"Šaudau nestulbinamai. Bet tas bėdas stengiamės šalinti, daug laiko praleidžiu šaudykloje“, - teigė jau ketvirtai olimpiadai besirengianti D. Rasimovičiūtė.
Geriausia Lietuvos biatlonininkė 29-erių metų Diana Rasimovičiūtė dabar visą dėmesį sutelkusi į Sočio olimpines žaidynes. Ignalinietė puikiai žino, kokia didelė atsakomybė gula ant jos pečių: iš moterų biatlono lyderės laukiama dar svaresnių rezultatų nei anksčiau.
Kaip ir praėjusiais metais, šiemet D.Rasimovičiūtė dalyvavo Lietuvos vasaros čempionate Maduonoje (Latvija) ir liko patenkinta pergalingu savo pasirodymu. Kai kalbėjomės su Diana, ji kartu su Lietuvos biatlonininkais Natalija Kočergina, Natalija Paulauskaite, Tomu Kaukėnu, Karoliu Zlatkausku ir Karoliu Dombrovskiu treniravosi viename iš Austrijos ledynų.
Pokyčiai į gera
„Labai džiugu, kad pas mus pokyčiai vyksta į gerąją pusę. Visą sezoną reguliariai dirbame su masažuoju Egidijumi Tutkumi, jis visą laiką būna kartu su mumis. Viskas tobulėja. Turime ir du trenerius – latvius Ilmarą Bricį ir Olegą Maluhiną. Olegas daugiau atsakingas už šaudymą. Mūsų komanda tikrai puiki, ja esu labai patenkinta, esame vienos šeimos nariai. Dirbti vienai ir kartu su komanda – visai kas kita“, – apie šalies rinktinėje sudarytas sąlygas D.Rasimovičiūtė pasakojo LTOK žurnalui "Olimpinė panorama"..
Nuo praėjusių metų žiemos biatlonininkai turi du slidžių tepėjus – ignalinietį Aurimą Bučelį ir estą Meelį Aasmae.
Austrijoje rinktinė treniravosi 25 dienas. Po to pratybos tęsis Norvegijoje jau ant pirmojo sniego. Lapkričio pabaigoje prasidės pasaulio taurės varžybos – pirmuose dviejuose etapuose Švedijoje ir Austrijoje D.Rasimovičiūtė planuoja dalyvauti, o trečiąjį žada praleisti.
Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse ignalinietė rungsis 7,5, 10 ir 15 km distancijų lenktynėse. Krūvis nemažas, bet patyrusi sportininkė prie to pripratusi. Apie savo galimybes Sočyje ji nelinkusi daugžodžiauti: „Dar taip toli, todėl nemąstau, esu susitelkusi į darbą. Nežinau, kuri vieta mane tenkintų. Per treniruotes norėčiau padaryti maksimaliai viską, ko iš manęs reikalaujama, o priartėjus Sočio olimpinėms žaidynėms bus matyti, kam esu pasirengusi.“
Šalies olimpinės rinktinės lyderė neslepia, kad šaudymas – labai slidus dalykas. „Gali nė karto nebūti čempione, bet jei šaudykloje visi šūviai bus taiklūs, būsi greita slidinėjimo trasoje – ims ir išauš tavo diena. Man šaudymas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo vėjuotos ar saulėtos dienos, nuo nuotaikos. Šaudau, žinoma, nestulbinamai. Bet tas bėdas stengiamės šalinti, daug laiko praleidžiu šaudykloje“, – aiškina biatlonininkė.
Latve tapti nesirengia
Lietuvė pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia Latvijoje nei gimtojoje Ignalinoje, kurioje dirba pirmieji jos treneriai – sportininkės tėvas Edvardas Rasimovičius ir Aleksandras Ščekočichinas. Tačiau apie Latvijos pilietybę ar nuolatinį gyvenimą kaimyninėje šalyje Diana negalvoja. „Man nėra tikslo kažkur važiuoti ir priimti kitos šalies pilietybę. Su Ilmaru Briciu ir toliau draugaujame, tiktai niekas nėra oficialiai įteisinta. Abu psichologiškai jaučiamės kaip šeima, bet neturime laiko tiems formalumams atlikti. Sportas atima ypač daug laiko ir jėgų“, – prisipažįsta sportininkė.
Žaidynės po žaidynių
Pasak D.Rasimovičiūtės, jos gyvenime olimpinės žaidynės daug ką reiškia. Tai pati viršūnė, kiekvieno sportininko svajonė.
Primename, kaip Lietuvos biatlonininkei sekėsi ankstesnėse žiemos žaidynėse.
2002 m. Solt Leik Siti
7,5 km – 66 vieta
Į pirmąsias olimpines žaidynes Diana išvyko dar lankydama Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos dvyliktą klasę. „Dar buvau nepatyrusi, man tebuvo septyniolika, o jau laukė akistata su pasaulio biatlono žvaigždėmis, kurias anksčiau matydavau tik televizoriaus ekrane. Per žaidynes patyriau neapsakomai daug įspūdžių, viskas buvo nepaprasta, nepakartojama – ir aplinka, ir olimpinių žaidynių didingumas. Tai paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Žaidynės vyksta labai iškilmingai, todėl laimingi tie sportininkai, kurie bent kartą dalyvauja jose. Įėjau į istoriją – tapau jauniausia Lietuvos biatlonininke olimpiete. Visada svajojau tapti olimpiete, bet ta svajonė buvo nereali ir galbūt per greitai išsipildė. Gal reikėjo truputį palaukti, labiau subręsti, juk biatlono elitui priklauso sportininkės, kurioms apie trisdešimt.
Debiutas olimpinėse žaidynėse man buvo tvirtas pamatas siekti ateities tikslų. Galutinai apsisprendžiau, kad biatlonas – tai mano sporto šaka, čia norėčiau ilgiau užsibūti. Dabar galima įvairiai vertinti Solt Leik Sityje užimtą 66 vietą. Tuo metu ši vieta man atrodė visi nebloga, nepridariau kažkokių kvailysčių, nesulaukiau aštrios kritikos. Manau, pasirodžiau pagal savo galimybes“, – taip dabar savo olimpinį debiutą vertina D.Rasimovičiūtė.
Kelias iki olimpinių žaidynių buvo gana trumpas. Iš pradžių ignalinietė nežinojo, ką pasirinkti – slidinėjimą ar biatloną. Ir vienur, ir kitur neblogai sekėsi, pavykdavo pasiekdavo pergalių. Porą kartų su slidininkais buvo išvykusi į treniruočių stovyklą ant pirmojo sniego. „Požiūris į biatloną pasikeitė sulaukus keturiolikos. Biatlono pati nesirinkau, viskas išėjo natūraliai, po truputėlį“, – tikina sportininkė.
Olimpinėms žaidynėms Dianą rengė jos tėvas E.Rasimovičius ir Lietuvos biatlono rinktinės vyr. treneris Vilius Repšys. Diana puikiai mena, kaip visa klasė ją išlydėjo į Solt Leik Sičio olimpines žaidynes ir vėliau sutiko. Po olimpinių žaidynių buvo surengtas Dianos susitikimas su rajono visuomene. Tomis dienomis ji jaudinosi ne ką mažiau nei prieš olimpinius startus. „Dalijausi įspūdžiais, kurie man atrodė labiausiai verti dėmesio“, – mena biatlonininkė.
2006 m. Turinas
7,5 km – 18, 10 km – 27, 15 km – 66 vieta
Į antrąsias olimpines žaidynes Diana jau vyko drąsesnė, turėdama didesnių svajonių. Solt Leik Sityje ji tik mokėsi, nedrąsiai žvelgė į pasaulio biatlono lyderes, o į Turiną jau keliavo kovoti dėl vietos trisdešimtuke. Tokie uždaviniai buvo keliami sportininkei ir ji juos įvykdė.
Tai buvo iki šiol sėkmingiausios D.Rasimovičiūtės olimpinės žaidynės, nors prieš žaidynes netrūko sveikatos problemų – treniruotis visa jėga neleido virusinė infekcija, nerimą kėlė žema kūno temperatūra. Pasak pačios Dianos, tuo metu ji buvo nei kepta, nei virta, nei sveika, nei ligota. Dėl to sportininkė buvo priversta praleisti nemažai pasaulio taurės etapų. „Prieš olimpines žaidynes nepadariau to darbo, kuris buvo planuotas. Kita vertus, pailsėjau, atsigavo organizmas“, – sako sportininkė.
Turine pirmasis Dianos startas nebuvo viltingas. 15 km nuotolio varžybose ji net aštuonis kartus suklydo šaudykloje, bet su dideliu jauduliu ir emocijomis pavyko susitvarkyti antroje 7,5 km sprinto rungtyje. Ugnies linijoje suklydusi vos vieną kartą, Diana užėmė 18 vietą – aukščiausią nepriklausomos Lietuvos biatlono istorijoje. „Buvau laiminga, man pavyko užmiršti tą dieną, kuri buvo tokia nesėkminga. Atsikėlusi ryte pradėjau galvoti apie naują dieną, naują startą olimpinėje trasoje. Nuteikiau save, kad niekas neprarasta, tereikia kovoti. Viską pavyko įgyvendinti“, – džiaugiasi D.Rasimovičiūtė.
2010 m. Vankuveris
7,5 km – 25, 10 km persekiojimo lenktynės – 34, 15 km – 30 vieta
Vankuverio olimpinėms žaidynėms Dianą jau rengė Latvijos biatlono rinktinės treneris Vitalijus Urbanovičius, treniravęs ir dabartinį Dianos gyvenimo draugą bei trenerį I.Bricį, kuriam Vankuverio olimpinės žaidynės buvo jau šeštosios.
„Su naujuoju treneriu pradėjau dirbti 2008-aisiais. Vankuveryje neužėmiau labai aukštų vietų, bet jos buvo stabilios. Ir vėl keiksnojau šaudymą: jeigu šūviai būtų buvę taiklesni, galėjau kovoti dėl aukštų vietų. Pasirodymo nevertinu kaip katastrofiško, bet norėjau geriau, į olimpines žaidynes važiavau su kitomis mintimis“, – neslepia sportininkė.
Po Vankuverio žaidynių Dianos treneriu tapo jos širdies draugas I.Bricis.
