Tačiau apie 2019-ųjų Dakarą dar nekalbėsime, nes ką tik baigėsi 2018-ųjų maratonas, atnešęs daugybę džiaugsmingų akimirkų viso pasaulio sporto gerbėjams.
Įpratino prie gerų rezultatų
Pradėkime nuo lietuvių. Čia turime kuo džiaugtis, nes sportininkų rezultatai auga kaip ant mielių. 2017-aisiais Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažas finišą pasiekė 21-oje vietoje ir tai atrodė nerealus pasiekimas. Iš esmės jis buvo puikus – geriausias Baltijos šalių rezultatas per visą ralio istoriją. Tačiau palyginus su šiemetiniais pasiekimais, jis lieka šešėlyje.
2018-aisiais, jubiliejiniame 40-ame Dakaro ralyje, A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio ekipažas sukeitė skaičius vietomis ir galutinėje rikiuotėje užėmė 12-ą vietą. Dvyliktą, Karlai! Velniškai sunkiame maratone, kurio nebaigė tokie automobilių sporto pasaulyje žinomi vardai kaip Sebastien Loeb, Nani Roma ar Carlos Sousa. O žemesnę nei dvyliktą vietą užėmė Mikko Hirvonen, Orlando Terranova, Cyril Despres ir dar daugybė žvaigždžių. Šis ekipažas nei viename etape nepretendavo į greičiausiųjų dešimtuką, tačiau aukštą vietą užsitikrino stabilumu. Komandos mechanikai kone nuobodžiavo: raudonasis „Toyota Hilux“ greičio ruožų finišuose pasirodydavo turėdamas visas kėbulo dalis, su sveikais pusašiais, traukėmis ir kitomis detalėmis.
Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas tapo Lietuvos numylėtiniais. Ilgą laiką važiavę greičiausiai tarp tautiečių, antroje Dakaro dalyje jų „Toyota Hilux“ susidūrė su techninėmis problemomis – lūžo vairo traukė, tada pusašis, o galiausiai nutrūko stabdžių žarnelė. Ir viskas – viename greičio ruože, kuriame buvo prarastos bene 3 valandos ir vietoje galimybės kovoti dėl „Top 10“ lenktynininkai gavo kitą išbandymą – išsilaikyti „Top 20“. Tą jie padarė sėkmingai ir 2018-ųjų Dakare finišavo 18-oje vietoje, o paskutiniuose klasikinio ralio greičio ruožuose dar nustebino puikiu pasirodymu – 13-ame etape užėmė net 9-ą vietą.
Benedikto Vanago ir Sebastian Rozwadowski ekipažas patyrė tiek išbandymų, kad jeigu automobilyje nebūtų įmontuotos viską filmuojančios vaizdo kameros, tie nuotykiai atrodytų pramanyti. Nukritimas nuo skardžio, kūlverstis kopose, lūžusios detalės, važiavimas trimis ratais ir taip beveik kiekviename etape. Buvo tik 2 etapai, po kurių į kamerą kalbėdamas B. Vanagas galėjo ramia širdimi pasakyti: „Atvažiavome be problemų“. Tačiau ir šio ekipažo užimta 30-a vieta nėra blogas pasiekimas. Juk Dakaro automobilių įskaitoje startavo 92 ekipažai, tad B. Vanagas pateko tarp trečdalio greičiausiųjų.
Motociklininkas Balys Bardauskas Lietuvoje taip pat susirinko nemažą gerbėjų armiją. Stabiliu bei užtikrintu važiavimu visus stebinęs lietuvis finišą pasiekė 81-oje vietoje. Tai – geriausias lietuvio motociklininko pasiekimas per Dakaro ralio istoriją, toje pačioje pozicijoje 2012-aisiais finišavo Gintautas Igaris.
Arba pergalė, arba nieko
Dakaro ralio automobilių įskaitoje įdomybių buvo labai daug. Jau pirmuose greičio ruožuose tapo aišku, kas geriausiai pasiruošė Dakarui – tai gamyklinės „Peugeot“ bei „Toyota“ komandos. Septynis dalyvių ekipažus turėjusios „X-Raid“ komandos ekipažai krito vienas po kito, kol iki finišo greičiausiųjų dešimtuke nusikapstė vienintelis Jakub Przygonski.
„Team Peugeot Total“ vairuotojai nuo pat pirmųjų etapų demonstravo, kad ne šiaip sau nugalėjo 2016-ais ir 2017-ais metais. Tačiau Cyril Despres dar Peru patyrė avariją ir važiavo kaip detalių tiekėjas kitiems komandos nariams, Sebastien Loeb nukrito nuo kopos ir baigė savo pasirodymą, o užtikrintai pirmavęs Mr. Dakar Stephane Peterhansel Argentinoje buvo priverstas pasinaudoti C. Despres paslaugomis – po avarijos teko iš kolegos „pasiskolinti“ kone pusę automobilio, o to rezultatas – dvi prarastos valandos ir nutolusi pirma vieta bendroje įskaitoje. Kas liko? Carlos Sainz, toli gražu negarsėjantis stabilumu.
Ispanas Dakare yra konkretus: arba finišuoja „Top 3“, arba išvis nepasiekia finišo. Pastaruosius 5 metus nutikdavo pastarasis variantas, o C. Sainz avarijų vaizdai užkariavo „Youtube“. Šiemet istorija kita: „Red Bull“ atletas sunkiausiose pasaulio automobilių sporto varžybose įrodė, kad būtent jis yra geriausias bekelės, klasikinio ralio ir dykumų mikso specialistas.
„Prieš ketverius metus sujungėme jėgas su „Peugeot“ tam, kad padarytume dviem ratais varomą automobilį nugalėtoju ir aš esu labai laimingas būdamas čia. Aš manau, kad nusipelniau pergalės, nes įdėjau į tai labai daug pastangų. Turėjau pakilimų ir nuosmukių, bet visada stengiausi daryti geriausia. Ypatingai šiame ralyje, kuris buvo toks sunkus. Pradžioje aš sakiau, kad reikia važiuoti kiek atsargiau, bet „Peugeot“ tikino, kad turime lenktyniauti maksimaliai. Pirmomis dienomis taip ir dariau, bet po to pagrindinis ralio tikslas buvo nepadaryti klaidų. Nežinau, ar būsiu čia kitąmet. Dabar turiu pasidžiaugti šia pergale, grįžti namo, pakalbėti su žmona, šeima ir tada matysime. Be to, „Peugeot“ čia kitais metais jau nebebus, matysime kaip bus“, – antrąją pergalę Dakare po 9 metų pertraukos komentavo C. Sainz.
Antra vietą Dakaro automobilių įskaitoje užėmė C. Sainzo kolega – „Red Bull“ atletas, tačiau važiuojantis komandoje konkurentėje – Nasser Al-Attiyah. Atsilikęs 33 min., viso Dakaro metu jis stebino stabilumu ir jeigu ne keli daug laiko kainavę įklimpimai kopose, dar neaišku, ar „Peugeot“ džiaugtųsi trečia pergale iš eilės. Juolab kad „Toyota Gazoo Racing“ stebino stabilumu: iki pat 13-o etapo visi trys šios komandos lenktynininkai važiavo labai panašiu laiku, tačiau priešpaskutiniame greičio ruože savo pasirodymą baigė Bernhard ten Brinke. Tos pačios komandos atstovas Giniel de Villiers liko trečias, o Mr. Dakar su „Peugeot“ – ketvirtas.
KTM įrodė pranašumą
Motociklų įskaitoje šis Dakaro ralis nuo ankstesnių iš esmės skyrėsi nedaug. Pradžioje buvo daugiau nei 10 pretendentų į pirmą vietą, kiekviename etape jų skaičius mažėdavo, o pirmos vietos savininkas nuolat keisdavosi ir prieš antrosios paprastai turėdavo vos kelių minučių persvarą. Tačiau galiausiai nugalėjo tas, kuris vairuoja KTM. Ir taip jau nuo 2001-ųjų.
Matthias Walkner – austras, kuris išsiveržė į priekį dešimtame etape keliems lyderiams padarius klaidą navigacijoje. Pirmas važiavęs Adrien van Beveren neteisingai perskaitė kelio knygą ir dykumoje nusuko per anksti, o jo paliktomis vėžiomis nusekė dar keli dalyviai ir M. Walkner buvo pirmasis, pagalvojęs: „Juk posūkis tai toliau“. Už kritišką mąstymą ir užsispyrimą važiuoti pagal kelio knygą net tada, kai visų konkurentų vėžės rodė kitą kryptį, jis buvo apdovanotas ne tik pergale etape, bet ir visame Dakare. Dešimtame etape „Red Bull KTM Factory Team“ atstovo susikrauta persvara buvo pakankama, kad pavyktų ją išlaikyti iki finišo.
Antras motociklų klasėje liko Kevin Benavides su „Honda“, trečią-ketvirtą vietas pasidalijo dar du KTM atstovai Toby Price ir Antoine Meo, penktas – Gerard Farres Guell.
Sunkvežimių įskaitoje prieš 13-ą etapą lyderius Eduard Nikolaev ir Federico Villagra skyrė... 1 sekundė. Tačiau galutinėje įskaitoje užtikrintai nugalėjo „Kamaz – Master“ atstovas E. Nikolaev, o F. Villagra dėl techninių problemų pasitraukė būtent tryliktame etape.
Argentiniečio „techninės problemos“ greičiausiai nebuvo tokios didelės, nes jam grėsė nemenka bauda už Dakaro taisyklių pažeidimą – 12-ame etape jis į sunkvežimį pylė degalus neleistinoje vietoje. Sunkvežimių įskaitos dalyviai greičio ruožo pradžioje pripildo sklidinus bakus degalų ir taip važiuoja iki finišo. F. Villagra nusprendė pagudrauti: įsipilti tik pusę bako, o likusią pusę – viduryje greičio ruožo esančiame pervažiavime, bendro naudojimo kelyje. To nauda – puse tonos lengvesnis sunkvežimis pirmoje lenktynių dalyje. Žinoma, degalų papildymo procedūrą F. Villagra greičiausiai norėjo atlikti slaptai, tačiau tai nepavyko.
