Turi pasiūlymų iš užsienio
– Treneri, galbūt visų pirma ne nuo rinktinės, o aktualijų. Dvejus metus treniravote Klaipėdos „Neptūną“, bet jis sutarties su jumis nepratęsė ir susigrąžino Kazį Maksvytį. Ką pasakė klubo vadovai?
– Padėkojo už dviejų metų darbą, o priežasčių, kodėl nepratęsė, taip ir nepasakė.
– Teko girdėti kalbų, kad „Neptūnas“ dvejojo dėl jūsų griežtumo ir reiklumo klubo valdžiai. Ar tai tiesa?
– Ką reiškia per griežtas? Jeigu noriu, kad būtų tvarka ir kiekvienas dirbtų savo darbą sąžiningai bei gerai, nemanau, jog tai yra griežta.
– Ar šiuo metu turite pasiūlymų?
– Turėjau pasiūlymų iš užsienio, jų yra ir šiandien. Tačiau norisi susikaupti darbui su rinktine, pirmai stovyklai. Visos mintys čia.
– Pirmoji stovykla – liepos 21-ąją. Šiuo metu žaidėjai ilsisi, treniruojasi individualiai. Kaip dirba trenerių štabas?
– Pasibaigus sezonui, turėjome susitikimą ir aptarėme labai daug detalių, pasiruošimo niuansų. Pasiskirstėme užduotimis ir laukia kitas susirinkimas. Šiuo metu bendraujame elektroniniais laiškais, turime bendrą pokalbių grupę, kurioje dalijamės mintimis, kažkokiais pastebėjimais, idėjomis. Galiausiai – su nekantrumu laukiame pirmosios stovyklos.
– Koks darbas teks Ramūnui Šiškauskui? Ar jis prisidės prie taktinių dalykų?
– Tikrai taip. Ramūnas turi labai daug asmeninės patirties. Jis, būdamas žaidėju, dirbo su geriausiais treneriais. Jo idėjos jau dabar yra įdomios. Jos kiekvieno priimamos, į jas atsižvelgiama ir stengiamasi pritaikyti prie žaidėjų.
Žavi Donato Motiejūno noras
– Ar visi 18 kandidatų davė šimtaprocentinį atsakymą, kad prie prisijungs prie rinktinės?
– Pagrindinis klaustukas – D. Motiejūnas. Visi laukiame, kada bus ta data, kai krepšininkai galės pasirašyti sutartis: kaip viskas vyks, kiek tai tęsis. Tikimės ir linkim, kad tai kuo greičiau išsispręstų ir viskas būtų aišku.
– D. Motiejūnas žurnalistams minėjo, kad rinktinėje žais bet kuriuo atveju. Matau, turite kitokios informacijos.
– Šimtaprocentinio atsakymo jis nedavė.
Donatas tikrai dega noru žaisti. Jis tikino, jog bus rinktinėje. Tačiau nepamirškime, kad yra tokie dalykai, kaip sutartis: kada pasirašys, kokią pasirašys, koks bus klubo požiūris. Tačiau Donato noras mane žavi.
– Jei nebus D. Motiejūno, liekate su vienu sunkiuoju krašto puolėju – Domantu Saboniu. Ką matote ketvirtojoje pozicijoje? Mindaugą Kuzminską?
– Matėme, kad ir Jonas Mačiulis „Real“ komandoje žaidė ketvirtojoje pozicijoje. Edgaras Ulanovas Kauno „Žalgiryje“ taip pat. Užlopysim tą skylę.
– Antanas Kavaliauskas, Egidijus Mockevičius, Gediminas Orelikas ir Renaldas Seibutis vasarą gydysis traumas. Paulius Jankūnas ilsėsis. Kurio trūks labiausiai?
– Manau, tie trys žaidėjai, kurie rinktinei atidavė tiek daug laiko ir vasarų, turėjo išsispręsti savo problemas. Labai norėjome juos matyti, laukėme galutinio atsakymo. Manau, reikia gerbti žaidėjų norą ir, svarbiausia, kad čia ne tik jis, o ir medikų patarimas taip pasielgti.
Tai – krepšininkai, kurie daug davė rinktinei ir, tikiuosi, daug duos. Jiems durys visada atviros.
E. Mockevičių ir G. Oreliką labai norėjosi išbandyti rinktinėje. Manau, jie irgi buvo realiais kandidatais, galėjo patekti į galutinį 12-uką. Tačiau vėl viskas susiję su traumomis.
Neuspranta, kodėl nevertinami Jono Kazlausko nuopelnai
– Ryškiausios rinktinės žvaigždės turbūt turi garantuotas vietas rinktinėje. Kiek yra laisvų vakansijų?
– Kiekvienoj pozicijoj bus didesnė ar mažesnė konkurencija. Laisvos visos vietos – kiekvienas turi jas išsikovoti. Tačiau taip, tie žaidėjai, kurie komandoje rungtyniavę daug metų ir daug jai atidavę, yra verti atstovauti Lietuvai, rinktinei. Manau, pasiruošimas ir draugiškos rungtynės parodys, kurie žaidėjai geriausiai adaptuotis naujoj sistemoj, tiek gynyboj, tiek puolime, iš kurių galime tikėtis didžiausios naudos ir kurie labiausiai verti patekti į rinktinę.
– Prieš paskelbdamas 18-os žaidėjų sąrašą, kalbėjote, kad jame gali būti ir tų pavardžių, kurių nebuvo tarp 31 žaidėjo. Tokių neradome. Ką turėjote omenyje?
– Labai rimtai svarstėme Vaido Čepukaičio kandidatūrą. Mintyse buvo ir keletas jaunesnių žaidėjų. Pasakiau vieną, reikėtų dar labai daug paminėti.
– Paskelbtame kandidatų sąraše 18 pavardžių. Ar jos leidžia mintyse dėliotis rinktinės žaidimo braižą?
– Tikrai taip. Aišku, Donatas būtų labai svarbus komandos žaidėjas. Tačiau, panašu, kad žaidimo braižą žinome.
– Koks jis?
– Viena yra mūsų braižas, kita – kaip žaidžia ir leidžia rungtyniauti priešininkas. Šiuolaikiniame krepšinyje greitis yra labai svarbus, kad komandos turėtų dinamišką puolimą – kuo daugiau greitų atakų, ankstyvaus žaidimo. Tačiau svarbiausia – pasinaudoti savo persvaromis, stipriosiomis pusėmis. Pagrindinis dalykas – kad mes, lietuviai, turime būti gerai besiginanti komanda, kuri protingai pasinaudoja savo persvaromis.
– Ar jūsų komandos žaidimas skirsis nuo J. Kazlausko rinktinės?
– J. Kazlausko demonstruojamas žaidimas visada būdavo labai racionalus, pagrįstas gynyba. Vienas pagrindinių mūsų tikslų ir turi būti, kad mes, lietuviai, visada turime būti ta komanda, kuri pradeda žaisti nuo geros gynybos. Visiškai su tuo sutinku. Žinoma, po to reikia pasinaudoti savo stipriosiomis pusėmis ir priešininkų silpnosiomis vietomis. Čia – jau taktiniai dalykai.
– J. Kazlausko rinktinė į čempionatus, išskyrus pernai, atvykdavo ne pačios geriausios formos, bet ji nuolat kildavo ir viršūnę pasiekdavo kai to labiausiai reikėdavo – per lemiamas kovas. Jūs irgi taip planuojate?
– Manau, visada yra svarbu, kad atvažiavus į čempionatą tavo forma gerėtų. Tai – labai svarbu, bet privalai atvykti geros sportinės formos. Ypač žinant tai, kad mūsų grupė ne iš lengvųjų. Visada skaičiuojame, kad ta forma gerėtų ir išsilaikytų kuo ilgiau. Čia, manau, darbas, kurį gerai ir nuosekliai kartu turime padaryti visi treneriai.
– J. Kazlausko rinktinė į Europos čempionato finalus pateko du paskutinius kartus. Ar kartelė ne per aukštai iškelta?
– Labai aukštai. Nežinau kodėl, bet kai kas nelabai vertina to darbo, kurį padarė J. Kazlauskas. Dvejus metus žaisti finale – fantastinis rezultatas. Visas olimpinis ciklas buvo tikrai geras. Olimpiadoje nepasisekė. Ir ką?
Rezultato reikia šiandien, čia ir dabar
– Kokius tikslus keliate sau asmeniškai?
– Nėra paslaptis ir nebūsiu originalus, pasakydamas, kad Lietuvoje pripažįstamas tik vienas dalykas – medaliai. Nesvarbu, tai būtų jaunių, jaunimo ar nacionalinė rinktinė.
Pats, kaip treneris, sau keliu aukščiausius tikslus. Tačiau siekiai yra viena. Kita – ėjimas jų link, nuoseklus, kruopštus, sąžiningas kiekvienos dienos darbas.
Visada tikiu ir pasitikiu žaidėjais, su kuriais dirbu.
– Krepšinio rinktinės treneriai dažniausiai skiriami olimpiniam ciklui. Ar iš jūsų rezultatų tikėtis dabar ar artėjant Tokijo olimpinėms žaidynėms?
– Olimpinis ciklas yra labai ilgas. Norisi įsitraukti tų žaidėjų, kurie nerungtyniavo rinktinėje, bet potencialiai gali būti tais krepšininkais, kurie lems rezultatą, tarkime, pačioje ciklo pabaigoje. Tačiau žinote, kaip yra Lietuvoje – rezultatų reikia šiandien, čia ir dabar. Pasikartosiu – manau, pirmiausia turime savo darbą padaryti sąžiningai. Faktas, kad bus naujas treneris, dalis žaidėjų pasikeis. Reikia laiko. Visada norėsis viena treniruote daugiau, bet pasistengsime pasiruošti maksimaliai gerai.
– Antanas Sireika yra pasakęs, kad rinktinėje 11–12 krepšininkai svarbių vaidmenų neatlieka. Taigi kasmet svarbu įlieti šviežio kraujo. Nebūtinai už nuopelnus, o žvelgiant į ateitį. Sutinkate?
– Manau, rinktinė – vieta, kurioje turi žaisti geriausi krepšininkai, kurie to labiausiai nusipelno. Jeigu yra supertalentingų žaidėjų, jiems šansą suteikti avansu gal ir verta. Tačiau tai neturi būti sąskaita žaidėjo, kuris tą dieną yra daug geresnis. Pirmiausiai reikia būti sąžiningam. Kartais būna taip, kad krepšininkas, kuris mažiau vertas būti rinktinėje, gali labai gerai atlikti specifinį vaidmenį. Jis – viso mechanizmo sraigtelis, kuris padeda puikiai veikti. Tai – detalės, kurių kartais ne visi supranta.
Šaro pasirinkimas – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvos krepšiniui
– Šįkart Europos čempionatas vyks toli. Kokio užnugario tikitės iš sirgalių?
– Rungtynės vyko skirtinguose žemynuose, bet Lietuvos sirgalių ten visada būdavo. Turime tikrai didelį užnugarį. Lietuvos aistruoliams Izraelis nebus tuo tašku, į kurį sudėtingiausia nuvykti. Tikimės palaikymo.
– Ar tapęs rinktinės treneriu, sulaukėte daug sirgalių sveikinimų?
– Tikrai taip. Tai – vienas dalykų, kuris, tapus rinktinės treneriu, nustebino pozityviąja prasme. Tiek daug palaikymo, gražių, padrąsinančių žodžių. Tai labai džiugina.
– Kone pastaruosius 15 metų kalbama apie didžiausią rinktinės bėdą – įžaidėjus. Lukas Lekavičius šią savaitę pasirašė sutartį su Atėnų „Panathinaikos“. Problema išspręsta?
– Luką kaip žaidėją vertinu labai gerai. Vieną vasarą teko su juo dirbti. Tai – krepšininkas, kurį kiekvienas treneris norėtų turėti savo komandoje. Jo atsidavimas, noras, darbas treniruotėse, rungtynių metu uždega visą ekipą. Tuo labiau, kad tai žaidėjas, kuris paskui save traukia tuos krepšininkas, kurių intensyvumas mažesnis.
Labai džiaugiuosi dėl Luko. Įsivaizduoju, kad tai – nelengvas jo sprendimas, bet didžiųjų klubų durys gali prasidaryti vieną kartą. Ir tau reikia nuspręsti – žengi per jas ar ne. Jis nusprendė žengti, tikrai tuo džiaugiuosi ir linkiu didžiausios sėkmės.
– Kai jus paskyrė rinktinės treneriu, Šarūnas Jasikevičius sakė, kad esate pats geriausias kandidatas. Malonu?
– Žinoma, malonu.
Mano santykiai su Šaru yra labai geri. Esame draugai. Jis – tas, su kuriuo smagu pakalbėti ne apie kažką kitą, o mūsų šnekos praktiškai visada sukasi apie krepšinį. Ir tai dažniausiai būna ilgi pokalbiai.
Patys matėte, kokį sezoną sužaidė „Žalgiris“ ir kokį darbą atliko Šarūnas, jo trenerių kolektyvas. Manau, tai, kad Šaras liko Kaune dar dvejiems metams, yra geriausia, kas galėjo nutikti „Žalgiriui“ ir Lietuvos krepšiniui. Labai smagu matyti tokią asmenybę dirbančią Lietuvoje. Prieš ją visada labai sunku, bet tuo pačiu ir įdomu žaisti.
Mano nuomonė apie Šarūną labai gera. Tiek kaip apie žaidėją, tiek kaip apie trenerį.
– Rinktinėje nemažai kandidatų iš Lietuvos krepšinio lygos (LKL). Ar esate ja patenkintas?
– Manau, lyga tikrai konkurencinga, žiūrint į rezultatus skirtingų pavadinimų Europos taurėse.
Kai LKL pradėjo vadovauti Remigijus Milašius, jis ir komanda padarė tikrai didelį darbą. Gerokai padidėjo lygos matomumas socialiniuose tinkluose, prieinamumas internete. LKL eina į priekį ir net neabejoju, kad taip bus toliau.
Daug pasako tas faktas, kad užsienyje rungtyniavę Lietuvos žaidėjai grįžta namo. Tarp jų yra esamų ir buvusių rinktinės krepšininkų.
– Po Europos čempionato seks pasaulio pirmenybių atrankos turnyras, vyksiantis sezono metu. Kaip atrodys mūsų rinktinė? Grįš Tomas Delininkaitis, broliai Lavrinovičiai?
– Kalbėjome, buvau susitikęs ir su Tomu, ir su broliu. Šnekėjome apie tokią galimybę ir nė vienas nepasakė ne. Mane džiugina, kad šie žaidėjai yra savo šalies patriotai, kurie pasakė, kad jei bus reikalingi, mielai padės. Manau, tai svarbiausia.
Faktas, kad atrankoje nebus NBA žaidėjų. Blogiausia, kad tai yra trečiosios–penktosios pozicijų žaidėjai. Papildomas galvos skausmas.
– Ar tai gali sudaryti bėdų, kovojant dėl vietos pasaulio čempionate?
– Manau, esame krepšinio šalis ir apie tokius dalykus nekalbėkime. Tačiau tos rinktinės, kurių krepšininkai žaidžia žemesniame klubinio krepšinio lygyje, tampa rimtomis konkurentėmis. Yra tokių rinktinių, kurių septyni ar aštuoni nariai žaidžia viename klube. Šios komandos atvažiuos pasiruošusios.
Mūsų situacija nėra blogiausia. Patys žinote, kiek prancūzų, ispanų žaidžia NBA.
– Esame pripratę, kad rinktinė žaidžia kasmet. Jūs, kaip buvęs žaidėjas, o dabar nuolat su jais bendraujantis treneris, galite pasakyti, ar krepšininkams reikalinga laisva vasara?
– Yra toks pasakymas – fiziologijos neapgausi. Vasaros pertrauka – labai logiškas dalykas. Ypač kalbant apie vyresnius žaidėjus, kuriems reikia daugiau poilsio. Bėda ta, kad ne viskas iki galo suderinta. Dabar birželio pabaiga, pirmas rinktinių langas – lapkritį, bet niekas nėra žinoma.
Kiekvienoje rinktinėje norėtųsi Sabo ir Šaro
– Ar pats, būdamas žaidėju, mąstėte, kad ateityje tapsite rinktinės treneriu?
– Baikit, ne. Apie tokius dalykus negalvojau. Kai pats žaidžiau rinktinėje, atrodo, rungtynėse su belgais, pirma mintis buvo, kaip išėjus į aikštę pagauti kamuolį ir nepadaryti kažko blogo, nieko nesugadinti. Pamenu, buvo tikrai labai didelis stresas.
– Ar dabar turite savo trenerio idealą?
– Vieno gal ne. Europoje labai patinka, kaip dirba Željko Obradovičius ir Xavi Pascualis. Tai – du treneriai, kurių komandų žaidimą bei detales stebiu labai atidžiai. Tikrai įspūdinga ir įdomu.
– Kiek pamenu, Š. Jasikevičius įvardija tuos pačius trenerius. Ar jūsų ir Šaro komandos žaidžia panašiai?
– Ne, kiekvienas treneris turi savo braižą bei niuansus. Šaras yra ir su vienu, ir su kitu treneriu ilgą laiką dirbęs. Jam šie strategai paliko įspūdį.
Aš nepriskiriu savęs prie labai patyrusių trenerių. Mano komandų braižas gali keistis. Viskas priklauso nuo ekipos, su kuria dirbi. Ypač skiriasi darbas klube ir rinktinėje. Pastarojoje negali pasirinkti žaidėjų.
– Ar jus tenkina, kaip dirba šalies jaunimo rinktinių treneriai?
– Taip. Teko ir pačiam stebėti, ir gauti atsiliepimų apie jų darbą. Svarbia, kad tai yra žmonės, kurie atsidavę darbui, jį atlieka neskaičiuodami savo laiko, o su dideliu užsidegimu.
– Reziumuojant: Lietuvos krepšinio ateitis – šviesi?
– Manau, kaip bebūtų, visada norisi kažko daugiau. Norėtume kiekvienoje rinktinėje turėti Arvydą Sabonį ir Š. Jasikevičių, būtų neblogai Artūras Karnišovas bei galbūt Šarūnas Marčiulionis. Tačiau taip nėra. Kiekvienas naujas žaidėjas, kuriam yra suteikiamas šansas, turi juo pasinaudoti. Po to pasirodo, kad tai yra didelė žvaigždė. Ne tik Lietuvos, o ir viso pasaulio.
