Tačiau Rolandas puikiai prisimena, kad 1992-aisiais, prieš žengdamas į „štanginę“ buvo nusiteikęs skeptiškai. „Buvau nusiteikęs prieš šį sportą, man visada patikdavo kovinės sporto šakos, prieš traumą lankiau karatė, - pasakojo 44-erių Rolandas Žeimys. – Man nepatikdavo tie prisipūtę kultūristai. Buvau ir iki šiol esu už tai, kad žmogus galėtų prabėgti 10 kilometrų distanciją ir būtų kiek įmanoma judresnis“.
Netrukus R. Žeimys pakeitė savo nuomonę. „Pirmaisiais mano namais karjeros tapo Sauliaus ir Irinos Misevičių klubas „Geležiniai žmonės“. Treneriai man padėjo. Tačiau supratau, kad kultūrizmas nėra lengva sporto šaka... Ir jau 23-is metus aš sportuoju ir dalyvauju“, - nusišypsojo Rolandas.
Pastatė ant kojų
Iki šiol jis visiems kartoja: „Šis sportas mane pagydė“.
„Ir aš nemeluoju. Sporto salėje sugebėjau susitvarkyti sveikatą. Visada saikingai sportavau, klausiau trenerio, domėjausi... Įsivaizduokite, po traumos aš vos paėjau ir negalėjau pakelti rankos. Tai man buvo didelis smūgis, šokas. Juk sportavau ir be sporto savo gyvenimo neįsivaizdavau nuo keturiolikos, - pasakojo R. Žeimys. – Labai norėjau atsistoti ant kojų. Kultūrizmas man padėjo“.
„Tada mes nežinojome, kas yra dabartiniai maisto papildai sportininkams, o visą informaciją gaudavome tiesiai iš trenerio. Pagrindinis mano informacijos šaltinis buvo S. Misevičius, kiek vėliau Lietuvą pasiekė lenkiški žurnalai, - prisiminė kultūristas. – Visko buvo. Pamenu, vietoj papildų gerdavome vaikišką produktą „Malyš“. O dabar? Informacijos apstu, papildų – kiek nori ir kokių nori. Tik turėk pinigėlių ir noro“.
Dabar Rolandas pats dirba treneriu: „Savo sukauptą informaciją perduodu kitiems. Padedu žmonėms, kurie turi stuburo išvaržas, daug sėdi darbe ir jaučia skausmus nugaros srityje“.
„Ant barščių“
„Aš vis dar trokštu tos scenos, - nusijuokė vienas tituluočiausių šalies kultūristų, paklaustas, kada nurims ir pamirš kultūrizmo varžybas. – Scenoje aš atsipalaiduoju, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Kol būsiu tarp šešių geriausių savo kategorijoje, tol mane matysite varžybose. Tai gal iki savo šešiasdešimto gimtadienio dar bandysiu joje išbūti. Kol jausiuosi gerai scenoje, tol ir dalyvausiu“.
Rugsėjo pabaigoje R. Žeimys iškovojo sidabro medalį klasikinio kultūrizmo -180 cm kategorijoje tarptautinėse „EVLS Prague“ varžybose Čekijoje, o prieš tai išbandė savo jėgas „Arnold Classic Europe“ varžybose.
Kultūristas puikiai prisimena ir savo pirmąjį startą, kuris įvyko 1994-aisiais Kaune. „Tada varžiausi jaunimo kategorijoje. Likau šeštas. Sakyčiau, tuomet sportininkų lygis buvo aukštesnis, o kategorijos labai gausios. Puikiai viską pamenu. Pinigų neturėjau, „ant barščių“ ruošiausi. Esu dėkingas savo tėvams už labai gerą genetiką ir padovanotą puikią medžiagų apykaitą – mano kūno reljefas visada buvo geras, - kalbėjo sportininkas.
Tačiau po metų barščiai neišgelbėjo – varžybose Rolandas liko paskutinis. „Jau tada reikėjo daugiau dirbti, daugiau domėtis. Paskutinė vieta? Tačiau supratau, kad visada eisiu į priekį. Nepasidaviau“, - nuoširdžiai šypsojosi sportininkas.
Reikia aukotis
„Svarbiausia, kad turėtume ne vienadienius čempionus. Norėtųsi matyti vaikinus, kuriuos su medaliais matysime ir po dešimties metų, - apie į sceną lipantį jaunimą kalbėjo R. Žeimys. – Galiu pasakyti paprastai: čempionu tapti yra lengva, kur kas sunkiau yra išlaikyti čempiono vardą. Tikrai yra, ką veikti. Visiems savo sportininkas sakau, kad laimėti – dar ne viskas“.
Būti čempionu, pasak Rolando, tai sunkus darbas sporto salėje, pasiaukojimas, pasitikėjimas treneriu.
„Be abejo, reikia save aukoti. Daug daug metų. Ką aš esu paaukojęs? Manau, daugelis žino, kad didysis sportas neatneša sveikatos: ar tai būtų fitnesas, ar tai būtų krepšinis, ar futbolas. Visada yra dvi pusės: juoda ir balta. Visada yra traumos... Nors jų nesu turėjęs šioje savo sporto šakoje – nė vieno patempimo, nė vieno trūkusio raumens“, - nuo tiesaus atsakymo bėgo R. Žeimys.
„Tikrai norėjau pabėgti nuo atsakymo... Pirmąją santuoką esu paaukojęs. Dėl šio sporto esu paaukojęs daug. Varžybos, treniruotės – tai atima laiką, kurį gali skirti savo šeimai. Ir trenerio darbas yra sunkus. Juk būna, kad žmonės skambina ir naktį... Ir kartais artimam žmogui nebelieka laiko. Šeima labai kenčia, ypač prieš varžybas, - teigė R. Žeimys.
Verkia, kai niekas nemato
44-erių sportininkas atskleidė, ką pirmiausia nuveikia pasibaigus varžyboms. „Pirmiausia, keliauju pas daktarus. Pasitikrinu sveikatą. Būtent daktarai man pasako, ar aš dar galiu dalyvauti kitose varžybose, - pasakojo R. Žeimys. – Taip pat turiu hobį: karpių žvejybą. Taip aš pailsiu ir vėl einu į viršų. Be traumų! Tai yra svarbiausia. Nereik susirgti ta sporto salės liga, reikia žinoti, kada yra laikas leisti sau pailsėti. Visada laikytis puikios fizinės formos? Tai yra pavojinga“.
Paklaustas, ar dažnai pasiduoda emocijoms, R. Žeimys prisipažino esantis ganėtinai jautrus. „Kai niekas nemato ir ašarą nubraukiu. Esu jautrus, - nuoširdžiai kalbėjo kultūristas. – Karštakošis, bet jautrus. Užpykstu, bet atleidžiu po kelių minučių. Tikras skorpionas. Paskutinį kartą verkiau rugsėjį varžybose, Prahoje, kai niekas nematė. Aš stengiuosi, kad niekas mano ašarų nematytų. Tiesa, turiu penkis šuniukus – du belgai, du vokiečiai ir „dvarniaška“ – su jais galiu kartu paverkti. Gyvūnus labai myliu ir jais pasitikiu, nes jiems galima viską papasakoti, jie juk ne žmonės – niekada neišduos“.
R. Žeimys prisipažino dabar stipriai besiruošiantis Lietuvos taurės varžyboms, kurios šį šeštadienį vyks Jonavoje. „Yra man mestas jaunimo iššūkis, todėl noriu pasirodyti labai gerai. Vėliau tikiuosi nuvažiuoti į Čekiją, o sezoną pabaigti norėčiau pasaulio čempionate. Manau, kad viskas bus gerai“, - nusišypsojo sportininkas.
