„Nustebinau save ir kitus. Prabėgo nemažai laiko, o vis dar negaliu patikėti, kad pasaulio čempionate užėmiau septintą vietą. Anksčiau apie tai nė nesvajojau, maniau, kad į pasaulio aštuntukus patenka tik išrinktieji. Net atrodė, kad sporte viską padariau, apie ką svajojau. Dabar noriu, kad profesionalusis sportas mano gyvenime tęstųsi kuo ilgiau. Pamalonino ir Lietuvos 10 km distancijos rekordas. Žinau, kad galiu greitai eiti, bet visada noriu kuo greičiau įveikti olimpinę 20 km distanciją“, – sako Brigita, kuriai šių metų pradžioje, vasario 1 d., sukako 30 metų.
Po daugiadienių varžybų Kinijoje sportininkė porą savaičių praleido Vilniuje, po to su vyru Mariumi penkias dienas Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje. Gerai pailsėjo ir vėl kibo į darbą.
Linksmieji kalneliai
Sportininkės nuomone, ėjikams 30 metų – pati branda. Būtent tokio amžiaus ar net būdamos vyresnės geriausių rezultatų pasiekia daug garsių ėjikių. Juk geram rezultatui reikia subręsti psichologiškai, kūnas turi būti pasirengęs dideliems krūviams.
Brigita neslepia – kadaise jai buvo labai sunku iš jaunimo grupės pereiti į suaugusiųjų. Atstumas padvigubėjo ir prireikė kelerių metų, kol ji persilaužė. „Mano karjera suaugusiųjų sporte buvo kaip linksmieji kalneliai – tai geriau, tai blogiau. Dabar, kai atėjo branda, ėjimo takelyje galima varžytis iki kokių 40 metų. Man ta riba galėtų būti 2020 m. Tokijo olimpiada“, – svarsto ėjikė.
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse jai keliami aukšti reikalavimai – užimti vietą netoli prizininkių trejeto. Apie tokius rezultatus sportininkė pasvajoja, bet garsiai nekalba.
„Tikiuosi, kad papildomos įtampos nebus. Per pasaulio čempionatą tik vieną kartą buvau septinta, anksčiau užimdavau vietas antrame dešimtuke. Realiai vertinu savo galimybes ir žinau, kad olimpiniais metais visos ėjikės bus pačios geriausios sportinės formos. Norint užimti aukštą vietą reikės gerinti asmeninį rekordą“, – neabejoja Brigita.
Pasaulio čempionate Pekine B.Virbalytė-Dimšienė pasiekė asmeninį rekordą (1 val. 30 min. 20 sek.). Jos treneris, Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentas Kastytis Pavilonis įsitikinęs, kad normaliomis oro sąlygomis distanciją galima įveikti 2 min. greičiau ir pagerinti Lietuvos rekordą, kuris dabar priklauso Neringai Aidietytei (1 val. 29 min. 1 sek.). „Aš dabar labiau noriu pagerinti ne Lietuvos rekordą, o savo asmeninį rezultatą“, – prasitaria ėjikė.
2010-aisiais Italijoje Brigita nusprendė įveikti 50 km distanciją. Kaip dabar prisimena, buvo sezono pabaiga ir ji nutarė mesti iššūkį pati sau. Tai buvo pirmas ir, tikėtina, paskutinis lietuvės startas šioje distancijoje.
„Sau įrodžiau, kad galiu gana greitai eiti ne tik trumpus 3, 5 ar 10 km nuotolius, bet ir maratoną. Tačiau daugiau tokios avantiūros mano gyvenime nebus. Pasiekiau gerą rezultatą (4 val. 25 min. 21 sek.), distancijoje nebuvo labai sunku, bet 50 km nuotolį ryžčiausi eiti tik tada, jeigu jis taptų olimpine rungtimi“, – paaiškina lengvaatletė.
Pastebėjo kroso varžybose
Brigita – alytiškė. Čia augo, baigė vidurinę mokyklą. Pirmasis treneris – Vaidas Gumauskas, kuris Brigitą pastebėjo kroso varžybose ir pasiūlė ateiti bėgioti. Truputį pabėgiojo, bet alytiškiams stokojant ėjikų, kurie galėtų dalyvauti Birštone vykstančiose varžybose, auklėtinei pasiūlė porą savaičių pavaikščioti.
Tos dvi savaitės ėjimo virto 17 metų istorija. Pergalės atėjo ne iškart. Tada Birštone tarp savo amžiaus grupės ėjikių ji buvo gal devinta. Prireikė poros metų, kad pasistūmėtų iki prizinių vietų. „Kaip dažniausiai būna, pergales pasiekia ne talentingieji, bet tie, kurie daugiausia dirba. Viską pasiekiau savo darbu“, – tvirtina Brigita.
Jos svarūs rezultatai, parodyti pasaulio bei Europos jaunimo čempionatuose, ir laimėjimai 2004-aisiais baigėsi. Reikėjo dešimtmečio, kol pradėjo sėkmingai varžytis ir su suaugusiomis ėjikėmis.
Visą laiką šalia sportinio ėjimo dar buvo žurnalistika, kuri šį sportininkės gyvenimo etapą atsidūrė antrame plane. Žurnalistika – greičiau Brigitos pomėgis, bet kažkada ateityje ji turėtų tapti pirmąja aistra.
„Paranku, kai specialybė leidžia ir profesionaliai sportuoti, ir dirbti. Labai mažai pažįstu tokių, kurie profesionaliai sportuotų ir dar dirbtų. Tačiau man viską pavyksta suderinti. Jau nebepriekaištauja ir treneris, kad dirbu ir nepakankamai dėmesio skiriu ėjimui. Žino, kad ėjimui atiduodu visas jėgas. Dėl šio savo pomėgio tenka apleisti kitus dalykus: pramogas, šeimą, draugus. Viską, ką darau, noriu padaryti geriausiai, o ne vidutiniškai. Tačiau nesu tokia motyvuota, kad išsikelčiau sunkiai įgyvendinamų tikslų. Viską stengiuosi realiai pasverti“, – prisipažįsta Brigita.
Kitąmet – vestuvių dešimtmetis
Kitų metų rugsėjį sukaks dešimt metų, kai Brigita sukūrė šeimą su Trakų rajono urėdijos miškininku Mariumi Dimša. Jis visada palaiko žmoną, kuri iš jo niekada negirdėjo ultimatumo – arba jis, arba sportas. Kuo toliau, tuo labiau Marius įsitraukia į sportą, kai gali, lankosi varžybose Lietuvoje, kur tik dalyvauja Brigita. Jis žino visus žmonos rezultatus, pasiektas pergales.
„Abu turime po savo aistrą: aš sportinį ėjimą, o Marius – medžioklę. Mes vienas kitą turime palaikyti, nes jei iš mylimo žmogaus atimsi aistrą, jis taps nelaimingas. Mano vyras, kuris gyvenime niekada nesportavo, kitų akyse galbūt atrodo kaip savotiška auka, nes žmona retai būna namie. Bet taip nėra. Reikia vienas kitą suprasti ir palaikyti – be to nebus gerų tarpusavio santykių. Gyvenime esu truputėlį savanaudė: noriu būti laiminga, įgyvendinti savo svajones bei tikslus ir to siekti bet kokia kaina. Artimi žmonės būtinai turi mane palaikyti. Jeigu nebūtų tokio artimųjų rato, žinau, kad ir pati viena bandyčiau tą patį daryti. Esu iš tų, kuri eina iki galo, sportas tapo mano gyvenimo neatsiejama dalimi ir jo neįsivaizduoju kitokio. Pratybos man tapo ritualu, be kurio negali prasidėti diena“, – sako sportininkė.
Marius – gamtos vaikas, o Brigitai miškas reikalingas tiek, kiek jame treniruojasi. Abu skirtingai leidžia laisvalaikį: Brigita jį skiria poilsiui ir vos ne gulinėja lovoje, nes po pratybų būna labai pavargusi, o Marius nori kur nors išeiti. Abu gyvena tarnybiniame dviejų kambarių bute Lentvaryje. Brigita – ne iš tų, kuriems patinka šurmulys, todėl ir pasirinko ramią vietą. Į treniruotes važinėja automobiliu, kurį vairuoja jau dvylika metų.
Ant slenksčio - olimpinis sezonas
Kur sutiks Naujuosius metus, olimpietė negalvoja: sportininkams tai nėra didelė šventė, nes jau kitą dieną reikia treniruotis. „Naujieji metai man niekada nebuvo ta šventė, dėl kurios aukočiau treniruotę. Nesureikšminu ir gimtadienių, man didesnis džiaugsmas – pasiekta pergalė. Kiekviena diena gali būti šventė, jei pasieki savo tikslą“, – sako Brigita.
Naujajam olimpiniam sezonui Brigita pradėjo rengtis nuo lapkričio 1-osios. Pagrindinė pratybų vieta buvo Vingio parkas – čia jai geriausia treniruotis, kitą tokią vietą būtų sunku rasti visame pasaulyje. Nuo gruodžio 2-osios kilometrus skaičiavo Druskininkuose, tobulino techniką.
„Tokia naujojo sezono pradžia. Per mėnesį nueinu po 400–500 kilometrų. Tai nėra labai daug, bet specializuojantis eiti 20 km distanciją tiek visiškai pakanka. Kaip treneris K.Pavilonis sako, viską pasiekiu savo greičiu, todėl treniruojuosi pagal lengvesnę programą, įveikiu mažiau kilometrų nei, pavyzdžiui, Neringa Aidietytė“, – lygina Lietuvos čempionė ir rekordininkė. Pirmasis tarptautinis jos laukiantis startas – kovo 19 d. Slovakijoje.
Lietuvos trijų rekordų autorė (5, 10 ir 50 km) su nerimu laukia rugpjūčio 19-osios, kai Rio de Žaneire bus duotas 20 km nuotolio sportinio ėjimo olimpinis startas.
„Kaip ir pasaulio čempionatus, mes, ėjikės, varžybas pradedame vienos paskutiniųjų. Olimpinių žaidynių grožio ir dvasios nebus laiko pajusti. Ko gero, nuvyksime, sudalyvausime ir grįšime. Olimpiniame kaimelyje nenorime būti per ilgai, nes tos laukimo valandos, esant dideliam šurmuliui, gali paveikti neigiamai. Dabar viską dėliojamės ir olimpiniame kaimelyje ketiname praleisti vos porą dienų. Nenorime daug eksperimentuoti. Porą metų iš eilės stovyklaujame Italijoje, Livinjo aukštikalnėse, o po to bandysime vykti Brazilijos pusėn ir ten praleisime kokią savaitę. Treniruosimės, aklimatizuosimės, priprasime prie laiko skirtumo“, – pasakoja olimpietė. Taip ateis ir starto diena.
Marytė Marcinkevičiūtė
