Tuomet 23 metų krepšininkas po 1996-1997 m. sezono praleisto Kauno „Žalgiryje“ įtikino šio klubo ir Lietuvos rinktinės tuometinį trenerį Joną Kazlauską įtraukti D. Adomaitį į galutinį dvyliktuką.
Užtikrintas žaidimas
Krepšininkas D. Adomaitis pirmose rungtynėse prieš Izraelį debiutavo užtikrintai. Krepšininkas pelnė 10 taškų (pataikė 3 dvitaškius iš keturių ir po vieną tritaškį bei baudos metimą iš tiek pat galimų).
Įdomu tai, kad šiais metais vykstančiame krepšinio čempionate lietuviai vėl susikaus su į tą pačią grupę patekusiais Izraelio krepšininkais. Tik šįkart D. Adomaitis jau nebebėgios aikštelėje, o stovės jos pakraštyje.
Per visą 1997-ųjų krepšinio čempionatą D. Adomaitis rinkdavo po 6,1 taško, atlikdavo po 1,7 rezultatyvaus perdavimo. Tritaškius D. Adomaitis mėtė 33,3 proc. tikslumu, dvitaškius – 62,5 proc., o baudas 72,2 proc. taiklumu.
Tame čempionate Lietuvos rinktinė žygiavo pakankamai užtikrintai. Pirmajame grupės etape įveiktas Izraelis (75:60), Prancūzija (94:88) ir Slovėnija (76:67).
Tiesa, patekę į antrąjį grupių etapą mūsiškiai pralaimėjo net dukart iš trijų. Iš pradžių pralaimėta graikams (66:73), po to iškovota pergalė prieš Turkiją (93:85). Būtent pastarosiose rungtynėse D. Adomaitis žaidė praktiškai be keitimų (39 min.) ir pelnė daugiausiai taškų visame čempionate – 13.
Šaltu dušu lietuviams tapo paskutinė dvikova grupių etape su Rusija, kurią mūsiškiai pralaimėjo net 64:93. Tame mače lietuvių gretose išsiskyrė tik 17 taškų pelnęs Artūras Karnišovas. Kitų rinktinės narių indėlio pritrūko ir pritrūko net labai stipriai.
Po šio nokdauno lietuvių laukė ketvirtfinalio dvikova su Jugoslavija. 1995-ųjų dramatiškas finalas nesuteikė mūsiškiams papildomų jėgų – ketvirtfinalis pralaimėtas rezultatu 60:75. Šiose rungtynėse D. Adomaitis pelnė 11 taškų ir buvo trečias rezultatyviausiųjų sąraše po Gintaro Einikio (18 taškų) ir A. Karnišovo (16 taškų).
Kovoje dėl 5-8 vietų lietuviai įveikė lenkus (76:55), bet pralaimėjo ispanams (93:94) ir čempionate užėmė šeštąją vietą. Ši vieta užtikrino mūsiškiams kelialapį į 1998-ųjų Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą.
Apie debiutą Lietuvos rinktinėje 1997-siais ir tai, ko treneris tikisi iš 2017 Europos vyrų krepšinio čempionato, pokalbis su D. Adomaičiu:
- Prisiminkite, koks jausmas apėmė, kai būdamas 23 metų sulaukėte kvietimo į nacionalinę rinktinę?
- Prisiminimai, kai atstovauji savo šalies rinktinę visada yra tik patys geriausi. 1997-siais į čempionatą atvyko atsinaujinusi rinktinė. 1996 m. olimpinėse žaidynėse kovojusi vyresnioji karta pasitraukė. Tad estafetę perėmė kiti, buvo labai smagus kovoti su galingais varžovais.
- Rinktinei vadovavo taip pat ir „Žalgiriui“ dirigavęs Jonas Kazlauskas. Jūs pats žaidėte Kauno klube, kiek tai jums padėjo?
- Visiems žalgiriečiams tas labai padėjo. Buvo daug lengviau suprasti trenerio norus, schemas, reikalavimus. Tai buvo didelis privalumas.
- 1997-siais debiutavote pergalingomis rungtynėmis su Izraelio rinktine. Tuomet pelnėte 10 taškų. Prametėte tik 1 dvitaškį ir 1 baudą. Ar tai reiškia, kad lengvai susitvarkėte su jauduliu?
- Kiekvienam žaidėjui pirmas kartas už rinktinę yra kažkas ypatingo. Žinoma, jaudulio buvo. Bet tikrai nebijojau žengti į aikštelę. Prieš tai turėjome keletą draugiškų rungtynių, tad jau buvome apsipratę.
- 1997 m. Lietuvos krepšinio rinktinėje įvyko kartų kaita. Pamenate, kokie tikslai buvo keliami tų metų rinktinei?
- Tai buvo jauna rinktinė. Nepamenu, kokie tikslai mums buvo keliami. Visi susirinko kažką laimėti. Visi norėjo atstovauti savo šalį.
- Pirmajame etape įveikėte Izraelį, Prancūziją ir Slovėniją, bet antrajame suklupote prieš graikus ir buvote sutriuškinti 29 taškai rusų. Pamenate, kas nutiko tose rungtynėse?
- Turnyre buvo daug stiprių komandų. Tikslių pralaimėjimo Rusijai priežasčių neįvardysiu, bet pamenu, kad pirmoje pusėje labai prastai sužaidėme, ypač gynyboje (pralaimėta 37:50). Didžiausias mūsų minusas buvo patirties trūkumas. Tų laikų Rusijos rinktinėje žaidė labai patyrę žaidėjai – Fetisovas, broliai Pašutinai, Michailovas, Karasiovas, kudelinas. Jie buvo labai stiprūs ir patyrę, o mes jauna komanda. Greičiausia todėl ir subyrėjome.
- Ketvirtfinalyje įvyko akistata su jugoslavais. Po 1995-ųjų finalo visa Lietuva laukė saldaus revanšo, bet jo pasiekti nepavyko. Ko pritrūko tame ketvirtfinalyje?
- Kiek pamenu, tai visada būdavo išlikęs tas noras įveikti serbus. Jis išliko iki šiol. Ypač prisimenant 1995 m. finalą, tai didelis kartėlis likęs buvo. Bet... nepavyko. Jie buvo stipresni ir mes turėjome pripažinti pralaimėjimą.
- Čempionatą užbaigėte pralaimėjimu 1 tašku ispanams ir užimdami 6 vietą. Kaip įvertintumėte visą čempionatą?
- Sunku pasakyti. Rezultatas buvo tikrai neblogas. Užėmėme 6 vietą ir gavome kelialapį į 1998-ųjų Pasaulio pirmenybes.
- Šiek tiek prisiminkime 1999-ųjų čempionatą su A. Saboniu. Tąkart Lietuva galingai rungtyniavo grupių etapuose, bet ketvirtfinalyje 72:74 pralaimėta ispanams. Kokie prisiminimai išlikę?
- Tas rungtynes pralaimėjome paskutinę akimirką. Pats blogiausias dalykas, kad mes tikrai galėjome laimėti. Itin nenusisekė rungtynės Arvydui Saboniui. Teisėjai jam gal net tris pražangas skyrė puolime ir jis sužaidė vos 16 minučių. Tos greitos A. Sabonio pražangos kažkiek išmušė mus iš sau įprasto žaidimo. Buvome pasiruošę labai gerai čempionatui. Viskas atrodė gerai, bet...
- Daug linksmesni prisiminimai iš 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinių žaidynių. Buvote bronzinės rinktinės narys. Kur buvo puikaus žaidimo ir skambių pergalių raktas?
- Subrendome, kaip komanda, buvome gerai susižaidę. Prie rinktinės prisijungė pajėgūs, talentingi žaidėjai. Komanda buvo kaip kumštis. Rinktinė buvo subrendusi pergalėms. Nauji žaidėjai lengvai įsiliedavo į žaidimą ir tas davė rezultatą.
- Ar bronzos medaliai Sidnėjuje yra svarbiausias jūsų laimėjimas?
- Vienareikšmiškai taip! Kiekvieno krepšininko svajonė yra iškovoti medalius Olimpiadoje, su nacionaline rinktine.
- Prabėgo 20 metų po jūsų debiuto rinktinėje. Šiemet debiutuosite, kaip treneris. Ar kirba viduje jaudulio užuomazgos?
- Nėra kažkokio ypatingo jaudulio. Visi laukiame tos pirmos treniruočių dienos. Yra noras, kad procesas vyktų sklandžiai, nebūtų traumų. Norisi gero oro, kad ir lauke padirbėti galėtume.
- Kiek jums emociškai bus svarbios pirmosios oficialios čempionato rungtynės?
- Svarbu „įeiti“ į čempionatą su pergale. Reikia sužaisti solidžiai, gerai. Kiekvienas treneris nori, kad tos pirmos rungtynės nebūtų geriausios čempionate, nes optimalią formą turime įgauti finalinėse kovose.
- Kokio žaidimo sirgaliai gali tikėtis iš 2017-ųjų Lietuvos rinktinės?
- Man visada artimas širdžiai žaidimas prasideda nuo geros gynybos. Tad pirmiausia akcentuosime gynybą. Jei gerai apsiginsime, tai ir užpulti bus lengviau.
- Ar turite kokių prietarų prieš rungtynes, dvikovos dieną?
- Kažkokių prietarų ar specialių tradicijų neturiu. Nusiskutu prieš kiekvienas rungtynes (juokiasi – aut. past.). Juodo katino taip pat nebijau, nes tai yra mano talismanas.
- Ko palinkėtumėte iš mūsų krepšininkų tik pergalių reikalaujantiems sirgaliams?
- Jie yra tikrai nuostabūs, tad norėčiau palinkėti tikėjimo žaidėjais, komanda. Norisi, kad vienas pralaimėjimas nesumažintų to tikėjimo. Reikalausime, kad krepšininkai aikštelėje atiduotų visas jėgas. Tad palaikymas mums bus labai svarbus.
