio sporto renginyje varžysis po neutralia vėliava. Tai jiems nebūtų naujiena, nes panašiu būdu jie atrado kelią į 2020 m. Tokijo žaidynes, kai jose dalyvavo po Rusijos olimpinio komiteto vėliava (ROK).
Tradicinį ir visiems įprastą dalyvavimo kelią svarbiausiame sporto renginyje Rusija prarado po to, kai Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) į dienos šviesą ištempė spintoje seniai slėptą skeletą – valstybės mastu vykdytą dopingo programą.
Tiesa, Rusijos sportininkų dalyvavimas Paryžiaus žaidynėse greičiausiai apsiribos tik trimis sporto šakomis.
„Remiuosi patikimu šaltiniu, pagal kurį tik trys Tarptautinės federacijos leidžia Rusijos sportininkams dalyvauti tarptautinėse varžybose ir taip patekti į olimpines žaidynes. Tai – stalo tenisas, lauko tenisas ir dviračių sportas. Jeigu rusai dalyvautų, jie tai darytų po neutralia vėliava, nedemonstruodami savo priklausomybės jokiai valstybei. Ši procedūra dar nėra aiški, bet sportininkai bet kokiu atveju neturėtų palaikyti Ukrainoje vykstančio karo“, – naujienų portalui tv3.lt sakė D. Gudzinevičiūtė.
Antradienio rytą kaimyninės Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Žoržas Tikmeras išplatino pareiškimą, kuriame neatmeta galimybės boikotuoti Paryžiaus žaidynių, jeigu jose bet kokiu būdu dalyvaus rusai.
Tuo metu 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinė čempionė, LTOK prezidentė D. Gudzinevčiūtė laikosi nuosaikesnės pozicijos.
Tiesa, ne viskas šioje vietoje yra LTOK rankose. Galutinį žodį dėl Lietuvos dalyvavimo olimpinėse žaidynėse gali tarti Lietuvos parlamentas ar Vyriausybė.
„Neverta diskutuoti, kas būtų jeigu būtų. Olimpinė chartija kiekvieną olimpinį komitetą įpareigoja dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Paskutinis komitetas, kuris to nesilaikė buvo Šiaurės Korėja, kuri boikotavo Pekino žiemos olimpines žaidynes ir neteko teisės dalyvauti Tokijuje. Žinoma, prisimename Maskvos ir Los Andželo žaidynes. Tuomet irgi labiausiai nukentėjo sportininkai, o po žaidynių politinė situacija nė kiek nepasikeitė. Daugiausiai medalių, tikriausiai nesumeluosiu, Maskvoje laimėjo Rytų blokas, o Los Andžele – Vakarų blokas. Nedalyvaudami olimpinėse žaidynėse, kuriose bus rusai, sudarome jiems didesnis galimybes laimėti medalius“, – sako D. Gudzinevičiūtė.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen šios savaitės pradžioje pareiškė, kad Lietuva, kaip valstybė, turi padaryti viską, kad Rusijos sportininkų Paryžiaus žaidynėse nebūtų.
Kokią žinią Tarptautinėms sporto federacijoms siunčia švelnėjantis TOK tonas Rusijos atžvilgiu? Ar tai gali paskatinti Tarptautines federacijas peržiūrėti rusų galimybes artimoje ateityje vėl dalyvauti tarptautinėse varžybose?
„Pagal pasą nereiktų niveliuoti sportininko, tas įrašyta olimpinėje chartijoje. Vienas pagrindinių postulatų – joks sportininkas negali būti diskriminuojamas pagal jo tautybę. Tiesiog tą TOK ir priminė“, – konstatavo D. Gudzinevičiūtė.
Tuo metu Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas ir dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna nesutinka su D. Gudzinevičūte ir teigia, kad T. Bacho švelnėjantis tonas Rusijos atžvilgiu nėra tik aklas olimpinės chartijos raidės laikymasis.
„T. Bacho pagrindinė užduotis po visų dopingo skandalų visada būdavo bandyti rasti kelius, kaip atvesti Rusijos sportininkus į olimpines žaidynes. Man susidaro įspūdis ir dabar, kad jam labai svarbu atvesti rusus į žaidynes.“
„Nemanau, kad yra ieškoma palankių būdų, kaip rusams palengvinti kelią į žaidynes“, – į V. Aleknos nuomonę reaguoja D. Gudzinevičiūtė.
V. Alekna savaitės pradžioje prasitarė, kad žaidynių boikotavimas yra viena iš galimybių, kurią galėtų pasirinkti Lietuva. Vis tik čia pat vienas tituluočiausių šalies sportininkų pripažįsta, kad iki tokio sprendimo – ilgas kelias.
Boikoto varianto visiškai neatmeta ir Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ji šiuo metu su Baltijos šalių sporto ministrais rengia bendrą poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse.
Olimpinės žaidynės į Paryžių grįžta lygiai po 100 metų. Būtent 1924 m. Paryžiaus žaidynės tapo pirmosiomis, kuriose dalyvavo Lietuva.
Iki Paryžiaus žaidynių dar liko pusantrų metų, tačiau jos jau dabar apraizgytos istorinėmis paralelėmis.
Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios šalys 1919 m. sausį rinkosi į Paryžiaus Taikos konferenciją ir sprendė, kaip bus gyvenama naujajame pasaulyje.
Į vieną didžiausių Europos kultūrinių ir politinių centrų pasaulio galingieji po pusantrų metų rinksis tvoskiant didžiausiai politiniai įtampai nuo Šaltojo karo laikų.
Nes sportas visada buvo ir išliks pati didžiausia politika.
