„Pirmiausia - patekti į olimpiadą, kur dar nepatekau. Ir joje pasirodyti kaip įmanoma geriau,“ - paklausta, ko tikisi iš 2012-ųjų, atsakė D. Gudzinevičiūtė
Sidnėjaus olimpinė čempione Daina Gudzinevičiūtė neatsakė į vieną klausimą: kaip ji atšventė žiemos šventes. Užtat mielai dalijosi savo olimpinių metų planais.
Apie juos, apie dar anaiptol neprarastus šansus patekti į Londono olimpines žaidynes daugiausia ir ėjo kalba su Lietuvos šaudymo į skriejančius taikinius lydere.
– Ko tikitės iš šių metų?
–Atsakysiu, kaip ir kiekvienas sportininkas – tai olimpiniai metai. Pirmiausia tikiuosi patekti į olimpiadą, į kurią dar nepatekau. Ir joje pasirodyti kaip įmanoma geriau.
– Kaip tai turėtų vykti?
– Manau, kad man atsiųs vardinį kvietimą. Aš su tokiu kvietimu važiavau į Sidnėjų. Prieš tai buvau gavusi tokį kvietimą į Barseloną. Tik tada manęs į žaidynes nenuvežė. Tai spręsis vėlyvą pavasarį. Bet šansai – labai dideli.
– Tų vardinių kvietimų būna daug?
– Jų būna nedaug. Yra atitinkami kriterijai, pagal kuriuos jie yra dalinami. Vienas iš tų kriterijų yra, kad pakviestasis būtų ne šiaip sau kažkas, o rimtas personažas. Manau, aš pilnai atitinku tą kriterijų. Atsižvelgiama dar ir į tai, kad būtų aktyvi šalies federacija, bet neturėtų licencijų. Šiuo metu Lietuva neturi nė vienos licencijos. Tiesa yra pakankamai jauni šauliai, kurie pavasarį gali laimėti ją, turi dar šansų. Aš irgi turėjau šansų, bet nelaimėjau. Priklausys ir nuo jų.
–Išeina, kad turėtumėt sirgti prieš lietuvius, nes kitaip prarasit šansus startuoti Londone?
–Net jeigu jie ir laimėtų, tai dar nereikštų, kad man tikrai to vardinio pakvietimo neduos. Nes jie labai atsižvelgia į tai, kad kvietime būtų girdėtas vardas, kuris dėl tam tikrų priežasčių nepateko. Juo labiau, kad šiuo atveju aš turiu ir šiokį tokį pasiteisinimą. Tai yra metai prarasti dėl sveikatos. Turiu ir neblogus rezultatus per paskutinį olimpinį ciklą. Buvau ir Europos vicečempionė ir laimėjau vieną iš pasaulio taurės etapų – rezultatai pakankamai aukšti.
–Gauti kvietimą paskutiniu momentu... O kaip pasiruošimas?
–Bet kokiu atveju aš ruošiuosi olimpiadai. Kol aš negavau neigiamo atsakymo aš jai ruošiuosi, nes jei lauksi atsakymo, po to bus per vėlu ruoštis.
– Esate LTOK sportininkų komisijoje. Ar galėsite šioms pareigoms skirti dėmesio olimpiniais metais?
– Kreipiu tą dėmesį beveik dešimtį metų... O šiaip tai visi sportininkai būna užsiėmę, visi būna išvažiavę. Kartais, kai reikia surinkti kolegas yra pakankamai sunku... Bet aš džiaugiuosi, kad mano atstovavimas sportininkams yra veiksmingas. Štai, kad ir žurnalistai. Kai jie negali kažko surasti, skambina man. Reikia pakomentuoti kažkokią nuomonę – paprastai skambina man. Aš nesikratau to atstovavimo darbo.
Atkreipkite dėmesį į kokį nors sporto kongresą, konferenciją. Pasižiūrėkite – kas sėdi salėje. Jeigu sportininkų būna ten apskritai, tai jų būna vienetai. Už sportininkus, apie sportininkus kalba visi kiti. O sportininkai tyliai aria.
Aš šiomis savo pareigomis džiaugiuosi ir kolegos mane palaiko – mes taip bent kažkiek atstovaujam patys sau. To reikia, kad būtų labiau atsižvelgiama į mūsų norus, pageidavimus. Juk kartais net išgirsti tokių frazių: „O ko čia su sportininkais tartis? Padarysim, kaip mums reikia ir viskas...“
O šiaip dar esu ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos narė, LTOK vykdomojo komiteto narė, bet tai nėra tokios pareigos, kurios užimtų labai daug laiko. Pagrindinis darbas būna sausį-vasarį, kai man sezonas būna pasibaigęs. Taip, kad visa tai yra suderinama.
Ingvaras Butautas
