Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos auklėtinė Eglė Balčiūnaitė – viena ryškiausių jaunųjų bėgikių Lietuvoje. Dvidešimtmetės laimėjimų knygoje puikuojasi Pekino olimpinės žaidynės, sėkmingi pasirodymai Europos čempionatuose bei daugelyje kitų turnyrų.
Birželio pabaigoje Eglė iškovojo pirmąją vietą čempionate Vokietijoje, patvirtindama, kad jaunimo čempionatui ji ruošiasi intensyviai.
– Ar sporte būna nuolaidų merginoms?
– Nelabai. Lengvojoje atletikoje nuolaidų nesulaukiame, nebent daugiau dėmesio. Galbūt kitose sporto šakose merginoms lengviau nei vaikinams.
– Jei pasiūlytų dirbti modeliu, ar sutiktum?
– Dažnai išgirstu šį klausimą. Šiuo metu tikrai nesutikčiau. Dabar turiu daug rimtesnių ir geresnių darbų.
– Kodėl 800 metrų bėgimas?
– Tai viena iš sudėtingiausių bėgimo šakų. Joje galima daug ką nuveikti, kurti taktikas. Iš pradžių užsiėmiau sportiniu ėjimu, nes mano pirmasis ir dabartinis treneris Aleksandras Kitanovas yra šio sporto profesionalas. Po kiek laiko nusprendėme, kad man artimesnis bėgimas, nes kartais per varžybas būdavo, kad viena koja einu, kita bėgu (šypsosi).
– Kada žengei ant bėgimo tako?
– Septintoje klasėje, kai kūno kultūros mokytoja pakvietė mane į pasiruošimą tarpmokyklinėms varžyboms. Tuo metu buvo atvykęs treneris iš Kazachstano, pas jį treniravomės, po kiek laiko iš savo grupės aš likau viena, lengvoji atletika man nuo pat pradžių ir tiko, ir patiko.
– Vadinasi, esi ištikima bėgimui?
– Kai pradėjau lankyti Šiaulių lengvosios atletikos mokyklą, pasitaikydavo ir praleisti treniruotes, tačiau po kiek laiko supratau, kad tai man reikalinga. Varžybose pralaimėti yra skaudu, ypač kai pradedi analizuoti priežastis – vienas ar kitas praleistas užsiėmimas ir panašiai. Visada svarbu mąstyti, taip pat reikalinga kryptinga metodika, darbas su treneriu, psichologinis pasiruošimas.
– Ar nebuvo sudėtinga suderinti mokslus ir sportą?
– Buvo sunku, po pamokų keliaudavau į treniruotes, o po jų neužtekdavo jėgų daug laiko skirti pamokoms. Kartais ir sportas turėdavo palūkėti, kai iki gilios nakties sėdėdavau prie knygų. Į dvi dalis žmogus persiplėšti negali, tad natūralu, kad kažką reikia aukoti. Šiuo metu studijuoju Sociologijos fakultete, nes sportuoti visą gyvenimą yra neįmanoma, niekas nėra apsaugotas nuo traumų, įvairių situacijų.
– Kurios buvo įsimintiniausios varžybos?
– Vienas pirmųjų pasirodymų didžiajame sporte buvo Europos jaunimo čempionatas Kaune 2005 metais (U-20). Tuomet gavau savo pirmąją Lietuvos rinktinės aprangą, įspūdžių tikrai netrūko. Skausmingiausių ar labiausiai nuvylusių varžybų išskirti negalėčiau, nes klaidelių pasitaiko kiekvienam sportininkui. Jų buvo ir bus, tačiau reikia iš jų mokytis, ieškoti sprendimų. Toliau šnekant apie įsimintiniausius renginius, be jokios abejonės, – olimpiada.
– Kaip ten jauteisi?
– Tai yra pati įspūdingiausia šventė sportininko gyvenime. Labai patiko kokybė, pasiruošimas, iki pat smulkmenų nugludinta organizacija, nekildavo jokių klausimų. Atmosfera buvo pakili, maloniai bendravau su kitais sportininkais, kojos nusilaužti niekas nelinkėjo (juokiasi).
– O kaip žalingi įpročiai, nekilo pagundos?
– Neturiu žalingų įpročių, bent taip manau (šypsosi). Mano nuomone, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus įsitikinimų, požiūrio. Jei jam atrodys, kad žalingi įpročiai – nieko blogo, tai jo niekaip neperkalbėsi, bet jei jis suvoks, kad tai žalinga ir nebus jokios naudos tiek pačiam, tiek aplink esantiems artimiesiems, – tai smagu, jam tik geriau.
– O ko vis dėlto neatsisakytum?
– Arbatos ir turbūt braškių (juokiasi).
– Spėji susitikti su draugais?
– Draugams laiko lieka mažai. Stovyklos, treniruotės, varžybos ir universitetas „suvalgo“ didžiąją laisvo laiko dalį. O jei pasiseka susitikti su tikraisiais draugais, linksmai pasibūname ir namuose.
– Ar turi širdies draugą?
– Taip, jis yra Edvardas Pšelenskis – „Šiaulių“ futbolo komandos gynėjas. Kartu esame jau trejus su puse metų. Kadangi abu esame sportininkai, mums lengviau vienam kitą suprasti. Jaučiu jo palaikymą, sulaukiu kritikos, ko man labai reikia. Smagiai sugyvename. Jau tiek laiko būnant kartu, nori nenori kyla visokių minčių ir planų. Ateitį tikrai sieju su juo.
– Jei galėtum užsiimti kitu sportu, koks jis būtų?
– Man patinka futbolas, tinklinis. Domiuosi įvairiu sportu, bet bėgime randu daug pranašumų, žinau, kad čia galiu save realizuoti.
– Ar turi sportininko idealą?
– Negaliu išskirti vieno, idealas yra čempionai. Kiekvienas pajėgus sportininkas turi siektinų elementų, kartais kai ką pritaikau ir sau.
– Šiuo metu visus stebina Usainas Boltas, ką apie jį manai?
– Vėjas (šypsosi). Po tokių pasiekimų dažnam kyla abejonių, tačiau iš anksto teisti jokiu būdu negalima. Man labai įdomus jo pasitikėjimas savimi, nes bėgant 100 metrų ir likus maždaug 30 metrų imti atsisukinėti, lėtinti greitį, kelti rankas – žmogus turi būti 200 procentų garantuotas savo pergale.
– Ar turi prietarų, talismanų, papročių prieš varžybas?
– Turiu šį bei tą, tačiau nenoriu atskleisti. Nėra čia ko visiems žinoti, nes tai yra tik mano (šypsosi).
– Kaip ilsiesi nuo sporto?
– Įtemptas varžybų grafikas neleidžia lengvai kvėpuoti . Reikia intensyviai treniruotis, nes laukia jaunimo čempionatas Kaune (U-23). Tai paskutinis pasirodymas savo amžiaus grupėje, noriu parodyti viską, ką galiu, tikiuosi, įvykdysiu užsibrėžtus tikslus.
Po įtempto vasaros sezono, ypač kai žinau, kad viską padariau, tikrai norisi atsipūsti. Kad ir kaip būtų, vietoje sėdėti nemėgstu, jei yra proga, keliauju į gamtą, tačiau fizinį nuovargį įveikti sunku, dažnai tiesiog krentu į lovą. Ilgesnės pertraukos yra rudenį, bet tada prasideda ir studijos, taigi... (juokiasi).
Eglė mėgsta:
Filmai: „Diena po rytojaus“, „Ledynmetis“.
Muzika: muziką renkuosi pagal nuotaiką. Vieną kartą norisi ramios, kitą kartą – ritmingos, linksmesnės.
Knygos: Paulas Coelho „Alchemikas“.
Maistas: braškės, cepelinai, obuoliai.
Sportininkai: Virgilijus Alekna, Jelena Isinbajeva.
Šalys: Kinija, Kirgizija, Pietų Afrika.
Laisvalaikis: būti gamtoje, stebėti sporto varžybas, tinklinis, valgyti braškes ir ledus.
Ekstremalus pasiūlymas: šuolis su parašiutu, pakilti su balionu, kopti į kalnus.
Įpročiai: šypsotis.
Kvepalai: neapsistoju ties vienais kvepalais, bet dažniausiai renkuosi gaivesnius.
Mašina: gerai važiuojanti. Jei kalbėtume apie tam tikrus modelius, tai „Lexus IS 350“, BMW X6, bei naujasis „Jaguar XF“ – smagios mašinos. Platus užmojis, bet kas trukdo pasvajoti? (Šypsosi.)
Vaikino bruožai: svarbiausia, kad būtų savimi.
Drabužių firma: ir ten, ir šen galiu rasti smagesnių drabužių. O sportinė apranga – NIKE.
Mėgstamiausios vietos Lietuvoje: pirmiausia namai namučiai, taip pat lietuviškas pajūris.
Daiktai: MP3 grotuvas.
Marius Zaremba, „Sporto žmonės“
