Abiems klubams tai bus šansas pirmą kartą iškovoti trofėjų. Abi komandos praeityje yra žengusios iki finalo, tačiau juose teko pripažinti varžovų pranašumą.
Bene vienas labiausiai patyrusių futbolininkų, žvelgiant į abi būsimas finalininkes, yra „Bangos“ veteranas Robertas Vėževičius. Praeityje jis yra laimėjęs taurę su „Sūduvos“ komanda, o dabar sieks pakartoti triumfą ir su Gargždų komanda.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su ilgamečiu Lietuvos čempionato dalyviu.
– Robertai, socialiniuose tinkluose buvo prisimintas jūsų interviu iš 2022-ųjų, kur juokais pavadinote save darželio auklėtoju. Panašu, kad tikrai pavyko auklėtojui atlikti gerą darbą per tuos porą metų?
– Galima sakyti, per tuos dvejus metus išauginome futbolininkus. Tikrai matosi, kaip atsiskleidė mūsų jauni žaidėjai, tai labai džiugu, gal ir jie norėjo parodyti buvusiems klubams, buvusiems treneriams, kad jie buvo nepelnytai nurašyti ir labai už juos smagu.
– Kaip tas kolektyvas augo ir lipdėsi per metus? Komanda yra pirmame čempionato ketverte, žais FPRO LFF taurės finale, kur viskas slypi?
– Pradžioje, turbūt, motyvacija, nes dar neprasidėjus sezonui daug ekspertų įvardino „Bangą“ kaip dešimtos vietos komandą, tad buvo šioks toks pyktis, noras paneigti tas kalbas. Buvo ir ta treniruočių stovyklą Portugalijoje, kuri prisidėjo prie bendro klimato komandoje. Susilipdėme kaip kolektyvas, kaip komanda, patikėjome, kad galime žaisti su bet kuo. Aišku, labai didelis personalo darbas ir dabar turime tokį rezultatą.
– Pačiam turbūt irgi ateina tų minčių apie tolimesnę karjerą, turbūt laimėti taurę būtų tobulas išėjimas iš didžiojo futbolo, ar dar per anksti taip sakyti?
– Aišku, būtų labai gražu pabaigti tai gražia nata. Reikės dar vyrukus motyvuoti labiau, kad parsivežtume taurę į Gargždus.
– „Bangos“ komandoje taurę praeityje teko laimėti jums, Justinas Januševskis laimėjo su „Panevėžiu“, Vilius Piliukaitis du kartus laimėjo būdamas „Žalgirio dalimi“. Kaip reikia kitiems komandos žaidėjams perduoti tą emociją, koks jausmas iškelti tą taurę į viršų, kiek tai yra ir vyresnių komandos narių atsakomybė suvaldyti tą procesą, kad žaidėjai tinkamai nusiteiktų, bet ir neperdegtų?
– Žiūrint iš savo pusės, dalyvavau keliuose finaluose, paskutinį jų laimėjau, bet tada taip ir neteko įžengti į aikštę, tai tas laimėjimas buvo toks nelabai saldus, šiemet, galiu pasakyti, didžiausi priešai esame patys sau, galbūt tas jaunatviškas entuziazmas mums kažkur gali pakišti koją, tai vardinčiau tokią mūsų silpnybę.
Bet taurėje viskas sprendžiasi vieneriose rungtynėse, eisime į aikštę neturėdami, ko prarasti ir turėdami už nugaros miesto palaikymą – girdėjome, čia renkami autobusai, kurie keliaus palaikyti.
Kiekvienas žaidėjas turi savo ritualus, nusiraminimo būdus, tokio bendro varianto komandoje nėra. Išėjus į aikštę tas jaudulys dingsta po pirmo gero veiksmo, tikslaus perdavimo, tikimės, kad mums tai ir pavyks padaryti.
– Komandoje itin nemažai ir konkrečiai vietinių žaidėjų, kiek dėl to dar smagiau, kai nueitas toks kelias iki pat finalo su dideliu jų indėliu?
– Gargždai visada deklaravo, kad remiamės vietiniais, šio krašto futbolininkais, smagu, kad tas jaunimas užaugo iki pirmos komandos ir joje žaidžia ne vienas, ne du, o keli auklėtiniai. Tai yra ir tokia futbolo filosofija, remtis savo auklėtiniais.
– Ir pabaigai – smagesnis klausimas: 2023-ųjų duomenimis, Gargžduose gyvena 15,9 tūkstančio gyventojų. Atrodo, į stadioną sutilptų didžioji dalis miesto, tad koks būtų paskutinis pakvietimas ir paskatinimas sirgalius atvykti?
– Žmonės turi norėti ir tikėti komandos pergale, o tik pergalės atveda žmones į stadionus, tikėkimės, taip ir nutiks.
