Rūsyje, šeimos namuose. T. Stepanenko su žmona ir trimis mažamečiais vaikais priverstas slėptis kuo saugesnėje vietoje. Sprogimai prasidėjo dar naktį ir buvo kuo puikiausiai girdimi, rašo „The Athletic“ žurnalistas Adamas Craftonas.
T. Stepanenko 69 kartus yra žaidęs Ukrainos futbolo rinktinėje. Daugiau nei dešimtmetį jis yra Donecko „Šachtar” narys. Jo namai yra šalia Kijevo, miškingoje vietoje netoli Dniepro upės.
O dabar jis tapo vienu iš daugelio, kuris bando slėptis nuo agresoriaus bombų ir saugoti savo šeimą. Laikinai jis sustabdė savo futbolininko karjerą. Praėjusį ketvirtadienį, pabudęs nuo bombų garso, jis su šeima išskubėjo į rūsį, kuris buvo paverstas slėptuve.
Paėmęs į rankas savo telefoną jis pamatė daugybę žinučių. Tada suprato.
„Tapo aišku, kad Putinas įsiveržė į Ukrainą. Jis pradėjo karą“, – sako T. Stepanenko.
Baimindamasis, kad okupantai gali įsiveržti ir visai šalia jų, kartu su kaimynais jie surado puikias vietas iš kur gali stebėti judėjimą. Kaimynas turi ginklą, bet pats Tarasas, kaip pats tikina, gaiduką yra nuspaudęs tik kartą gyvenime.
„Jei kas ateitų, aš turiu būti pasiruošęs. Turiu tik beisbolo lazdą. Tačiau jei pamatyčiau kažką ateinant, praneščiau kaimynui ir šis ateitų su ginklu“, – tikino sportininkas.
Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą ir agresijos praėjo jau savaitė. Nuo tada pasaulis pasikeitė. Ukrainiečiai priešinasi agresoriams, tačiau laukia dar ilga ir brutali kova..
Kai kurie ukrainiečiai su ašaromis akyse paliko šalį ir patraukė bent jau laikino prieglobsčio ieškoti kaimyninėse valstybėse.
Rusams sankcijas taiko kone visos sporto organizacijos pasaulyje.
Kitokiomis aplinkybėmis, bet irgi pauzę turi daryti ir Ukrainos sportininkai. Sustabdyti šalies čempionatai, kai kurie sportininkai ima į rankas ginklus ir eina ginti tėvynės.
Kaip rašo „The Athletic“, pastarosiomis dienomis jie bandė susisiekti su Ukrainos žaidėjais, klubų nariais. T. Stepanenko su šeima persikėlė arčiau Lenkijos sienos į saugesnę vietą, štai „Dnipro“ sporto direktorius Glebas Platovas padarė panašiai, tačiau vis vien jiems gresia rimtas pavojus.
R. Morozovas, futbolininkus reprezentuojančios sąjungos vadovas, namus paliko kaip stovi ir tik pasiėmęs pasą. Jo buvusi žmona su dukrele važiavo valandų valandas, ėjo pėsčiomis dešimtis kilometrų, bet saugiai pasiekė Rumunijos sieną.
„Šachtar“ atstovaujantis būrelis brazilų taip pat sėkmingai paliko pavojingą zoną. Jie kurį laiką leido viešbutyje, prašė Brazilijos pagalbos palikti šalį. Padėjus UEFA jie sėkmingai įgyvendino planą.
Prie jų prisijungė ir Luhansko „Zorya“ klube rungtyniaujantys trys tautiečiai.
Svetur rungtyniaujantys ukrainiečiai su ašaromis akyse stebi situaciją ir prašo pasaulio pagalbos. „Man City“ saugas Oleksandras Zinčenko, Danijoje žaidžianti Nicole Kozlova.
Kaip rašo „The Athletic”, „Whatsapp” grupėje, Jurijus Sviridovas, komunikacijos vadovas „Šachtar” klube, rašė: „Mums reikia pagalbos. Tai suknistas košmaras. Nenustokite apie mus rašyti kol karas nesibaigs. Prašau”.
Būdamas viešbutyje Kijeve bombos garsus girdėjo ir šalies moterų rinktinės trenerio asistentas Escura.
„Tai buvo garsai, kurių anksčiau nesu girdėjęs. Galvoje mąsčiau, kad tai buvo kažkas kitokio. Tada man paskambino sesuo. Ji sakė, būk atsargus, Ukrainoje prasidėjo karas“, – pasakojo vyras.
N. Kozlova šiuo metu Danijoje, tačiau Ukrainoje liko dalis jos šeimos,ten yra ir seneliai.
„Prabudau. Buvo gana įprastas ketvirtadienio rytas. Tada gavau tiek daug žinučių iš draugų JAV, su kuriais susipažinau studijuodama koledže. Jie klausė, ar man viskas gerai? Sutrikau. Paskambinau tėvams ir jie man viską papasakojo“, – teigė ji.
It’s wrong. It's wrong that I get to play while my teammates are hiding in their own country, scared for their life, football not even crossing their minds. Today I played for them. Today I played for each Ukrainian who left their loved ones to defend our country, our land. pic.twitter.com/uY50MlnCpE
— Nicole Kozlova (@KozlovaNicole) February 26, 2022
„Aš pasiėmiau tik asmens dokumentus, jokių drabužių. Pamiršau pasiimti net kompiuterį, tiesiog skubėjau. Bijojome, kad bus ataka. Keliavau toliau nuo Kijevo į mažą kaimelį“, – prisiminimais dalinasi futbolininkė.
Kijeve buvę ispanų treneriai susisiekė su šalies ambasada Ukrainoje ir ukrainiečių federacija. Jie mums liepė laukti.
„Bet mes nesijautėme saugūs. Norėjome keliauti į šalies vakarus ir būti kaip įmanoma arčiau sienos“, – sakė Escura.
Ukraina buvo priversta uždaryti oro uostus, kadangi baiminosi galimų atakų.
Ukrainos federacija suorganizavo automobilius, kurie komandos trenerius ir kitus kitų šalies piliečius nugabeno arčiau sienos, o dar konkrečiau į Lvovą.
„Įprastai būtume užtrukę šešias valandas. Šįkart tai buvo beveik visa parą.. Nesu to matęs. Apie 80 km važiavome dešimt valandų. Milžiniškos eilės. Turėjome vandens, iš viešbučio pasiėmėme duonos ir sūrio. Bet tik tiek. Kas septynias valandas sustodavome, kad atliktume gamtinius reikalus“, – apie kelionę į Ukrainos vakarus tikino treneris.
„Matėme daug žmonių, kurie tiesiog ėjo keliu. Tėvai su vaikais, gyvūnais, krepšiais“ – pridūrė jis.
Vėliau jie traukiniu pasiekė ir Lenkiją. Jis irgi buvo pilnas, vaikai bandė sušilti tėvų glėbyje. Tačiau dar prieš įlipant į traukinį žmonės šiek tiek grūdosi, norėjo pirmieji įlipti.
„Visi buvo neramūs, susijaudinę, norėjo pirmieji atsidurti traukinyje“, – sakė treneris.
G. Platovas, „Dnirpo“ klubo generalinis direktorius, invazijos dieną buvo Kijeve.
„Kas valandą keliavau į slėptuvę, kad apsisaugočiau nuo atakų“, – sakė G. Platovas.
Vyras turėjo ir kitą užduotį. Jam reikėjo saugiai suorganizuoti kelionę, kad komandoje dirbantis kroatas treneris galėtų sugrįžti į gimtinę. Sudėtyje buvo ir keli brazilai žaidėjai, taip pat vienas ispanas. Jiems saugiai pavyko palikti Ukrainą.
Kitų gi patirtis buvo kiek kitokia. Brazilų futbolininkai iš Zorya ekipos ėjo beveik 50 km. Vienas jų dar nešėsi vaiką.
„The Athletic“ bandė susisiekti su jais, pavyko tik su agentu. Anot jo, žaidėjai išsekę, pavargę, praktiškai nemiegojo. Galiausiai jų grupė pasiekė Lenkiją antradienį.
Tuo tarpu Kijevo operos namuose „Šachtar“ treneris Roberto De Zerbi kartu su futbolininkais ir jų šeimos nariai subūrė grupę bei surengė spaudos konferenciją Jie tenorėjo saugiai palikti Ukrainą.
„Mes nesame herojai. Neplanavome išvykti, kol nebuvo sustabdytas čempionatas. Tai neatrodė teisinga. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad Kijevas taps karo zona. Turėjome mažai laiko susiruošti“, – pasakojo R. De Zerbi.
„Brazilai buvo drąsūs. Jie ir Roberto stovėjo iki pat pabaigos. Mes to niekada nepamiršime“, – apie komandos draugus sakė T. Stepanenko.
Ukrainoje žmonės ginasi nuo Rusijos agresijos. Paskelbta visuotinė mobilizacija. Tėvams tenka bent jau kurį laiką palikti šeimas, išlydėti ir sugrįžti bei kovoti ginant tėvynę nuo agresoriaus.
Tokius šeimų atsisveikinimus matė ir treneris Escura.
„Kai kurie tėvai bandė nuslėpti tiesą. Tačiau moterims buvo labai sunku atsisveikinti. Mačiau, kai atsisveikinama traukinių stotyje nežinant, ar dar kada jie pasimatys. Kalbėjausi su kai kuriais iš jų. Jie paims ginklą ir gins savo šalį.
Žinoma, žmonės palieka dėl saugumo šalį, bet jie kartu palieka ir savo tėvus, vyrus ar brolius ten. Taip pat namus, mokyklas, daugelį savo daiktų. Vien dėl to, kad turiu kitą pasą, man leido išvykti“, – pasakojo Ukrainą palikęs šalies moterų rinktinės štabo narys.
„Žinau žaidėjų, kurios stotyje gyveno keletą dienų. Taip pat yra tokių, kurios negalėjo pasimatyti su savo vaiku, nes jis buvo kitoje miesto pusėje. Kai kas negalėjo susisiekti su šeimos nariais.. kaip tą išgyventi?“, – tikino jis.
„Kai kurios žaidėjai iš Ukrainos nacionalinės komandos vis dar stovykloje Turkijoje. Jos klausia, ką mums daryti? Norime grįžti, ten mūsų šalis. Bet visi sako nereik grįžti.. per pavojinga. Turiu draugų, kurie bijo dėl savo gyvybės. Už jų namų langų vyksta sprogimai. Jausmas toks gniuždantis. Kartais galvoji, ką gali padaryti, kad padėtum jiems“, – tikino futbolininkė N. Kozlova.
N. Kozlova ragina visus žmones padėti Ukrainai kaip tik jie gali. Kovos dvasia ir ryžtas yra nepalaužiamas, bet, nepaisant to, ukrainiečiams reikia pagalbos.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino ginti savo šalį. Ir žmonės atsiliepė, išėjo į gatves, paėmė ginklus į rankas.
Ukrainą gina ir būrys sportininkų, kai kurie iš jų dar neseniai varžėsi Pekine. Šalį gina ir bokso pasaulio čempionas Oleksandras Usykas, Vasilijus Lomačenko, buvęs futbolininkas Olegas Lužnas ar tenisininkas Sergejus Stachovskis.
Su karine uniforma ir Tiraspolio „Šheriff“ treneris Jurijus Vernydubas. Dar daug sportininkų, kurie visai neseniai varžėsi varžybose, o dabar tėvynę gina mūšio lauke.
„Nesvarbu, tu turtingas, įžymus ar talentingas. Dabar svarbiausia būti kartu. Šalies vieningumas dabar toks, kokio nebuvo niekada“, – sakė G. Platovas.
T. Stepanenko su šeima dabar saugesnėje zonoje toliau į vakarus nuo Kijevo.
„Nuolat bendraujame tarpusavyje. 50 kartų per dieną susirašome žinutėmis arba skambinamės. Nekalbame, ką palikome už savęs. Kalbame apie ką nors gero, apie kovą, apie tai, kuo galime prisidėti, pagelbėti mūsų kariuomenei. Tačiau mums reikia Europos pagalbos. Neįtikėtina, kaip tokia situacija gali būti, kai už lango 2022-ieji metai.
Niekas negali ateiti ir įsakyti mums, kaip mes turime gyventi. Tai mūsų šalis ir tik ukrainiečiai nuspręs, kaip mes gyvensime“, – emocingai rėžė T. Stepanenko.
Skamba keistai, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, bet Ukraina pasaulio čempionato atrankoje kovo pabaigoje turėtų žaisti su škotais.
„Jei per mėnesį nutiks taip, kad galėsiu užsivilkti savo nacionalinės komandos marškinėlius ir šalis bus taikoje – būsiu laimingiausias žemėje. Bet apie tai dabar negaliu galvoti. Šiuo metu galvoju tik kaip išlaikyti saugiai šeimą ir apie mano šalies laisvę“, – pridūrė futbolininkas.
„Kai turėsiu šansą vėl su visomis komandos draugėmis būti kartu, nemanau, kad mus kas išskirs. Būsime didžiausia šeima. Žaisime už savo šalį. Nėra žodžių, kurie tai apibūdintų“, – kalbėjo futbolininkė N. Kozlova.
Per Rusijos agresiją bei brutalų įsiveržimą į Ukrainą jau žuvo du futbolininkai. Gindami savo šalį žuvo Vitalijus Sapylo ir Dmytro Martynenko, skelbia FIFPRO.
21-erių metų V. Sapylo rungtyniavo Lvivo „Karpaty“ klube. Jis žuvo praėjusį penktadienį. 25-erių D. Martynenko priklausė „Gastomel“ klubui. Pranešama, kad jis neteko gyvybės per bombardavimus.
Parengta pagal „The Athletic” straipsnį.
