Iš šios Afrikos šalies kilusios daugkartinės planetos čempionės Lornah Kiplagat įkurtame „High Altitude“ treniruočių centre S.Bertašius drauge su treniruočių partneriu Mindaugu Strioku praleido beveik penkias savaites.
„Pamačius, kaip Kenijos bėgikai treniruojasi, supratau, kad talentas yra tik maža dalis rezultato – viskas yra darbas. Jie aukojasi, keliasi labai anksti ir daro po dvi-tris treniruotes per dieną, nors ne visi turi, ką valgyti“, – su pagarba apie Kenijos sportininkus kalbėjo S.Bertašius.
Dėl sąlygų Kenijoje net keičia gyvenamą vietą
Lornah Kiplagat treniruočių centras įsikūręs net 2400 m aukštyje virš jūros lygio. Palyginimui, iki šiol aukščiausia S.Bertašiaus treniruočių stovyklos vieta buvo Slovakijoje, kur praėjusiais metais lengvaatletis plušo 1350 m aukštyje.
Įprasta, kad svarbiausiems startams sportininkai ruošiasi aukštikalnėse, kadangi čia dėl slėgio teigiamai veikiamas žmogaus organizmas.
„Deguonies koncentracija ore visur vienoda, kad ir kokiame aukštyje būtum. Tačiau dėl slėgio organizmas neįsisavina deguonies ir tai paskatina įvairius procesus organizme – raudonųjų kraujo kūnelių padidėjimą, hemoglobino pakilimą. Ilgainiui organizmas prie tų sąlygų adaptuojasi“, – paaiškino S.Bertašius.
Kadangi kovo-balandžio mėnesiais Europos aukštikalnėse esančias treniruočių bazes vis dar būna užklojęs sniegas, kaip alternatyvą Juozapo Garalevičiaus auklėtinis pasirinko egzotika kvepiančią Keniją. Tačiau užsienio šalių sportininkams Lornah Kiplagat centras jau seniai žinomas – apstu elito atstovų stovykloje plušo ir dabar.
„Pastaraisiais metais gana populiaru važiuoti ten treniruotis. Yra tokių atvejų, kai bėgikai atvažiuoja ir Kenijoje apsigyvena, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos bėgikai Zane‘as ir Jake‘as Robertsonai į Keniją atvyko vos sulaukę pilnametystes ir gyvena ten iki šiol“, – pasakojo S.Bertašius.
Apie unikalią treniruočių vietą Vilniaus sporto klubo „Cosma“ atstovas sužinojo iš socialinių tinklų. Būtent ten treniruojasi ir maratono planetos rekordininkas Eliudas Kipchoge.
„Daug sėkmės pavyzdžių, kurie ten gyvena ar atvyko treniruotis. Tas ir paskatino“, – šyptelėjo S.Bertašius.
Išsiskiria ne tik talentu, bet ir mitybos ypatumais
Treniruočių centro Kenijoje įkūrėja – L.Kiplagat – viena žymiausių Kenijos bėgikių, didžiąją karjeros dalį atstovavusi Olandijai. S.Bertašius pastebėjo, kad net ir pakeitusi nacionalinės rinktinės spalvas stajerė gimtinėje yra itin mėgstama.
„Centre daug jos plakatų, kur vyrauja Olandijos rinktinės atributika. Toks įspūdis susidaro, kad šalies pakeitimas nebuvo priešiškas – ji labai mėgstama visame regione“, – sakė S.Bertašius.
Lūžių Slėnio provincijoje (Rift Valley province – angl.), kurioje buvo ir lietuviai, gyvena Kalenjin genties žmonės. Manoma, kad būtent šios genties atstovai yra talentingiausi bėgikai. Tačiau pagrindinis aspektas kenijiečiams atnešantis šlovę yra ne talentas, o sunkus darbas.
„Prieš stovyklą turėjau stereotipą, kad jie taip greitai bėga tik dėl to, kad talentingi. Tačiau pamačiau, kaip jie treniruojasi, ir supratau, kad talentas yra tik maža dalis rezultato, viskas yra darbas. Jie tikrai aukojasi, keliasi labai anksti ir daro po dvi-tris treniruotes per dieną. Ne visi turi, ką valgyti – jų maisto racionas gana skurdokas. Iš arti pamačius tokius dalykus pradedi dar labiau gerbti Kenijos sportininkus“, – pasakojo S.Bertašius.
Vidutinių nuotolių bėgikas teigė, kad prie kitokio maisto raciono teko priprasti ir pačiam.
„Kenijoje mėsa nėra tiek vartojama, kiek Lietuvoje. Jų racioną sudaro produktai iš miltų, kukurūzų, daug daržovių ir vaisių. Teko priprasti ir prie to“, – sakė lietuvis.
„Baltasis žmogau, kaip sekasi?“
Rytų Afrikoje esančioje Kenijoje lietuviams nepatirti kultūrinio šoko tiesiog neįmanoma. S.Bertašių sužavėjo vietinių nuoširdumas, o suprasti jų gyvenimo būdą padėjo ir tai, kad net mažiausias pyplys Kenijoje kalba angliškai.
„Mes, lietuviai, esame linkę laikytis atstumo, esame šaltesni. O Kenijoje kiekvienas sutiktas žmogus klausė, kaip sekasi, ką šiandien veiksiu ir ar jau padariau treniruotę. Detalės sukūrė šiltą atmosferą – žmonės gatvėje vis šaukė „mizungo, how are you?“ (baltasis žmogau, kaip sekasi? – liet.)“, – prisiminė S.Bertašius.
Kartą per savaitę – sekmadienį – Lietuvos lengvaatlečiai turėdavo laisvą dieną, tad mūsiškiai spėjo pamatyti ir įstabų šios šalies grožį.
„Sekmadieniais turėdavome dieną be treniruočių ir stengdavomės susitvarkyti kilusius reikalus, apsipirkti, nuvažiuoti į miestą. Vieną kartą vykome prie Viktorijos ežero ir nustebino keliavimo paprastumas. Nereikia nieko žinoti, jokios navigacijos ir „paslaugos“ tave patį susiranda – visi žmonės klausia, ko tau reikia ir nukreipia, kur reikia vykti“, – įspūdžiais dalijosi geriausias Lietuvos bėgikas.
Per mėnesį S.Bertašiui ir M.Striokui teko ne kartą įsivelti ir į kurioziškas situacijas – autobuse, pritrūkus vietinės valiutos, vairuotoją teko įtikinti priimti eurus. Tuo tarpu pasiklydus kaime lietuviams į pagalbą suskubo berniukas.
„Vieną kartą, bėgant pasiklydus kaime, vietinis vaikas, maždaug 10-ies metų, užsimetęs ant peties mačetę, ramiai paaiškino, kaip pasiekti pagrindinį kelią“, – pasakojo lengvaatletis.
S.Bertašių nuo geriausių Kenijos bėgikų kasmet skiria vis mažiau sekundžių. Pernai mūsiškis viesulu įsiveržė į Europos 1500 m bėgimo rungties elitą: triskart pagerino šalies rekordą, o žemyno čempionate prasibrovė į finalą, kur užėmė aukštą šeštą vietą.
Šį sezoną bėgikas pradės tiesti kelią į Tokijo olimpines žaidynes bei rinks reitingo taškus. Jei atranka baigtųsi dabar, S.Bertašius varžytųsi Japonijoje ir galbūt stotų į gretimą taką, kaip ir Kalenjin genties atstovai.
