Vos prasidėjęs, Eurolygos finalinio ketverto turnyras Stambule jau eina į pabaigą. Lieka tik formalios rungtynės dėl trečios vietos ir, kai kurių manymu, taip pat formalios dėl čempiono titulo. Įspūdžiai apie pusfinalius, jaunimo turnyrą, turkų bei graikų siautėjimus - žurnalisto Romano Buršteino blog'e.
Per savo nelabai ilgą, bet, pagalvojus, ne pačią trumpiausią karjerą dar niekada neteko iš taip arti stebėti Eurolygos finalinio ketverto kovų. Aikštelė - vos už keturių metrų, arčiau manęs sėdi tik labai svarbūs asmenys su Sergejumi Ivanovu priešakyje. Svarbūs asmenys, nepaisant savo simpatijų vienam ar kitam klubui, elgėsi santūriai, tad jokių kliūčių žiūrėti krepšinį nebuvo. Nors žinau, kad Lietuvoje yra nemažai „Panathinaikos“ aistruolių, prisipažinsiu, kad pirmame pusfinalyje palaikiau CSKA - norėjosi, kad Jonui Kazlauskui pavyktų.
Šalia manęs įsitaiso CSKA atstovas spaudai, kuris visų rungtynių metu sėdėjo išbalęs ir labai tylus. Kai maskviečiams pavyko persverti rezultatą savo naudai dvikovos pabaigoje, jis bandė rašyti naujieną toliau, tačiau drebančios rankos jam nė kiek nepadėjo. Prieš akis iškart išdygo 2003 metų finalas, kai pačiam teko drebančiom rankom rašyti apie Lietuvos rinktinės pergalę.
Dar labiau šokiruotas ir sujaudintas po rungtynių atrodė CSKA vadovas Andrejus Vatutinas. Net ir praėjus pusvalandžiui jis negalėjo patikėti pergale ir tik kraipė galvą. Nieko nuostabaus - po tokios pradžios favoritais laikytų armiečių pergale buvo galima ir suabejoti. Kalbant šachmatų terminais, Obradovičius laimėjo debiutą ir tenka pritarti šiam serbui, kad jo komanda žaidė kone idealiai. Iki pilnos laimės trūko tik kelių taiklių Michaelo Batiste'o metimų po labai gerų Šarūno Jasikevičiaus perdavimų. Ir tuomet nereikėtų jokių kalbų apie teisėjavimą ar kitas sąmokslo teorijas, kurios pastaruoju metu darosi vis madingesnės.
Didelį įspūdį paliko J.Kazlausko komentaras apie rungtynes. Supranti, kad apie krepšinį šis žmogus išmano viską ir dar labiau nori, kad CSKA žaidėjai sekmadienį jį mėtytų ant rankų. Tiesa, tam reikia, kad finalą jie pradėtų truputį geriau - nepramestų visiškai laisvų metimų iš toli ir iš po krepšio, mažiau bartųsi tarpusavyje ir, svarbiausia, sustabdytų nuostabiai žaidžiantį Vassilį Spanoulį.
Truputį gaila, kad dėl trečios vietos kovos ne abi komandos iš Graikijos - nieko nelemiančios rungtynės galėjo tapti visai įdomiu aistruolių pasirodymu. Vis dėlto vaizdų užteko ir penktadienį. Vienu metu buvo galima ir apskritai pasimesti, kas gi ir su kuo žaidžia - CSKA gerbėjų nesigirdėjo ir abiejų graikų komandų fanai kėlė kurtinantį triukšmą. Prie to prisidėjo ir Milošas Teodosičius, kuris po Andrejaus Kirilenkos tritaškio, gal užsimiršęs, o gal ir specialiai, ėmė prašyti būtent „Olympiacos“ aistruolių pagalbos ir šie jam atsakė griausmingomis skanduotėmis.
Kiek teko kalbėti su graikų žurnalistais, beveik visose graikų skanduotėse yra gausu keiksmažodžių. Viena paprastesnių skanduočių yra vienoda, tik jos pabaigoje keičiasi klubo pavadinimas, kitos - išradingesnės. „Jei “Olympiacos„ čia nebūtų, “Panathinaikos„ fanai turbūt dainuotų, tačiau dabar bus vien keiksmažodžiai“, - taip situaciją įvertino vienas kolega.
Įdomi situacija kalbant ir apie graikų žurnalistus. Pakalbėjęs su vienu iš jų pokalbio turinio norėčiau pasidalinti ir su jumis. Žiniasklaidos atstovų iš Graikijos Stambule - apie šimtą. Maždaug pusė jų rašo apie „Panathinaikos“, kita pusė - apie „Olympiacos“. Į klausimą ar kažką praneša apie varžovų komandos žaidimą, vienas graikas atsakė taip: „Kartais pranešu, tačiau tai būna labai trumpa žinutė“. Paklaustas, ar yra graikų, kurie vienodą dėmesį skiria abiem grandams, atsakymas vėl nustebino: „Taip, apie dešimt procentų“. O mes čia skundžiamės dėl „Lietuvos ryto“ ir Sport1.
Apie teisėjavimą nekalbėsiu, tačiau įstrigo keli epizodai, kai tiek CSKA, tiek „Panathinaikos“ bandant pražanga sustabdyti greitą ataką, teisėjai nefiksavo taisyklių pažeidimo. Ir labai patiko Carlo Jungebrando gestas. Krepšinio kalba jis turėtų reikšti smūgį per rankas, bet suomis jį parodė taip teatrališkai, kad galėjo pasirodyti ir visai kitaip.
Jaunimo turnyre buvome arti lietuviško finalo. Privalėjome tokį turėti, tačiau... Turbūt patys matėte, kad žalgiriečiai neįvertino varžovų ir gavo skaudų antausį. Maža to, likus maždaug pusvalandžiui iki antrųjų rungtynių pabaigos jau buvo žinoma, kad kinai įveikė kroatus ir tai reiškė, kad pralaimėjimas labai komplikuotų kauniečių padėtį. Kinų rungtynės vyko gretimoje aikštelėje, tačiau niekas nesiteikė sužinote, kaip sekasi artimiausiems konkurentams. Netgi treneris Tomas Masiulis buvo tikras, kad pergalę iškovojo kroatai. Ko gero, tai bus gera pamoka ateičiai, o finale „Lietuvos ryto“ jaunimas turi neblogų galimybių laimėti - „Fenerbahce Ulker“ tikrai nerodė didelių stebuklų.
Šeštadienio vakare norėjome apsilankyti svarbiausiame mažiausiai mėnesio Stambulo renginyje - futbolo derbyje tarp „Fenerbahce“ ir „Galatasaray“. Ir ne bet kokiame - pergalė reiškia, kad čempionais tampa šeimininkai, o lygiųjų užtenka svečiams. Vis dėlto vietiniai mus greitai atkalbėjo nuo tokios avantiuros, man bilietų prekyboje nėra jau porą mėnesių, o pirkti bilietus iš rankų griežtai draudžiama. Teko apsiriboti futbolo žiūrėjimu bare su „Galatasaray“ fanais. Jų komanda išsaugojo lygiąsias, o po rungtynių Stambule dėjosi kažkas sunkiai nupasakojamo. Kažkiek primena, kai Lietuva laimėjo Europos čempionato auksą, tik turkiškais mastais. Belieka tik spėlioti, kaip turkai švenčia savo rinktinių pergales. Užmeskite akį į keletą telefonų nufilmuotų vaizdų:
Pakeliui į centrą, kur stebėjome futbolą, važiavome taksi ir kamštyje prisiklausėme labai įdomių istorijų. Iš pradžių energingas taksistas pasidalino su mumis savo rusų kalbos žiniomis, o vėliau papasakojo, kaip nuvežė vieną keleivę į afrikiečių naktinį klubą. Įsijautęs turkas, nepamiršdamas vairuoti, ėmė rodyti įvairių merginų nuotraukas ir pasakoti, kur ir kada su jomis susipažino. Kelionės pabaigoje taksistas pranešė, kad dirba iki dviejų nakties, o vėliau gali mus palydėti į afrikiečių klubą. Mes mandagiai linksėjome galva ir jau ruošėmės išlipti, kai staiga prabilo su mumis ramiai važiavęs vienas rusų žurnalistas: „Klausyk, gal duok savo telefoną. Visai norėčiau į tą afrikiečių klubą“.
