Šarūnas buvo pripažintas naudingiausiu turnyro krepšininku. Jis tapo ne tik rezultatyviausiu turnyro žaidėju (vidutiniškai 23,7 taško per rungtynes), bet ir užėmė trečią vietą pagal rezultatyvius perdavimus (vidutiniškai 4,1 per rungtynes). Reikia pabrėžti, kad per pastaruosius 27 metus tik du krepšininkai iš finalą pralaimėjusių rinktinių susilaukė tokio apdovanojimo.
1995 m. tokį apdovanojimą rankose laikė Šarūnas ir po 10 metų Vokietijos rinktinės vunderkindas Dirkas Nowitzkis. Lietuviai savo finalą pralaimėjo tuometinei Jugoslavijai (90:96), o vokiečiai krito prieš graikus. Apie skandalingą 1995-ųjų finalą ir emocijas virusias ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų papasakojo Š. Marčiulionis.
- Šarūnai, pradėkime nuo ketvirtfinalio etapo. Ką jums reiškė dvikova su Rusija?
- Prisipažinsiu atvirai, praktiškai nebeprisimenu tų rungtynių. Žinau, kad laimėjome. Bet jos nebuvo labai išskirtinės. Mūsų tikslas buvo aukso medaliai, tad ketvirtfinalis buvo tik vienas iš etapų, kurį privalėjome užimti.
- Pusfinalyje lietuvių laukė iš ryškiausių žvaigždžių suburta Kroatijos rinktinė. Kokie prisiminimai išlikę iš pusfinalio?
- Pamenu, kad buvo labai sunkios varžybos. Stipriai „nukraujavome“, atidavėme daug jėgų. Jų komanda labai buvo stipri, o mūsų suoliukas buvo pakankamai trumpas. Mes be to mažiau ir ilsėjomės. Net varžybų laikas buvo paankstintas.
Bet pas mus kažkaip buvo tas noras eiti iki galo. Tas jausmas buvo užprogramuotas mūsų galvose. Bent aš taip jaučiausi. Mes labai norėjome laimėti. Norėjosi pirmos vietos. Visi siekė Europos aukso, deja...
- Finale susitikote su Jugoslavija. Jau grupėje kovojote su jais ir pralaimėjote 9 taškais. Ar prieš finalą tikėjote, kad galite juos įveikti?
- Iš krepšinio istorijos yra matyti, kad labai retais atvejais tą pačią rinktinę nugalėti pavyksta du kartus. Dažniausia, jei viename etape nugali, tai vėlesnėse akistatose pralaimi. Čia kalbu, kai rinktinės yra lygiavertės varžovės. Lietuva ir Jugoslavija būtent tokios ir buvo. Bet ši taisyklės 1995-siais nesuveikė, varžovams pralaimėjome dukart. Žinoma, nėra net kalbos, kad būtume netikėję, jog galime iškovoti pergalę. Taip ir turėjo būti, jei ne tam tikri niuansai.
- Finalo rungtynės buvo itin emocingos. Gal išskirtumėte epizodus, kurie, jūsų nuomone, nulėmė tokią mačo baigtį?
- Abejotini teisėjų sprendimai mus stipriai išmušė iš vėžių. Mažai, kas tą klausimą liečia, bet tame čempionate buvo itin daug viešosios politikos. Reikia prisiminti, kad Jugoslavija buvo sugrąžinta į sportą, kai tame regione vyko karas ir kiti baisūs dalykai.
Tuometinis FIBA prezidentas Borislavas Stankovičius buvo bene įtakingiausias žmogus krepšinyje tuo metu. Jis dėjo visas pastangas, kad Jugoslavija patektų į čempionatą. Jo įtaka jautėsi ir finale. Prisimenu vieno krepšinyje puikiai žinomo žmogaus žodžius. Per didžiąją finalo pertrauką jis buvo koridoriuje ir matė, kaip B. Stankovičius užėjo į teisėjams skirtą kambarį. Sumaišė duris? Sunku būtų tuo patikėti. O po didžiosios pertraukos teisėjų požiūris, situacijų traktavimas mūsų rinktinės atžvilgiu pasikeitė kardinaliai. Kas stebėjo tą dvikovą, tas puikiai viską prisimena. O rungtynės galiausiai sugriuvo, kai už nieką buvo skirta 5 pražanga Arvydui Saboniui.
- Kas nutiko toje atakoje, po kurios visa Lietuvos rinktinė paliko aikštelę?
- Ten, kiek pamenu, puolime ir gynyboje teisėjas sušvilpė dvi neteisingas baudas. Prieš kelias minutes buvo išvarytas A. Sabonis. Viskas susikaupė ir prasiveržė. Pamenu, kaip rinktinės štabo narys Donas Nelsonas (vyresnysis) tada pasakė, kad nėra matęs, jog vienas švilpukas apsuktų rezultatą 0:6.
- Ką jums sakė Aleksandras Džordževičius, kai priėjo, apkabino jus ir bandė įtikinti sugrįžti užbaigti rungtynių?
- Tiksliai nepasakysiu. Jis minėjo, kad mes, krepšininkai, esame kareiviai ir einame iki galo. Jis teigė, kad tai ne jų (Jugoslavijos krepšininkų – aut. past.) kaltė. Būkime kareiviais, garbingai užbaikime varžybas – tada sakė jis. Mes puikiai supratome, kad esame menki varžteliai visoje sistemoje. Galiu tik pakartoti, kad pirmajame kėlinyje teisėjavimas buvo gana tvarkingas, kartais net palankus lietuviams. Bet tai, kas vyko po pertraukos sukėlė šoką. Varžybos buvo lygios, o viskas pasibaigė taip skandalingai. Šis čempionatas per visą jų istoriją, greičiausia, yra labiausiai apipintas paslaptimis ir neaiškumais, kurie taip niekada ir nebus išsklaidyti.
- Lietuva pralaimėjo, bet apdovanojimų ceremonija buvo išskirtinė. Lietuviams plojo, o jugoslavus nušvilpė. Kokios emocijos tada sukosi galvoje?
- Pamenu, kad tuomet kroatų žaidėjas Dino Radja priėjo prie manęs ir siūlė neiti ant apdovanojimų pakylos. Bet toks elgesys jau kaip sakant būtų buvęs šaukštai po pietų. Jei mes taip būtume pasielgę, tai būtume pasielgę silpnai.
O žiūrovų reakcija buvo geriausias dalykas, geriausias įrodymas tiems, kurie tikino, kad finale viskas vyko švariai. Net šiaušėsi oda, kai 20 tūkst. graikų sirgalių skandavo Lietuvos vardą. Toks patriotinis jausmas apėmė tada. Jie susivienijo dėl Lietuvos. Labai jautrus momentas.
- Jūs pats atkrintamųjų etape įsibėgėjote nuosekliai. Ketvirtfinalyje pelnėte 16 taškų, pusfinalyje – 27, o finale net 32 taškus. Galiausiai jūsų žaidimas pelnė jums naudingiausio čempionato žaidėjo titulą. Kaip jį vertinote po skaudaus pralaimėjimo finale?
- Tuo metu apie tą apdovanojimą negalvojau. Jautėme, kad iš mūsų pavogė aukso medalius. Tik atlėgus emocijos įvertinau, ką pavyko pasiekti. Norėjosi padaryti to apdovanojimo kopiją ir nusiųsti tam tikriems žmonėms už Atlanto kaip įrodymą, kad galiu žaisti krepšinį. Ir tą galiu daryti gerai.
