„Džiaukis, lietuvi, kad kaimyno namas dega“, – byloja lietuvių priežodis. Iš 2014 metų Europos lengvosios atletikos čempionato Lietuvos lengvaatlečiai grįžo be medalių bei sulaukė aštrios kritikos šalies žiniasklaidoje.
Londono olimpinėse žaidynėse lengvaatlečių būrys sudarė trečdalį visos sportininkų delegacijos (20 lengvaatlečių tarp 62 sportininkų), į Europos čempionatą Ciuriche (Šveicarija) vyko rekordiškai gausi 35 sportininkų komanda, o šių metų Europos komandiniame čempionate mūsiškiai pirmą kartą sugebėjo įsitvirtinti pirmoje lygoje.
Ar galime nubraukti šiuos nuopelnus ir teigti, jog lengvosios atletikos lygis šalyje krinta? „Sportininkas į kritiką reaguoja dar labiau nei eilinis žmogus. Puikiai suprantame, jog be pralaimėjimų nebūna ir pergalių. Mūsų misija yra padėti sportininkams suprasti, jog jie yra talentingi, stiprūs, jog jie gali nugalėti save ir kitus“, – teigė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis.
– Kaip vertinate pasipylusią kritiką po lengvaatlečių pasirodymų?, – lengvoji.lt pasiteiravo E.Skrabulio.
– Kritika yra neišvengiama ir nereikia jos bijoti. Kartais kritika yra būdas pasižiūrėti iš šono, ką mes darome teisingai ir ką darome neteisingai. Nereikia bijoti kritikos, jei ji yra geranoriška, objektyvi. Jei kritika yra persunkta pavydu, blogą linkinčių paskatų ir tai kyla iš sporto pasaulio, tai nebėra kritika – tą pavadinčiau kenkimu. Šunys loja, traukinys važiuoja. Tokios „kritikos“ sulaukiame nebe pirmą kartą, ji dažnėja ir stiprėja. Rinkimai pasibaigė, komandos suformuotos ir reikia dirbti vardan sporto. Reikia kritikuoti objektyviai, geranoriškai, su noru padėti, o ne kenkti.
Baisu ir liūdna, kad tokie „rašytojai“ labiausiai laukia oponentų nesėkmių. Nesistebėčiau, jei tokie žmonės džiaugiasi tuo, jog Mantas Kalnietis ar Virgilijus Alekna patiria traumas, Arvydui Saboniui nutrūksta achilas. Jie nori ne gražių kovų, o laukia galimybės, ką nors apjuodinti bei pasidžiaugti kito nesėkme. Manau, jog tie žmonės, kuriems šie žodžiai yra adresuoti, tą supras.
– Ar manote, jog Lietuvos žiniasklaida yra neobjektyvi?
– Negalima sakyti, jog neobjektyvi yra visa Lietuvos žiniasklaida: yra puikių specialistų, žurnalistų, žmonių, kurie myli ir supranta sportą, todėl jų nereikia tapatinti su tam tikrais asmenimis, mano nuomone, nenusipelniusiais vietos Lietuvos sporto žiniasklaidoje.
– Kaip sportininkai reaguoja į kritiką? Ar tai gali paveikti jų pasirodymus?
– Be abejo, sportininkas į kritiką reaguoja dar labiau nei eilinis žmogus. Prieš šį sezoną nuoširdžiai tikėjomės, jog iš svarbiausių čempionatų tikrai grįšime su geresniais rezultatais. Nesigailime to, jog į svarbiausias metų varžybas delegavome dideles komandas, nes visi sportininkai buvo iškovoję tą teisę, ko neturėjo daug pajėgių Europos lengvaatlečių. Tai, jog LLAF rado lėšų deleguoti tiek daug lengvaatlečių tiek į Ciurichą, tiek į Judžiną, yra mūsų federacijos nuopelnas. Privačios lėšos viršijo daugiau nei pusę viso metų svarbiausių varžybų biudžeto – reikėjo komandą deleguoti, apgyvendinti, maitinti, aprengti. Daug lėšų skyrėme pasiruošimui, kas tiesiogiai nepriklauso federacijai.
Liūdna, jog tų pergalių nebuvo, sportininkams itin nesisekė: keletas netikėtų traumų neturėjo išmušti komandos iš vėžių, bet kitaip nei nesėkmę komandos pasirodymo įvardyti negalėtume.
Airinės Palšytės šuoliai po Europos čempionato įrodė, jog mergina yra geros sportinės formos, bet pasiektas rezultatas yra ne laiku ir ne vietoje. Su treneriais diskutavome apie nesėkmių priežastis, prašėme analizės, jog ateityje išvengtumėme tokių nesėkmių. Daug veiksnių lemia sportininko pasirodymą: pasiruošimo sąlygos, finansai, sporto bazės, maitinimas, sporto medicinos priežiūra, kinezioterapija. Vilniaus miestas kelerius metus neturėjo stadiono, Lietuva yra tokioje klimatinėje juostoje, kad žiemą turime lįsti po stogu. Pažiūrėkite, kas dedasi Vilniaus ir Kauno maniežuose po pietų – jie yra perpildyti. Net nekalbu apie tai, jog jie yra seni. Dėl to turime geriausius sportininkus deleguoti į kitas vietas, kur jie galėtų treniruotis, o tai vėl susiję su finansais. Visi žinome, jog Lietuvos sportui pinigų trūksta ir tik kooperacijos būdu galime pasiekti rezultatų.
Skaudu, jog sportininkai neparodo to, ko jie yra verti. Viena iš priežasčių gali būti psichologija. Europos čempionate startavusi komanda yra pakankamai jauna ir tai yra branduolys tų, kurie po dvejų metų startuos Rio de Žaneiro olimpiadoje. Galbūt geriau šiandien pralaimėti, atlikti objektyvią analizę ir ištaisyti klaidas, kad po dvejų metų būtų pergalės. Be pralaimėjimų sporte nebūna ir pergalių.
– Kritikai teigia, jog Lietuvos lengvosios atletikos lygis Jums vadovaujant krinta...
– Jei kritikai mato tik medalių blizgesį, jie neturi jokio supratimo apie sportą. Kur buvo tie kritikai, kodėl jie neliaupsino lengvosios atletikos, kai nuo 1992 metų eilę olimpinių ciklų lengvaatlečiai lipdavo ant garbės pakylų, gabendavo į Lietuvą medalius? Jei nėra medalių, ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir kalbant apie tokią konkurencingą sporto šaką kaip lengvoji atletika, negalime teigti, kad ji išgyvena krizę. Kiekvienoje sporto šakoje būna cikliškumai, kartų kaitos, traumos... Negalima matuoti sporto šakos pasiekimų vien pagal tai, ar buvo iškovoti medaliai.
Daug metų plaukikai nebuvo arti apdovanojimų pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, tačiau tai nereiškia, jog plaukimo nebuvo. Treneriai ir sportininkai dirbo, jie sukūrė tai, ką šiandien turime: atsiranda žvaigždelė, keli talentingi žmonės, kurie veža pergales į Lietuvą. Tada visi atmerkia akis ir sako, jog esame plaukimo šalis. Visą laiką plaukėme, tačiau pergalėms reikia visko viename – talentingų sportininkų, trenerių, sąlygų ir kartais tiesiog sėkmės. Tokie sportininkai, kaip Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna ar Rūta Meilutytė gimsta ne kasdien.
– Kokios pagrindinės lengvosios atletikos problemos?
– Viena didžiausių problemų yra jaunų ir kokybiškai dirbančių trenerių stygius. Lietuvos sporto medicina neatitinka sportininkų poreikių. Norint pasiekti pergalę neužtenka stadiono ar maniežo. Turi būti bendras požiūris sporto visuomenėje – džiaugsmas dėl kitų pergalių, liūdesys dėl kitų nesėkmių.
Žmonės kalbėdami apie pinigus turėtų prisiminti matematikos pamokas, jei išvis yra baigę mokslus. Dviejų komandų delegavimas į svarbiausias metų varžybas federacijai kainavo beveik 500 tūkst. litų ir daugiau nei pusė visos sumos buvo padengtos federacijos rėmėjų lėšomis. Nemanau, jog Lietuvoje dar atsirastų kita nekomercinė sporto šaka, kurios federacija skirtų tiek savų lėšų sportininkų ir trenerių delegavimui į svarbiausias sezono varžybas. Beje, LLAF padengė visus transliacijos iš Ciuricho kaštus LRT televizijai.
Savo komandai linkiu tikėti savimi, nuoširdžiai dirbti ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų ir pergalės ateis.
