Vienas geriausių mūsų šalies futbolininkų 30-metis Deividas Šemberas, žaidžiantis Maskvos CSKA klube, prieš artėjančius du itin svarbius atrankos į 2010-ų metų pasaulio futbolo čempionatą mačus su prancūzais teigia, kad varžovai prisibijo Lietuvos rinktinės ir tai daro ne be reikalo.
Duodamas interviu Rusijos dienraščiui „Sport-Express“ mūsiškis daugiausiai kalbėjo ne tik apie CSKA ekipą ir jos tikslus UEFA taurės turnyre bei Rusijos čempionate, bet ir apie žaidimą Lietuvos rinktinėje bei daug kam netikėtai gerus jos rezultatus.
Pokalbio metu lietuvis dar prisipažino, ką kolekcionuoja ir iš ko su komandos draugais juokiasi po rungtynių.
Teisėjams negaili karčių replikų
– Gyvenime esi ramus, europietiškas žmogus iš šiuolaikinės Pabaltijo valstybės, tačiau aikštėje tampi tarsi visai kitu – žaidi agresyviai, dažnai ginčijiesi su teisėjais. Kodėl taip yra?
– Nemanau, kad esu labai agresyvus, tiesiog aikštėje emocijas sulaikyti labai sunku, jos dažnai prasiveržia, bet tai natūralu, juk žaidžiu futbolą. Už aikštės – viskas kitaip.
Teisėjams kartais pasakau vieną kitą riebesnį žodį. Suprantu, kad tai galbūt nėra teisinga teisėjų atžvilgiu, juk jie irgi žmonės ir daro klaidų, todėl po rungtynių kartais net norisi jų atsiprašyti.
– O ar būna taip, kad ir teisėjai į tavo replikas ką nors atsako?
– Taip. Neminėsiu vardų, bet tokių atvejų tikrai buvo. Beje, jie kartais ir necenzūrinę leksiką pavartoja.
Trokšta vėl iškovoti UEFA taurę
– Šį tarpsezonį CSKA komandoje įvyko vyriausiųjų trenerių rokiruotė – vietoj Valerijaus Gazajevo atėjo brazilas Zico. Kas pasikeitė treniruotėse?
– Jokių didelių skirtumų nesijaučia, nes su mumis dirba tie patys fizinio parengimo treneriai. V. Gazajevas mėgdavo į treniruotes įnešti ką nors savo, o Zico beveik viską palieka kitiems specialistams, bet turbūt nereikia nė sakyti, kad Zico – itin kvalifikuotas treneris.
– Ar dabar jau pagalvoji apie rudenį, kai CSKA vėl žais UEFA Čempionų lygoje?
– Kol kas apie tai, kas bus antroje sezono dalyje, dar negalvojame, nes ruduo dar pakankamai toli. Esame susikoncentravę į UEFA taurės turnyrą ir Rusijos pirmenybių pradžią. Labai svarbu sėkmingai startuoti. Tiesa, puikiai suprantame, kokiuose stadionuose mums dabar teks žaisti, todėl geras fizinis pasiruošimas tikrai padės iškovoti taškų. O kai žolė paaugs ir stadionų būklė pagerės, mes galėsime parodyti tą žaidimą, kurį mokame ir mėgstame.
– O ar CSKA yra pajėgi pakartoti 2005 metų istoriją ir vėl iškovoti UEFA taurę?
– Manau, kad visos ekipos, tęsiančios kovą šiame turnyre, turi praktiškai vienodus šansus jį laimėti. Be abejo, mums labai norėtųsi, kad UEFA taurė vėl atitektų CSKA.
– Ką galite pasakyti apie dabartinį savo varžovą Donecko „Shakhtar“ klubą?
– Mes gerai žinome šią komandą. „Shakhtar“ – labai stipri, techniška ir puikiai organizuota vienuolikė. Per paskutinius metus mums ne kartą teko su ukrainiečiais rungtyniauti. Nebejoju, kad CSKA treneriai išanalizuos jų žaidimą ir viską mums apie juos papasakos. Bet kokiu atveju laukia sunki kova.
Juokiasi iš žurnalistų ir kolekcionuoja liūtus
– CSKA vartininkas Igoris Akinfejevas viename iš interviu atskleidė, kad kartu su kitais komandos žaidėjais po rungtynių juokiasi iš taip vadinamų futbolininkų įvertinimų balais, kuriuos pateikia žurnalistai. Ar ir tu prie jų prisidedi?
– Taip, mes nuolatos juokiamės iš tų įvertinimų – atsiverčiame spaudą ir juokiamės. Pavyzdžiui, I. Akinfejevas penktą mačą iš eilės išlaiko savo vartus „sausus“, bet yra įvertinimas tik šešetu, o koks nors kitas vartininkas praleidžia tris įvarčius, bet gauna 7,5 balo. Tai juk taip juokinga, todėl mes ir juokiamės (juokiasi).
– Ar ką nors kolekcionuoji?
– Taip, aš renku bronzinius liūtus. Tai mano hobis. Mano kolekcijoje jau nemažai tokių figūrų, bet rasti naujų ne taip ir lengva, o dar juk reikia būtinai bronzinių. Kodėl būtent liūtai? Man patinka šie gyvūnai. Jie labai mieli. Pats pagal horoskopą esu liūtas, bet ne tai svarbiausia.
Labiausiai man iš turimos kolekcijos patinka toks piktas ir didelis liūtas, kuris sveria beveik 38 kilogramus. Vienam pakelti jį ganėtinai sunku. O atrodo jis labai piktai, toks agresyvūs liūtas (juokiasi).
Žada pavaikyti prancūzus
– Pereikime prie Lietuvos rinktinės reikalų. Lietuviai 7-os atrankos į Pasaulio čempionatą grupėje žaidžia kartu su Serbija. CSKA ekipoje rungtyniauja serbas Milošas Krasičius, ar su juo pasikalbate apie rinktinių reikalus?
– Be abejo, mums tai papildoma pokalbių tema. Mes juokavome prieš praėjusią dvikovą tarp Lietuvos ir Serbijos komandų. Jis pareiškė, kad mums įmuš įvartį ir tai padarė, o aš žadėjau, jog mes laimėsime, bet nepavyko... Reikia pripažinti, kad serbai pelnytai nugalėjo.
– O ką M. Krasičius sakė po tos dvikovos?
– O ką jis galėjo sakyti? (juokiasi). 3:0 – nebuvo apie ką mums net diskutuoti. Serbai su mumis susitvarkė dar pirmajame kėlinyje, todėl kokie nors žodžiai jau nebeturėjo jokios prasmės. Paprasčiausiai po to mačo pabendravome draugiškai ir pradėjome ruoštis naujiems iššūkiams.
– Ar Lietuvai realu sėkmingai kovoti tokioje grupėje, kurioje dar yra Serbija, Prancūzija, Rumunija ir Austrija?
– Na, taip, grupė – ne iš lengvųjų. Mes adekvačiai vertiname situaciją ir suprantame, kad bus labai sunku. Mūsų laukia dar daug rungtynių, o konkuruoti su tokiomis pajėgiomis rinktinėmis sudėtinga. Bet juk futbole nėra nieko neįmanomo. Dabar du iš eilės mačai su Prancūzijos rinktine (kovo 28 d. Kaune ir balandžio 1d. Paryžiuje – aut. pastaba) labai daug ką nulems tiek mums, tiek varžovams.
Manau, kad prancūzai mūsų šiek tiek prisibijo, mes jų – irgi (juokiasi). Taigi bus tikrai įdomu. Lietuvoje stadionai šiuo metu yra labai prastos būklės, tad svečiai, kaip jau įprasta, tuo skųsis. Bet mums teks pasistengti juos tokioje aikštėje truputį pavaikyti.
Klubas svarbiau už rinktinę
– Rungtyniauti rinktinėje ir klube – labai skirtingi dalykai? Daug kam atstovauti savo šaliai daug didesnė garbė nei klubui, ar ir tau?
– Taip nepasakyčiau. Beveik visos stipriausios mano emocijos futbole susijusios būtent su CSKA, o rinktinė... Na, taip, man labai malonu važiuoti atstovauti savo šaliai. Prieš mačą, kai skamba himnas, net šiurpuliukai per kūną bėgioja. Bet vis dėlto pagrindinis tikslas – klubas.
Nežinau, kaip būtų, jei Lietuva dalyvautų finaliniame pasaulio ar Europos futbolo čempionato etape, kaip kad Rusijos rinktinė, kai susirenka pilni stadionai. Turbūt tai visai kas kita. Man tokiuose mačuose dar neteko būti. Tikiuosi, kad po šio atrankos ciklo turėsiu tokią galimybę ir vyksiu į patį didžiausią futbolo turnyrą.
Prioritetą atiduodu CSKA, ypač, kai tenka žaisti su „Spartaku“. Tokios rungtynės turi išskirtinę aurą, į jas susirenka neįtikėtinai daug žiūrovų, visada kyla didžiulis ažiotažas. Žaisti būna labai malonu ir smagu.
– Kodėl vaikystėje pasirinkdamas sporto šaką nepasukai į Lietuvoje pačią populiariausią – krepšinį?
Sunkus klausimas. Iš tikrųjų Lietuvoje daugiausiai yra krepšinio mokyklų, bet kažkodėl mane visada traukė futbolas. Tai sportas Nr. 1 visoje Europoje ir aš, būdamas europietis, jį ir pasirinkau. Džiaugiuosi, kad viskas būtent taip susiklostė. Čia turbūt ir mano tėvų nuopelnas, juk jie sutiko mane tris kartus per dieną leisti į treniruotes. Tikriausiai jie matė, kad futbolą žaidžiu su dideliu noru.
Likimas man padovanojo daug titulų. Man žaisti futbolą, atstovauti tokiai komandai ir dirbti su tokiu kolektyvu – didžiulis malonumas. Man labai patinka Rusija ir Maskva, todėl džiaugiuosi ir esu labai laimingas, kad rungtyniauju čia. Palikti Maskvos niekada neturėjau jokio noro.
AFP/Reuters/Scanpix/BFL nuotr.
