Neseniai buvo išrinktas naujasis Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentas, kuriuo tapo Darius Čepauskas. Jis šiose pareigose pakeitė 14 metų sėkmingai vadovavusį Andrejų Gribojedovą.
Didelių permainų neplanuoja
– Kaip tapote naujuoju LIF prezidentu? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė D. Čepausko.
– Viskas labai paprasta. Lietuvos imtynių federacija yra demokratiška organizacija, veikianti pagal savo įstatus, kurie vadovybei numato 4 metų kadenciją. Nors tie rinkimai vyko praėjusiais metais, pasibaigus Europos čempionatui dabar jau buvęs federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas buvo išrinktas į Europos imtynių federacijos (CELA) Vykdomąjį komitetą, todėl buvo surengti nauji rinkimai, kuriuos aš ir laimėjau.
Tai nėra kažkoks labai trokštamas postas, kuris suteikia daug privilegijų. Federacijos prezidentas turi daugiau pareigų negu teisių, todėl prieš rinkimus išsirikiavusios eilės į šią vietą nebuvo.
– Ar kada nors anksčiau pagalvodavote apie šį postą?
– Tai nebuvo spontaniškas veiksmas, pats federacijoje dirbu jau ne vieną kadenciją – prieš tai buvau Etikos ir revizijų komisijos pirmininkas. Be abejo, buvo vedami pokalbiai ir šia tema.
Su mano atėjimu pasikeitė ir du federacijos viceprezidentai. Nuo šiol graikų-romėnų imtynes kuruos Eugenijus Abarius, o laisvąsias – Vladimiras Mataitis. Administracijos darbuotojai liko tie patys.
– Ką tikitės naujo įnešti į federacijos darbą? Kokie jūsų tikslai?
– Kai renka krepšinio arba futbolo federacijos prezidentą, kandidatai turi pristatytu ir apginti savo programą. Tuo tarpu imtynių federacijos strateginė ilgalaikė programa buvo priimta prieš 14 metų. Šiuo požiūriu man yra lengviau: nereikia kurti naujos programos, o tik tęsti tą, kuri jau patvirtinta. Taigi labai didelių permainų neplanuojame.
Auga nauja karta
– Buvęs LIF prezidentas A. Gribojedovas tapo CELA Vykdomojo komiteto nariu. Ar tai duos kokios nors naudos Lietuvai? Gal mūsų šalyje greitu metu vėl vyks svarbūs tarptautiniai čempionatai?
– Lietuvoje jau vyko beveik visi svarbiausi imtynių čempionatai, kurie tik gali būti, išskyrus pasaulio suaugusių imtynių čempionatą. Bet mūsų šalies atstovo išrinkimas į šią federaciją – geras dalykas. Dabar ausis, kurioms norėsime ką nors pasakyti, pasieksime greičiau.
– Neseniai įvyko Lietuvos imtynių čempionatas. Tai – pirmosios varžybos, kuriose jau buvote LIF prezidentas. Kokį įspūdi jos paliko ir kaip nuteikė?
– Matyti, kad sunkmetis šiek tiek jaučiasi ne tik ekonomikoje, bet ir sportininkų gyvenime. Šiemet varžybose dalyvavo kiek mažiau imtynininkų nei anksčiau. Tačiau džiugina tai, kad auga nauja jaunų ir perspektyvių sportininkų karta. Ji artimiausioje ateityje turėtų pakeisti mūsų patyrusius meistrus.
– Ar tai reiškia, kad galime būti ramūs ir tikėtis gerų rezultatų iš Lietuvos imtynininkų ir ateityje?
– O ką į šitą klausimą atsako Lietuvos lengvosios atletikos federacija? Aš manau, kad ji panašų klausimą („Kas pakeis Virgilijų Alekną?“) išgirsta tris kartus per dieną.
Išskirtinio talento sportininkus pakeisti nėra taip lengva, bet svarbiausia, kad turime jų rengimo bazę. Labai geras pavyzdys yra krepšinio federacija. Kartų kaitos mūsų šalies krepšinyje beveik nematome, nes viskas išvystyta ir visada atsiranda molio, medžiagos, iš ko užauginti naujus talentus.
Manau, kad panaši situacija yra ir su imtynėmis. Yra sukurta infrastruktūra, tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose miestuose dirba didelis būrys treneris. Tai leidžia tikėtis, kad visada atsiras berniukų, kuriems mėtyti ar spardyti kamuolį bus nuobodu ir kuriems norėsis ką nors parversti ar permesti – paprasčiausiai būti stipriais.
Ne pinigai sporte svarbiausi
– Kokia yra LIF finansinė padėtis?
– Visi žurnalistai, imantys interviu, iš kurios nors sporto šakos federacijos atstovų, kažkodėl kaip aksiomą būna įsirašę klausimą apie finansinę jos padėtį ir galvoja, kad finansai sporte yra pagrindinis dalykas.
Juk dėl pinigų skundžiasi visi: sportininkai, medikai, mokytojai, bankininkai, kosmonautai ir t. t. Ar jūs žinote bent vieną žmogų, kuriam pinigų yra pakankamai ir kuris yra patenkintas? Paklauskite krepšininkų, kurie gauna dešimt kartų daugiau, jie irgi sakys, kad tai – per mažai. Tokia jau yra žmogaus prigimtis.
– Vilniaus universitete (VU) esate baigęs Ekonomikos fakultetą. Kaip manote, ar šioje srityje jūsų įgytos žinios padės federacijai pergyventi sunkmetį?
– Sportas yra glaudžiai susijęs su ekonomika. Federacija turi savo biudžetą, išlaidas, pajamas. Jos skirtumas nuo uždarosios akcinės bendrovės yra tik tas, kad federacija yra ne pelno siekianti organizacija.
Norint jai vadovauti ekonominių žinių tikrai reikia. Tačiau konkrečiai mūsų sporto šakoje, kuri nėra tokia populiari ir komercinė kaip futbolas ar krepšinis, turbūt svarbiausia yra efektyviai panaudoti gaunamas lėšas.
Didelį verslą iš imtynių padaryti būtų labai sunku, tad mano žinios bus nukreiptos ne į šios sporto šakos komercializavimą, o į tai, kaip ją padaryti populiaresnę.
Mano manymu, imtynės sprendžia daug platesnius klausimus, tarp jų – ir socialinius. Čia svarbu ne tik iškovoti medalius. Svarbu ir tai, kad paaugliai, kurie yra labiau aktyvūs, savo energijos perteklių išlietų sporto salėje, o ne gatvėje. Mes juos kaip tik ir stengiamės prisikviesti.
Be to, visų valstybių kariuomenėje yra fizinis parengimas, į kurio programą yra įtraukti ir imtynių elementai. Baigę imtynes, jauni žmonės lengviau gali integruotis į kariuomenę ar policiją.
Misija – populiarinti imtynes
– Kaip patys imtynininkai reagavo į jus, naująjį prezidentą?
– Aš nesu naujas žmogus tiek imtynių sporte, tiek federacijoje. Nesureikšminu tų pareigų, nes mūsų federacijoje visuomeniniais pagrindais dirba labai daug buvusių ir esamų sportininkų, kurie neužima aukštų pareigų.
Sportininkams vėlgi nelabai svarbu, kas tas prezidentas. Jiems svarbiausia, kad būtų, iš ko pavalgyti, kad duše būtų karštas vanduo, o ant kilimo lauktų treniruočių partneris. Kas vadovauja federacijai, jiems – antraeilis dalykas.
– Kas jus sieja su imtynėmis? Ar pats irgi kultivavote šią sportą šaką?
– Imtynėmis užsiėmiau nuo 13 metų. Vėliau, kai įstojau į Vilniaus universitetą, treniravausi pas trenerį Eduardą Fainšteiną. Buvau daugkartinis Lietuvos pirmenybių čempionas ir prizininkas. Įvykdžiau SSRS sporto meistro normatyvą. Varžiausi graikų-romėnų imtynėse, svorio kategorijoje iki 69 kg.
– Vadovaujant A. Gribojedovui Lietuvos imtynininkai svarbiausiose tarptautinėse varžybose per 14 metų iškovojo net 42 medalius. Ar tikitės, kad ir jūs taip ilgai būsite prezidentu ir kad bus tiek pat daug medalių?
– Matote, kadencijų skaičius priklauso ne vien nuo manęs. Tik mūsų kaimynai iš Minsko mėgsta pasilikti savo postuose tiek kadencijų, kiek reikia. Aš nežinau, ar po ketverių metų būsiu renkamas toliau. Noriu susikoncentruoti į šią kadenciją. Tuo labiau, kad turime daug gabių žmonių, kurie sėkmingai galėtų eiti šias pareigas.
42 medaliai yra išties įspūdingas rezultatas, vidurkis – po 2,5 medalio per metus. Tačiau nors nieko nėra neįmanomo, tikrai nenorėčiau galynėtis su buvusiu prezidentu šioje kategorijoje. Mano misija – padaryti šią sporto šaką populiaresnę, masiškesnę. Jeigu pavyktų padidinti ją kultivuojančių vaikų ir jaunimo skaičių, sakyčiau, kad savo užduotį įvykdžiau.
Pasiteisinimai skamba nerimtai
– Kokios svarbiausios varžybos šiemet laukia mūsų imtynininkų?
– Balandžio mėnesį Baku, Azerbaidžane, vyks Europos čempionatas, o metų pabaigoje – pasaulio pirmenybės.
– O ar jau po truputį pradedate galvoti apie 2012 metų Londono olimpiadą?
– Norint pasiekti rezultatą, turi turėti planą ir tikslą, kaip tai pasiekti. Žiemos olimpiados sportininkai ir tie turi tikslą, pavyzdžiui, patekti į geriausiųjų keturiasdešimtuką.
Turime sportininkų, kurie priklauso pasaulio imtynininkų elitui ir kurie realiai pretenduoja į pirmąjį dešimtuką. Vietas ant prizininkų pakylos lemia daug faktorių.
Dažnai akcentuojama sėkmė, bet ji tikrai nėra pagrindinis faktorius. Kai sportininkai ima teisintis, kad neiškovojo medalio, nes nepasisekė, sniegas buvo per šlapias, slidės neslydo ar tiesiog patys blogai išsimiegojo, tai skamba nerimtai.
Viską lemia didžiulis ir atsakingas darbas, pasiaukojimas, tikslo siekimas. Medalis olimpiadoje gali būti iškovotas tik dėl didžiulės valios ir pastangų.
Pasirengimo olimpiadai ciklas yra labai ilgas. Treji metai sportininko gyvenime yra labai daug. Visko gali nutikti: traumos, asmeninis gyvenimas... Ne kiekvienas sugeba sėkmingai praeiti visą pasirengimo ciklą. O olimpiada tarsi Darvino teorijos įrodymas: joje ant aukščiausio pjedestalo laiptelio užlipa tik stipriausias tą dieną ir toje vietoje.
TIK FAKTAI:
D. Čepauskas gimė 1969 metais Marijampolėje.
Jis baigė VU Ekonomikos fakultetą, vėliau dvejus metus studijavo Ciuricho universitete finansus ir bankininkystę.
D. Čepauskas yra kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ valdybos pirmininkas.
D. Čepauskas – vedęs, augina keturis vaikus.
