„Galvoju, kad dar tikrai galėčiau daugiau žaisti“, – tvirtai ir nuotaikingai sako du krepšinio treniruotes nuolat lankančius sūnus auginantis ir kartu su kitu gimtadieniu į penktą dešimtį šoksiantis Kšištofas.
39-erių broliai pasikeisdami šį sezoną ne kartą tapo Prienių komandos lyderiais. Vis dėlto, tai tapo pirmuoju kartu judviejų karjeroje, kai netenka garbė žaisti bent Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pusfinalyje.
Abiejų brolių atstovaujama „Skycop“ komanda pasiekė LKL atkrintamąsias, tačiau į tolimesnį etapą vietą užleido Klaipėdos „Neptūnui“.
„Keista, kad jau baigėsi sezonas, dar norisi eiti sportuoti. Keistokas jausmas“, – tvirtina aukštaūgis.
Tačiau sezonas Prienuose tikrai buvo banguotas.
„Norėtusi geresnio sezono. Ir komandai, ir asmeniškai. Aš galvoju, kad žinau, kur yra didžiausia problema. Tai stabilumo trūkumas. Labai daug žaidėjų naujų buvo, daug žaidėjų ir atleista buvo, trūko to konkretumo.
Organizacija ir treneris nori visko tik geriau, ieško tinkamų sprendimų, bet šiuo atveju tokie veiksmai ne padėjo, o pakišo koją“, – sako poilsį vasarą jau planuojantis Kšištofas.
Abu broliai prieš metus paliko Panevėžį ir kartu atsisveikino su „Lietkabelio“ organizacija.
Du įsimintinus metus Aukštaitijos sostinėje praleidę dvyniai persikėlė į kur kas mažesnį Prienų miestelį – tiesa, – džiaugiasi Kšištofas – ir ten, ir čia, jiedu vis dar gali jaustis kaip malonaus dėmesio ir rūpesčio perpildyti maži vaikai.
„Dėl gyvenimo, tai žinokite, tikrai, uojej, neturiu kuo skųstis. Super super viskas tikrai. Ir gerai maitino bus, ir baseinai būdavo, ir masažai. Lepindavo ir prižiūrėjo mus ten kaip vaikučius“, – šypsosi nuotaikingasis brolis iš K raidės.
– Pakalbėkime apie laisvalaikį. Prienuose, ko gero, veiklų mažiau, tai kaip leidote laiką laisvu nuo krepšinio metu?
– Laisvo laiko beveik neturiu. Nieko neveikiu, arba žaidžiu krepšinį, arba važiuoju pas šeimą į Vilnių. Romantika (juokiasi).
– Jums jau (dar tik) 39-eri. Ar pats krepšinis neatsibodo? Namuose žiūrite rungtynes?
– Visada, jei yra galimybė, pažiūriu. Visai įdomu. Man pirmi karjeroje metai, kai aš nežaidžiu pusfinalyje. Keista, kad jau baigėsi sezonas, dar norisi eiti sportuoti. Keistokas jausmas.
– Sutrumpėjęs sezonas reiškia ilgesnes atostogas. Ką šią vasarą planuojate? Bus poilsio, ar darbo vasara?
– Dabar tris savaites būsime Lietuvoj, kaip sakiau, dar truputį keista, kad nebereikia žaisti. Paskui važiuosime pas gimines į Rusiją ilgesniam laikui, kelioms savaitėms. O vėliau, manau, kažkur prie jūros, ant saulės pagulėti, pailsėti.
– Treniruotis, ko gero, vis tiek reikės?
– Sportuosiu, aišku, kūną prižiūrėti reikia. Reikia palaikyti formą, mitybą, užsiimsiu fitnesu. Viską jau išmokau, žinau, kada ko reikia (šypsosi).
– Ne kartą minėjote, kad džiugu, kai galite su broliu būti vienoje komandoje. Kodėl?
– Mes iki dvidešimties metų kiekvieną minutę kartu būdavom, tai dabar gera vėl kartu būti. Biški pasiilgome. Ankčiau mušdavomės, nepasidalindavome daiktais, bet absoliučiai visą laiką išlikom vieningi.
– Žiūrint į statistiką, Darjušui šiemet sekėsi kiek geriau. Ar dar likusi tarp jūsų ta sveika broliška konkurencija?
– Palaikom ir džiaugiamės vienas už kitą. Pas mus jei vienam sekasi, tai mes skaitome, kad ir kitam. Viską, ką darom, tai ir už brolį, ir už save.
– Akivaizdu, kad sezonas pieštas įvairiausiomis spalvomis. O kaip sekėsi rūbinėje, kiek treneris Virginijus Šeškus juokelių mesdavo?
– Žinokite, labai daug visko buvo. Ir juokingų, ir nelabai epizodų buvo. Ką tikrai galiu pasakyti, kad liūdna Prienuose nebuvo. Kai pasirašėm sutartį, juokavom, kad dėl rezultatų nežinia, bet dėl emocijų bus super. Rūbinėje tikrai buvo linksma, gera atmosfera
– Dėl jūsų ir brolio humoro, ar prisidėjo ir kiti?
– Visi prisidėjo. Turi būti ne tik susikaupimas, tikrai reikia ir humoro. Atpalaiduoti smegenis.
– LKL finale susikaus „Žalgiris“ ir „Rytas“. Kaunas prieš Vilnių. Ką prognozuotumėte?
– Mano karjeroje buvo absoliučiai visko, visokių siurprizų. Aišku, „Žalgiris“ visa galva stipresnis. Jei būtų vienos rungtynės, gal ir galima kažką paplanuoti, bet seriją laimėti „Rytui“ bus labai, labai sunku.
– Grįžkime prie jūsų paties. Galbūt gerbėjams atskleisite, ar dar kitą sezoną žaisite kurioje Lietuvos komandų?
– Sąžiningai pasakysiu, tikrai dar nieko nežinau. Yra daug minčių, yra ir verslo projektas, tam reikia labai daug laiko skirti. Kol yra krepšinis, tol negali atsiduoti dviems dalykams šimtu procentų. Jeigu darai darbą, tai turi būti profesionalas. Spręsime vasarą, ką daryti su krepšiniu.
– Jūs į arenas traukiate žiūrovus. Ženkliai sumažėjo gerbėjų skaičius Panevėžyje. Jaučiate tą savotišką atsakomybę prieš fanus?
– Panevėžio rezultatai lyg ir geri, bet čia reikia plačiau žiūrėti. Gal bilietai per brangūs, gal žmonėms truputį atsibosta krepšinis pavasarį. Gal ir sumažėjo kokių dešimt žmonių, manau, apie dešimt draugelių nustojo žiūrėti (juokiasi).
Jei rimtai, tai Panevėžy du metus krepšinis buvo aukštumoje, dabar pasikeitė valdyba, gal dar reikia laiko įsivažiuoti.
– Turite tris vaikus. Apie ką jie šiuo metu galvoja? Sėks tėvo pavyzdžiu?
– Vyresnis sūnus ir dainuoja, ir krepšinį žaidžia, viską daro. Kaip visi vaikai, stengiasi suktis. Turi talentą dainuoti, tai dabar dainuoja. Kitas, jaunesnis, intensyviai krepšinį žaidžia, o dukrytė dabar gimnastė, nežinau, su žmona jos čia nusprendė (šypsosi).
– O pats prisidedate prie krepšinio pamokų?
– Nežinau, ar teisingai darau, bet visai jų nespaudžiu krepšinio klausimais. Atvirai sakant, net nelabai ir patarimų duodu. Aš pasitikiu treneriu, nenoriu blaškyti vaiko, po to ne taip išmokysiu. Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi, o kokiu būdu, čia jau jie pasirinks.
– Ačiū jums už pokalbį, sėkmės ateityje ir gražios dienos.
