Pirmadienį, lapkričio 19 d. vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje publikai pirmą kartą buvo pristatytas šiais metais Dakaro ralį šturmuosiančių lenktynininko Benedikto Vanago ir jo šturmano Sauliaus Jurgelėno sportinis visureigis „OSCar 03“, visi norintys galėjo iki smulkiausių detalių išsiaiškinti dalyvavimo šiame maratone specifiką. Tereikėjo užduoti klausimą šiame ralyje debiutuosiančiam šturmanui ir labai tikėtina, kad viską jums paaiškins taip detaliai, jog pagal jo komentarus būtų galima parengti pasirengimo metodiką.
Tik klausiamas apie B. Vanago norą ateityje atstovauti gamyklinei komandai ir savo veiksmus tokiu atveju, jei jo vietą užimtų kitas šturmanas S. Jurgelėnas išlieka lakoniškas. „Nežinau, kol kas apie tai negalvojame, manau, nei vienas nei kitas. Nekuriame tokių planų iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“, su kuo ir kaip reikėtų važiuoti. Natūralu, kad jei jis važiuotų gamintojo komandoje ir jos atstovai sakytų, kad „ne S. Jurgelėno patirtis per maža, mes tau duosime patyrusį, imk“, jis pasirinktų ir važiuotų. Nieko čia tokio“, − tikino jis.
Ralyje jums teks sekti kelio knygą ir padėti orientuotis vairuotojui. O kaip orientuositės jūs pats?
Gaila neturiu su savimi kelio knygos, ji labai panaši į tą bloknotą, kurį laikote rankose. Yra šeši paveiksliukai: kairėje kilometražas, viduryje paveiksliukai – kaip atrodo vienas ar kitas orientyras, pavojinga vieta ir sutartinių ženklų santrumpos, paprastai išvestos iš įvairių prancūziškų žodžių. Viskas žymima sutartiniais ženklais, tarkime, sankryžos, kalniukai, duobės.
Tarkime, jei sankryžoje yra išsišakojimas, duodamas azimutas, nes atsiradus daug provėžų tampa sunku tiksliai pasirinkti kryptį, pavyzdžiui, įvažiavus į tą kelia kompasas turi rodyti 156 laipsnius. Toliau 2 km 240 m važiuoti pagrindiniu keliu, kad ir žvyrkeliu, po to gali būti pažymėta kad ir namas ar ferma, netgi numesta padanga. Visas maršrutas yra taip išrašytas.
Daugiau nieko kito išskyrus didelio bendro šalies žemėlapio ekipažas turėti negali. Vietą, kurioje tu esi gali nustatyti tik važiuodamas iš eilės pagal tas nuorodas – piešinukus, tiktai tada tu pasieksi tikslą. Priešingu atveju – pasiklysi ir net nežinosi, kur esi.
Kiek naudingas yra organizatorių duodamas specialus GPS imtuvas?
Organizatoriai duoda GPS‘ą, kuris turi specialias funkcijas. Ryte įvedus kodą jis pradeda rodyti, tačiau netgi ne dienos maršrutą, o užkoduotus trasos taškus, kuriuos tu turi pravažiuoti. Ką jis šiaip rodo, tai automobilio greitį, nuvažiuotą atstumą, kurį galima bet kada „nunulinti“, taip pat kaip elektroninis kompasas jis rodo azimutą.
Privažiavus 90 m iki taško jis atsirakina ir pradeda rodyti kryptį, dar šiek tiek pavažiavus viskas dingsta ir lieka tik toks ekranas, kurio viduryje yra azimutas, greitis, jo ribojimo zonos (tarkime, važiuojant per kaimus negali jo viršyti, nes automatiškai gausi baudą), įveiktas atstumas ir viskas.
Kaip jūs ruošiatės tokiam ekstremaliam kelio knygos skaitymui?
Kiekvieną dieną įvažiavus į stovyklavietę gauni kitos dienos kelio knygą. Tuomet aš darau namų darbus – visą prasiverčiu, turiu penkių spalvų flomasterius, kuriais ją žymiu. Darau tai tam, kad ženklus galėčiau ne tik sąmoningai nuskaityti, bet ir pati spalva suteiktų informaciją, kad būtų galima intuityviai, kone automatiškai siurbti kuo daugiau duomenų. Būna tokių ruožų, kurie yra labai sudėtingi techniškai: jei tarp taškų yra mažiau nei 400 m ir tu turi staigiai persakyti informaciją, o nei vienas iš mūsų ten nevažiavęs, turi spėti viską padiktuoti. O kas yra 400 m? Tai tik kelios sekundės.
Mėlyna spalva lenktynių išvakarėse pasižymiu tuos ruožus, kuriuose atstumai tarp taškų yra mažesni nei 400 m. Tuomet iš anksto žinau, kas laukia priekyje, perspėju vairuotoją, kad bus greitas diktavimas arba siūlau jam sumažinti greitį idant nepadarytume klaidų. Perspėjimus automatiškai išsiryškinu raudona spalva. Kelių išsišakojimuose kryptį, kuria mes turėsime važiuoti pažymiu žalia. Ten, kur važiuoti nereikia paryškinu oranžine spalva. Tuomet automatiškai galiu, tarkime, atskirti kelio išsišakojime kryptis, jas skaičiuoti.
Įvairūs pavojai žymimi vienu, dviem arba trimis šauktukais. Pastaruoju ženklu žymimos vietos, kuriose gali sulaužyti automobilį, rimtai susižaloti ar netgi netekti gyvybės. Turi spėti net tik viską susakyti, bet ir apsižiūrėti, nes Benediktas rūpinsis važiavimu – trajektorijomis ir saugiu atkarpos įveikimu, o aš turiu spėti apžiūrėti, kas dedasi aplinkui, atpažinti tai kelio knygoje.
Pažymėjęs visa tai kelio knygoje pasikonsultuoju su Benediktu, kaip man viską greitai pasakyti, kuomet yra labai daug informacijos. Suderiname netgi kai kuriuos sakinius ir tai, ką mes išvakarėse pasikartojam važiuojant tik pradedu sakyti ir vairuotojas žino, kad tai jam jau rodžiau vakar.
Visų pirma, mano darbas yra užtikrinti, kad mes nepasiklystume, nes nukrypti nuo maršruto yra labai pavojinga. Reikia laiku susigribzti, atpažinti kad nusukai nuo trasos ir nuraminti lenktynininką. Galite pažiūrėti patys – kuomet rodo iš malūnsparnių filmuotus vaizdus su komentarais, kad pasiklydo vienas iš lyderių. Ką daro koks nors Carlosas Sainzas? Jis važinėja ratais. Jie negali sustot, jiems tai įaugę kraujyje, nors važinėjimas ratais tikrai nepadeda. Būna sakau „Benediktai, stok“, o jis man – „tu ką, kai sustosi geriau orientuosiesi?“
Greta kelio knygos skaitymo taip pat turite rūpintis degalų ir vandens atsargomis, bendrauti su mechanikais, sekti savo ir vairuotojo savijautą. Kiek iš viso darbų teks imtis?
Tiek ir tų profesijų. Visų pirma, reikia sekti laikus, nes yra laiko kortelės, nurodančios, kada išvažiuoti, kada startuoti. Atvažiavęs iš stovyklavietės prie vartų anksčiau tu turi laisvo laiko, bet starto zonoje turi būti tiksliai pagal nurodytas minutes. Toliau seka bendravimas su mechanikais: tiek prisiminti, ką pasakys Benediktas bevažiuojant, tiek po finišo jau važiuojant link stovyklavietės aš susirašinėju visas pastabas, kas blogai veikia, ties kuriais mazgais reikėtų padirbėti.
Pats pasitikrinu ar pakankamai yra vandens, pats dar stengiuosi pasiimti jo papildomai ir pasidėti buteliukais, kad būtų galima atsigerti ar pritrūktų Benediktas. Kadangi jis vairuoja rezervuare jam skirti trys litrai, o aš pasitenkinu pusantro. Jei turiu buteliukų atsuku ir paduodu, kad tik vairuotų jausdamasis komfortiškai nekankinamas dehidratacijos.
Kokius veiksmus esate numatę ekstremalių situacijų atveju?
Visiškas pasiklydimas gali nutikti jei važiuotum pirmą kartą, visiškai supanikuotum, imtum gudrauti ir kažko ieškoti. Yra paprastas būdas – grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavai. Aišku, tai daryti reikia atsargiai – natūralu, kad prieš eismą pavojinga, o taip gali nutikti. Kitas dalyvis taip pat gali būti „nugrybavęs“ ir tai tikrai nutinka. Būna, kad jei vienas nuvažiavo į šalį iš paskos seka vienas, antras, trečias... ir susidaro kokių penkiolika, kurie pradeda važinėti ne ten kur reikia ir kažko ieškoti.
Blogiausiu atveju yra avarinėms situacijoms skirta dėžutė: jei matai, kad nutiko avarija – sustoji ir spaudi žalią mygtuką. Taip organizatoriai žino, kad kažkas nutiko, nors ir šiaip stovintis automobilis jau kažką reiškia. Spaudi mygtuką leisdamas suprasti, kad situacija kontroliuojama, tau viskas gerai. Nuspaudus raudoną mytuką organizatoriai žino, kad kažkas nutiko – tuomet jie iškarto balsu susisiekia su tavimi. Klausia apie tai, kas nutiko, siūlo pagalbą.
Yra dar ir mėlynas mygtukas, kuriuo gali pranešti, kad pasiklydai – jie praneša tau kodą, kurį įvedi į GPS, jis atsiblokuoja ir tuomet jau matai visą paveikslą. Visgi tuomet tai reiškia, kad tavo dalyvavimas baigtas.