Neišsigąskite, Lietuvos futbole nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti perskaičius interviu su Deividu Šemberu. Tiesiog geri dalykai (tokie kaip Nacionalinė futbolo akademija, Vilniaus „Žalgiris“, Jankauskas, Skarbalius, Pankratjevas, Narbekovas bei Spalvis su Sirgėdu), kurie buvo apkalbėti su vienu iš geriausių Lietuvos futbolininku, netilpo į šiuos keturis puslapius. Lygiai taip pat, kaip netilpo ir visas blogis.
Tačiau pora kibirų TIESOS apie Lietuvos futbolą į LFF daržą buvo išpilta: nacionalinės rinktinės reitingas rekordiškai kritęs, Čempionų lygos grupių etapuose nežaidžia nei vienas lietuvis, talentingas jaunimas vyrų futbole pradingsta ir nebeatsiranda, suinteresuoti rinktinės treneriai į komandą kviečia „savus“ žaidėjus, paskui tie treneriai būna keičiami kaip kojinės, geri seni futbolininkai baigia karjeras arba… prieš gražią pabaigą jiems būna nukertamos galvos.
Vasario 25 dieną (šis išskirtinis interviu – iš SportIN žurnalo kovo mėnesio numerio), kuomet „darganotą popietę jaukioje kavinukėje kalbėjomės“ su D.Šemberu, pastarasis buvo apsisprendimo kryžkelėje. Galimybių buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas matė porą: tęsti futbolininko karjerą arba ieškoti veiklos futbolo klubų struktūroje. Aišku buvo tik viena – su rinktine baigta. „Federacijos vadovai davė suprasti, kad nebesu laukiamas. Aš užuominą supratau. Duris į rinktinę užvėriau visiškai“, – sakė Vilniuje atostogavęs futbolininkas.
Kai durys užsidaro, lieka langai. Pro juos pažiūrėjome į Lietuvos futbolo rinktinės ir Lietuvos futbolo problemas apskritai. Pasikalbėjome atvirai. Be trypčiojimų, „myžčiojimų“ ir vengimų atsakyti į klausimus.
– 2008 metų spalį Lietuvos futbolo rinktinė pasaulio reitinge buvo 37-oje vietoje. Prabėgo šešeri metai ir mes – už šimtuko ribos. Kaip jautiesi buvęs ir senosios, ir dabartinės rinktinės dalimi?
– Sugebėjome būti Top-40, reiškia, kilti su tuo, ką turime lietuviško, galime. To ir reikia siekti. Tik dėl to reikėtų kovoti. Į rinktinę reikia žiūrėti kaip į nacionalinę vertybę, nebandyti ja prisidengus siekti asmeninės naudos. Tik tokiu atveju ji veiktų. Dabar mūsų rinktinės kreivė krenta žemyn. Sako, neturime nei žaidėjų, nei sąlygų, tai iš kur tikėtis rezultatų? Toks požiūris yra „atmaskė“. Man asmeniškai dėl to yra gėda.
– Kritimo priežasčių, matyt, ne viena. Kokios pagrindinės?
– Pradėti reikėtų nuo vaikų trenerių kvalifikacijos kėlimo. Norėčiau, kad su mūsų mažiais, kurie nori žaisti, kurių yra daug, dirbtų stiprūs specialistai. Ne vienas treneris dvidešimties vaikų grupėje, o du-trys, kaip daroma užsienyje. Ne nuo 7-8 metų, o nuo 4-5. Lietuvoje visada buvo talentų, natūralu, kad jų yra ir bus. Tačiau kitose valstybėse iš jų kažkas išauga, o pas mus – ne. Matyt tai reiškia, kad pas mus neteisingai dirbama. Nesiūlau trenerius kviesti iš Madrido ar Barselonos, ruoškime savus.
– Vos išaugę vaikiškus marškinėlius, talentingesni paaugliai išvažiuoja į Anglijos, Italijos, Vokietijos klubų akademijas...
– Ten jie gauna geresnius trenerius, geresnes sąlygas. Ten jiems atsiveria perspektyvos patekti į gerų klubų pagrindines komandas. Bet jie nesupranta vieno – patekti į gerų klubų pagrindines komandas yra labai sunku. Perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų futbolą yra pagrindinis futbolininko karjeros žingsnis. Tarp vaikų, norinčių kilti aukštyn, užsienyje yra labai didelė konkurencija. Lietuviui, kuris ten išvažiuoja 12-13 metų, jau yra per vėlu. Pažiūrėkime, ar yra bent vienas lietuvis, iš namų išvažiavęs 10-13 metų, ten treniravęsis ir žaidęs akademijoje, kuris dabar žaistų bent vidutinio Europos klubo pagrindinėje sudėtyje? Nėra.
– Tau irgi teko iš vaikų futbolo pereiti į suaugusiųjų. Koks tas žingsnis buvo?
– Ačiū „Žalgiriui“, kad manęs neatidavė į kažkokią akademiją ar vaikų komandą, kad nesitryniau tarp bendraamžių. Iškart patekau į pagrindinę komandą, kur nuo pirmos dienos treniravausi ir dirbau su subrendusiais vyrais. Fiziškai buvau silpnesnis, bet savo ryžtu, savo noru aš jiems nenusileisdavau. Taip iškovojau teisę žaisti pagrinde ir užsirekomendavau save.
Aš esu tos nuomonės, kad jauną žaidėją geriau auginti čia ir parduoti ar, jei niekas neperka, atiduoti į vyrų komandas, o ne į klubų akademijas. Nauda bus didesnė visam Lietuvos futbolui.
– Lyg paneigdamas tavo svarstymus, talentingiausias Lietuvos futbolininkas Gratas Sirgėdas išvyko į VfB „Stuttgart“ (Vokietija) jaunimo komandą.
– Tai didelė klaida. Labai noriu, kad jis išaugtų į gerą žaidėją, nes tokių talentų Lietuvoje yra mažai. Kuo greičiau reikia jį iš ten ištraukti ir atiduoti į vyrų komandą. Jis jau nebe vaikas, jam devyniolika, jis privalo žaistu si vyrais, tarp vyrų ir tapti vyru.
Kadangi berniukas sužibėjo Europos jaunimo čempionate, buvo paskubėta už kelias kapeikas jį parduoti. Po metų ar kelių jį buvo galima parduoti žymiai brangiau ir į pagrindinę „Stuttgart“ komandą, o ne į akademiją. Vokiečiai Sirgėdu domėjosi, būtų domėjęsi ir toliau. Rimtų komandų skautingas dirba labai rimtai. Garantuoju, kad jie Gratą žinojo nuo 16 metų, sekė ne vienerius metus. Lygiai taip pat jį žinojo bei sekė ir kiti dideli klubai.
Luko Spalvio pavyzdys Danijoje yra kur kas geresnis. Jis žaidžia ne tokioje stiprioje komandoje, tačiau treniruojasi ir žaidžia su vyrais. Po metų galime pamatyti atvirkštinį vaizdą – jis bus stipresnis už vaikinus, kurie žaidžia jaunimo komandose.
– Kaip užsienio klubai žiūri į Lietuvos futbolininkus ir lietuvišką futbolo rinką?
– Labai silpnai. Lietuva jiems – apgailėtinas variantas, ne futbolo šalis. Jei radare pasitaiko lietuvis, jie net nededa papildomų pastangų surinkti daugiau duomenų. Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje nieko gero būti negali.
– Kol kas palietėme problemas „iki rinktinės“. Tačiau joje, matyt, bėdų – dar daugiau. Ne kartą sklandė kalbos, kad priklausomai nuo to, koks treneris stoja prie nacionalinės komandos vairo, su kokiais agentais jis draugauja, priklauso kas yra kviečiami į rinktinę. Ar tos kalbos – tiesa?
– Pasakysiu atvirai, dalis tiesos jose yra. Apie tai garsiai niekas nekalba, bet taip yra. Kažkurie talentingi jauni žaidėjai per pažintis yra labiau patraukiami į rinktinę. Mano manymu, tai yra blogai. Kitam geram žaidėjui dėl to į rinktinę užsidaro durys.
Noriu, kad sporte nebūtų jokių interesų, tik sportinis principas. Rinktinė yra nacionalinė vertybė ir joje negali būti jokių interesų. Nacionalinėje komandoje turi žaisti ne trenerius tam tikrais interesais dominantys žaidėjai, o geriausiai tuo metu rungtyniaujantys futbolininkai. Man apie tai skaudu kalbėti. Jei rinktinėje futbolininkai žaidžia dėl interesų, tai yra tragedija.
– Blogai ruošiame vaikus, per anksti, per pigiai ir ne ten, kur reikia, paleidžiame paauglius, į nacionalinę rinktinę kviečiame „savus“ futbolininkus. Negana to, dar ir treneriams, kurie su Lietuvos rinktine sugeba kažką gero pasiekti, nukapojame galvas. Kad ir tam pačiam Jose Couseiro.
– Mano manymu, Lietuvos rinktinę pradėjo statyti Liubinskas. Jis sukūrė gerą atmosferą, gerą komandą ir neturėjo jokių interesų. Jis į komandą kviesdavo tik geriausius tai dienai žaidėjus. Jis buvo stiprus ir neleido kažkam iš viršaus nurodinėti, ką turėtų daryti. Lygiai taip pat ir Couseiro. Tų trenerių rinktinės rodė rezultatą, jos buvo pike. Lietuvos futbolas buvo gerbiamas. Liubinsko ir Couseiro dėka rinktinė pakilo į aukščiausias vietas Lietuvos istorijoje.
O nuimti gerai dirbusiam treneriui galvą prisidengus vienu pralaimėjimų Farerų salų komandai, kas tikrai buvo nepriimtina ir treneriui, ir žaidėjams – buvo labai blogas sumanymas. Tai buvo didelis smūgis mums visiems. Aš manau, kad Jose Couseiro Lietuvos futbolui buvo geriausia kada nors nutikusi dovana.
– Po J. Couseiro rinktinės treneriai toliau keitėsi, toliau krito galvos – viena lietuviška, kita užsienietiška. Kokia Lietuvos futbolui šiuo metu tiktų geriau?
– Lietuvos rinktinei reikia trenerio lietuvio. Mes negalime samdyti gero specialisto užsieniečio, nes tam neturime lėšų. Lieka auginti gerą lietuvį trenerį, gerą specialistą, turintį savo ilgalaikę programą ir tokį, kuriam po vieno ciklo, ar net jam nesibaigus, nebūtų nukertama galva.
Igoris Pankratjevas, Arminas Narbekovas yra matę gerų Europos valstybių futbolo. Jie gali būti rinktinės treneriais ir gali užaugti į labai gerus. Dar yra Aurelijus Skarbalius, kuris dirba Danijoje, yra Edgaras Jankauskas, kuris turi trenerio asistento patirties, kuris dirbo kartu su Jose Mourinho, kuris matė jo metodikas, treniruotes. Neabejoju, kad jis jas turi net susikonspektavęs.
– Per vieną mėnesį ženkliai nepasenai, žaidimo kreivė irgi nesmuko, tačiau atėjo diena, kai tau, vienam geriausių Lietuvos futbolininkų, irgi buvo nukirsta galva. Kuo nusikaltai?
– Buvo skelbiama, kad vyksta rinktinės jauninimas. Aš jo nemačiau. Buvo pakviesti keli talentingi jauni futbolininkai, bet jie prasėdėjo ant suolo, ko jauninimu nepavadinsi. Jei yra stipresnių, prašau, ateikite ir padėkite. Sportininkai supranta, kam skirtos rinkinės. Pasikartosiu sakydamas, kad rinktinė yra nacionalinis turtas ir joje turi žaisti geriausi žaidėjai be jokių interesų, o ne avansu jauni ar už nuopelnus seni.
Gal interesai susipynė, gal kažkas užpyko ant manęs dėl interviu ar aštresnio žodžio, kurio pasakyti nevengiu: jei yra blogai, aš pasakau, kad yra blogai.
Aš pats neturiu jokio atsakymo, kodėl nebuvau pakviestas į rinktinę. Atsakymo negirdėjau ir iš LFF atstovų. Jei nėra atsakymo, matyt, buvo kažkokie interesai.
Gedas Saročka
Daugiau skaitykite: sportin.lt.
