Maratonininkė Diana Lobačevskė užvertė vieną puslapį bei atvertė kitą. Ketverių metų olimpinis ciklas visada besišypsančiai sportininkei buvo itin sėkmingas, nors ir permainingas. Laimėtas Hamburgo maratonas, 2013 metų pasaulio čempionate Maskvoje užimta aukšta 12 vieta, tačiau dėl traumos praleistos praėjusių metų planetos pirmenybės bei ne itin sėkmingas pasirodymas praėjusį mėnesį Amsterdame vykusiame Europos čempionate. Vis dėlto svarbiausiame ketverių metų starte – Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse – D.Lobačevskė sublizgėjo. Tarp 155 maratonininkių lietuvė finišavo 17-a.
– Ar emocijos po sėkmingo pasirodymo Rio de Žaneire jau nuslūgo? Galbūt vis dar gyvenate olimpiniu ritmu?, – lengvoji.lt paklausė D.Lobačevskės.
– Oi, nuslūgo, jau seniai nuslūgo (juokiasi – aut. past.). Aišku, sekmadienį dar buvo emocijos, gėris viduje, nes viskas pavyko maksimaliai, ką galėjau padaryti. Dabar grįžtu į savo šeimą, namus, laksto tai viena dukra, tai kita, tad pamiršau visiškai apie varžybas. Atrodo, kad vėl naujas etapas prasidėjo, treniruotės. Dabar tik vieną kartą per dieną treniruojuosi, bet vis tiek norisi dalyvauti varžybose šiemet, nepamesti tos sportinės formos. Olimpiada praėjo, dabar tarsi kitas sezonas.
– Nestebina tai, kad dauguma žmonių jau supranta maratono specifiką ir 17 vieta laikoma sėkme, o ne prastu pasirodymu?
– Žmonės dabar turi daug daugiau informacijos, daug kas bėgioja ir žino, ką reiškia maratonas, ką reiškia bėgti per karštį... Ta 17 vieta kitur gal ir būtų žema. Pavyzdžiui, olimpiadoje irklavimo varžybose buvo tik 10 valčių (vyrų keturviečių valčių varžybos – aut. past.). Nesureikšminu, ką kiti galvoja, man svarbiausia, ką aš galvoju apie save ir mano artimieji. Nesakau, kad ta užimta vieta yra kažkoks stebuklas – stebuklas būtų užlipti ant pjedestalo. Tik tada sakyčiau „va čia tai pavariau“.
– Ar po Europos čempionato dar tikėjote, kad Rio de Žaneire pavyks užimti aukštą vietą?
– Kai važiavau į Europos čempionatą, tikrai negalvojau, kad taip prastai bėgsiu ir ta vieta bus tokia. Tai buvo tragiškas startas, turbūt pats blogiausias mano karjeroje. 33 vieta? Aš net neatsimenu, nenoriu apkrauti savo smegenų (juokiasi – aut. past.). Europos čempionatas buvo labai gera pamoka ir džiaugiuosi, kad tą pamoką gavau ne per olimpines žaidynes. Nemeluosiu, jog Europos čempionatas mane labai paveikė, šokiravo mano savijauta. Buvo likusios penkios savaitės iki olimpiados, bet apniko abejonės. Su treneriu iškart supratome, kad perlenkėme lazdą aukštikalnėse ir bandėme kuo protingiau dirbti tas penkias savaites. Ačiū Dievui, spėjau atsistatyti. Prastai sudalyvavau tikrai ne dėl to, kad buvau prastai pasiruošusi, priešingai – buvau labai gerai pasiruošusi. – Kas svarbiau – pasaulio čempionato 12 vieta ar olimpinių žaidynių 17 vieta?
– Vienareikšmiškai – olimpinių žaidynių vieta. Olimpiada yra „topų topas“ ir 17 vieta man labai aukštai. Aišku, 12 vieta irgi gera. Tame pasaulio čempionate Maskvoje buvo lygiai taip pat karšta, bet ten buvo daug sudėtingiau bėgti, jaučiausi gana prastai. O Rio jaučiausi labai gerai ir galiu sakyti, kad tai buvo pats maloniausias maratonas karjeroje. – Rio baigėsi. Kas dabar?
– Varžybose Lietuvoje tikrai bėgsiu, nenoriu užleisti, nes ruduo yra pats darbymetis, daug varžybų. Žiemą truputį nuleisiu krūvius. Dar norėčiau bėgti vieną maratoną – arba šiemet, arba, jei pakvies, sausį Japonijoje.
– Olimpiadoje nedaug atsilikote nuo Niujorko maratono nugalėtojos latvės Jelenos Prokapčiukos. Ar nesinorėtų išbandyti jėgų prestižiniuose maratonuose Niujorke, Čikagoje, Londone bei kitur?
– Bėgti tokiuose maratonuose prestižas, bet esu vidutiniokė ir noriu dalyvauti varžybose, kurios yra mano nosiai. Nemėgstu dalyvauti, kur nesivaržysiu dėl pirmos vietos, gal net ir varžovių nematysiu – jos bus 2 km mane palikusios (juokiasi – aut. past.). Jei mano rezultatas būtų 2 val. 24 min., gal kitaip mąstyčiau, bet kol kas dar vos lipu iš 2 val. 30 min. Yra tų kvietimų, ir šiemet kvietė į Londono maratoną, bet atsisakiau. Po pasirodymo Rio tikrai atsidarys daug daugiau kelių.
