Greitis, adrenalinas ir traumos kasdien lydi ledo ritulininkus. Greičiausio komandinio sporto atstovai Vilniaus „Baltica“ klubo ledo ritulininkai portalui Balsas.lt atveria šios sporto šakos užkulisius ir pasakoja kasdieninio gyvenimo istorijas.
Draugystė su Dainiumi Zubrumi
Trejus metus Kanadoje rungtyniavęs puolėjas Edgaras Rybakovas dar prisimena laiką, praleistą ten, kur gyvenimas pulsuoja ledo rituliu, kur ši sporto šaka yra pati populiariausia. Į tėvynę sugrįžęs vaikinas pasakoja apie gyvenimą svečioje šalyje ir draugystę su žymiausiu Lietuvos ledo ritulininku Dainiumi Zubrumi.
– Ar prisimeni savo pirmuosius žingsnius ant ledo? – paklausėme E. Rybakovo.
– Nelabai, buvau labai mažas. Bet, kai pažiūriu tėvų filmuotus vaizdo įrašus, pasijuokiu, kad krisdavau dažnai. Ant ledo mane pastatė tėvai, man tuomet buvo trys metai. Esu iš Trakų, o ten, kaip žinote, daug ežerų. Žiemą, kai jie užšaldavo, tėtis mėgdavo su draugais žaisti ledo ritulį ir aš ten eidavau žiūrėti.
– Kas tau labiausiai patinka šiame sporte?
– Man patinka emocijos. Kai tu matai, kad kažkas džiaugiasi, serga už tave. Kai sukyla adrenalinas. Kai žaidžiau Kanadoje, ten apie 15 tūkstančių žmonių ateina į vienas rungtynes ir kai žaidėjas įmuša įvartį, dreba visa arena, tu stovi ant ledo ir jis dreba.
– Rungtyniavai ledo ritulio šalyje – Kanadoje. Papasakok plačiau apie gyvenimą ir žaidimą ten.
– Į Kanadą išskridau vienas, tuomet man buvo 16 metų. Buvo nelengva, bet mane labai gerai priėmė komanda, padėjo, bendravo. Turėjome labai stiprią komandą.
Galiu pasakyti, kad ten ledo ritulį žaidžia visi, net merginos ir moterys. Prisiminiau istoriją. Galvojau, kad ledo ritulininkės yra baisios (juokiasi). Bet kažkada buvo parodomosios rungtynės, į kurias mane pakvietė draugas kartu pažaisti. Ten susirinko daug žaidėjų iš NHL lygos ir mes žaidėme. Ir ten buvo merginų komanda, aš pirmą kartą tokią mačiau. Kai jos atėjo, pagalvojau, kad čia manekenės, nes buvo labai simpatiškos, o po to net išsižiojau supratęs, kad čia ledo ritulininkės.
– Kaip sekėsi pritapti svetimoje, didžiulėje šalyje, naujame mieste?
– Pirmą mėnesį buvo labai sunku, nes tėvai buvo toli, draugų turėjau tik komandoje. Apskritai, pirmi metai buvo patys sunkiausi, o vėliau laikas ėjo ir aš vis labiau pritapau ten. Iš viso ten gyvenau trejus metus.
Gyvenau prie Erio ežero, tai vienas didžiausių pasaulio ežerų. Mieste gyveno apie 800 tūkst. gyventojų. Prisimenu, kad kai atvažiavau, pirmą dieną nuėjau į parduotuvę ir žmonės norėjo su manimi fotografuotis, nors prieš tai buvo paskelbta tik viena nuotrauka, kad žaisiu komandoje. Buvo neįtikėtina pamatyti, kaip fanai vaikšto pasipuošę marškinėliais su mano pavarde.
– Kodėl sutikai grįžti į Lietuvą?
– Tiesiog gavau pasiūlymą su gerom sąlygom, kurios man patiko ir daug negalvodamas čia atvažiavau.
Edgaras Rybakovas (nuotr. Elta)
– Jūsų komanda kol kas demonstruoja puikius rezultatus. Kaip manai, kokia yra sėkmės priežastis?
– Mums suteikė pačias geriausias sąlygas ir mes negalime apvilti valdžios. Visos smulkmenos aplinkui: treniruotės, gyvenimas susideda į tai. Atmosfera komandoje taip pat puiki, visi bendraujame, rungtyniaujame kartu, nesipykstame.
– Kaip matai, kokios ledo ritulio perspektyvos Lietuvoje?
– Aš žaidžiau šalyje, kurioje ledo ritulys buvo antra religija. Visiems iki to toli, bet matau to užuomazgas ir Lietuvoje, manau, po kokių 10–15 metų ir Lietuvoje bus tas pats.
– Kokiomis kitomis sporto šakomis domiesi?
– Visomis. Vasarą, kai turiu laiko, žaidžiu krepšinį, tenisą, plaukiu. Žinoma, ledo ritulys atima didžiausią gyvenimo dalį. Ledo ritulį žaidi 7 mėnesius ir sezono pabaigoje supranti, kad esi labai pavargęs, kad tau reikia poilsio, bet kai praeina dvi dienos, tu jau nori ant ledo, tave tiesiog krato nuo to. Bet vasarą privalai pailsėti bent jau savaitę, kad atsirastų naujos jėgos. O vėliau po truputį kankina, kankina...
– Labai kankina treneris per treniruotes?
– Labai, ypač vasarą. Du mėnesiai pasiruošimo, kad įgytume sportinę formą, būna pragariški. Labai dažnai treniruojamės iki sąmonės netekimo.
– Galbūt turite kokių nors ritualų ar prietarų prieš rungtynes?
– Kiekvienas žaidėjas turi skirtingus ritualus. Aš prieš rungtynes iš viso nesikalbu su mergina. Dar mėgstu atsisėsti pačiame arenos viršuje, įsijungti muziką ir atsipalaiduoti, pagalvoti. Turiu savotišką dienoraštį, kurį rašau visą gyvenimą, ten surašytos visos mano klaidos.
– Ar garsiausias Lietuvos ledo ritulininkas Dainius Zubrus – autoritetas?
– Man jis patinka, mes su juo bendraujame. Nesame labai geri draugai, bet vasarą, kai ir aš, ir jis turi laiko, jis grįžta į Lietuvą, susitinkame. Tiesa, kai visus metus žaidi ledo ritulį, jis tau jau gerklėj stovi, reikia laiko, kad atsipūstum, dėl to su Dainiumi šnekame apie viską, išskyrus ledo ritulį.
Vaikystėje – penkių įvarčių rekordas
Iš Elektrėnų kilęs puolėjas Andrius Židkovas atskleidžia, kokia yra ledo ritulininkų diena prieš rungtynes, kokių ritualų laikosi komandos draugai ir prisimena savo įvarčių rekordą.
A. Zidkovas (nuotr. Organizatorių)
– Kaip susižavėjai tokia, atrodytų, nepopuliaria Lietuvoje sporto šaka? – paklausėme A. Židkovo.
– Gimiau Elektrėnuose, mieste, kuriame ledo ritulys buvo sporto šaka numeris vienas. Taip susiklostė savaime, nebuvo kuo daugiau ir žavėtis.
– Ledo ritulys – pavojingas sportas. Traumos nuolat lydi ledo ritulininkus?
– Iš tiesų, traumas tenka patirti dažnai. Paskutinė mano trauma – trūkę peties raiščiai, reikėjo operuoti. Bet dar iki to nemažai traumų esu patyręs.
– Ar ledo ritulyje būna tokių situacijų, kai treneris duoda nurodymą traumuoti priešininkų komandos lyderį?
– Kitose komandose tikrai būna, pas mus dar to nepasitaikė. Bet man teko girdėti, kad KHL, NHL lygose tai neišvengiama.
– Ar turi kokių nors ritualų prieš rungtynes?
– Turiu daug ritualų, bet vienas iš jų – apie ritualus nepasakoti (šypsosi). Kaip komanda visuomet prieš rungtynes išjungiame rūbinėje grojančią muziką ir kiekvienas kaupiasi atskirai. Yra įvairių prietarų: vieni sako, kad jei aunantis pačiūžą nutrūksta jos raištelis, tai – blogas ženklas, kiti žegnojasi, meldžiasi. Čia yra asmeninis reikalas.
– Girdėjau, kad jūsų komandoje yra griežta tvarka ir už pažeidimus taikomos nuobaudos. Ar yra tekę gauti baudų?
– Taip, teko. Baudos skiriamos už įvairius dalykus: už alkoholį, rūkymą, vėlavimą į treniruotes, disciplinos pažeidimą. Treniruočių metu taikomos ir fizinės nuobaudos. Pavyzdžiui, jei po švilpuko nepadarai iki galo pratimo ar pramiegi, tuomet darai atsispaudimus.
Kalbant apie baudas, pamenu, kai buvau visai mažas, po pralaimėtų rungtynių treneris versdavo lakstyti. Tai buvo gera priemonė, nes po rungtynių niekas nenori bėgioti. Aišku, mums jau tokių baudų nebetaiko.
– Esate tarptautinė komanda. Ką jūsų komandos draugai, legionieriai pasakoja apie savo šalis ir ledo ritulio situaciją ten?
– Daugiausiai žaidėjų pas mus yra iš Rusijos ir Slovakijos. Abejose šalyse ledo ritulys – pirmaujantis sportas. Kadangi mūsų legionieriai į Lietuvą atvyko Europos krepšinio čempionato metu, juos čia ištiko šokas. Visur buvo tik krepšinio reklamos ir jie nelabai suprato, kur pateko.
– Koks tavo karjeros tikslas?
– Uždirbti daug pinigų ir jausti malonumą. Nesvarbu, kokioje lygoje žaisiu, svarbiausia, kad tai būtų aukštas lygis. Lietuvoje kol kas tokių komandų nėra, bet tikiuosi, kad bus.
– Kokiomis dar sporto šakom be ledo ritulio domiesi?
– Futbolu. Jis labiausiai asocijuojasi su ledo rituliu. Kai vasarą treniruojamės, žaidžiame stadionuose, be to, tai taip pat komandinė sporto šaka, labai pelninga.
A. Židkovas (nuotr. Organizatorių)
– Esi iš Elektrėnų. Ar stebi Elektrėnų „Energijos“ žaidimą?
– Žinoma, stebiu. Kiek žinau, ten dabar žaidžia nemažai jaunimo. Sunku jiems, jie nebeturi ledo rūmų Elektrėnuose. Juk neprivažinėsi visuomet, žinau, kad kartais treniruojasi net ne kiekvieną dieną. Svarbiausia, kad ši komanda nesugriūtų, nes kiekvienas klubas neša naudą ledo rituliui.
– Daug žmonių Lietuvoje apie ledo ritulį žino mažai. Papasakok, kokia yra ledo ritulininko diena prieš rungtynes.
– Rungtynių dieną visi turime taip vadinamą pračiuožimą, kad „pajaustume“ ledą, tai – lengva treniruotė. Ten dar komandos draugai pajuokauja vienas su kitu ir elgiasi įprastai, tačiau po tos mankštos visi pietauja ir pradeda rimtai ruoštis. Kiekvienas rungtynėms ruošiasi skirtingai: vieni išsimiega, kiti – klauso muzikos, bet visų minos pasikeičia, visi susikaupę. Dar prieš važiavimą visi kartu turime kavos pertraukėlę: kas išgeria arbatos, kas kavos. Ir važiuojame į čiuožyklą. Aš pats kažkokių ypatingų prietarų prieš rungtynes neturiu.
– Neseniai tavo įvarčio dėka „Baltica“ laimėjo. Koks jausmas kyla „išgelbėjus“ rungtynes?
– Smagu, tačiau pirmiausia smagu dėl komandos, dėl to, kad padovanojome žiūrovams pergalę. Man visuomet svarbiausia komandos rezultatas, o ne asmeninis pasirodymas. Žinoma, jei komanda laimi 20:0, tuomet gali žaisti ir dėl savęs, o jei vyksta įtemptos rungtynės – turi žaisti dėl komandos.
– Kiek daugiausiai įvarčių esi įmušęs vienose rungtynėse?
– Puikiai prisimenu – penkis. Tuomet žaidžiau pas pirmąjį trenerį vaikų komandoje ir dalyvavome Baltarusijos čempionate. Tuomet sirgau, į rungtynes važiavau su temperatūra ir tą dieną nežaidžiau, o tai buvo svarbios rungtynės. Visi juokėsi iš manęs, visas karščiuodamas blaškiausi.
Kitą dieną jau žaidžiau, bet vis dar karščiavau. Treneris leido mane į aikštelę, bet sakė: kokia iš tavęs nauda bus, o aš atsakiau: pamatysit, įmušiu penkis įvarčius. Būtent taip ir padariau, ir dar paskutinį, penktą įvartį įmušiau į tuščius vartus.
Ledo ritulininko duona dėl merginų dėmesio
„Baltica“ gynėjas, jaunesnysis E. Rybakovo brolis Artūras Rybakovas neabejoja, kad ledo ritulio Lietuvoje laukia šviesi ateitis, kalba apie ant ledo vykstančias muštynes ir juokauja, kad ledo ritulį pasirinko dėl merginų dėmesio.
Artūras Rybakovas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
– Kodėl pasirinkai būtent ledo ritulio sporto šaką? – paklausėme A. Rybakovo.
– Ankstyvoje vaikystėje tėvai mane atidavė į ledo ritulio treniruotes. Jei atvirai, iš pradžių ledo ritulys man nelabai patiko, bet truputį pažaidęs nuvažiavau į Maskvą ir susidomėjau šiuo sportu. Galvojau, kad ledo ritulininkai patinka visoms merginom (juokiasi).
– O Lietuvoje daug merginų dėmesio sulauki dėl to, kad esi ledo ritulininkas?
– Mažai, dėl to ir išvažiavau į Rusiją žaisti. Ten pilna visokių ledo ritulio fanačių, kurios rašo tau. Ir Lietuvoje yra, bet mažokai, manau, po poros metų atsiras daugiau.
– Kodėl sakai, kad po poros metų sirgalių atsiras daugiau?
– Matau, kad ledo ritulys populiarėja. Kai Lietuvoje vyks KHL lyga (Žemyninė ledo ritulio lyga – aut. past.), manau, susirinks pilnos salės žiūrėti šio sporto. Dabar, manau, daug žiūrovų neateina, nes žaidžiame MHL lygoje (KHL lygai priklausanti Jaunimo lyga – aut. past.), esame laikomi kone vaikais. Kai rungtyniaus vyrai, bus kur kas įdomiau.
Žmones reikia pritraukti. Pats klausiu pirmą kartą į rungtynes atėjusių draugų, ar jiems patiko. Visi atsako, kad labai, kad kitą kartą pasikvies savo draugų. Žmogus turi vieną kartą ateiti ir pamatyti. Lietuvos žmonės kol kas pripratę prie krepšinio.
– Skaudu dėl to, kad krepšinis pirmaujanti sporto šaka Lietuvoje?
– Truputį taip. Niekas nestato ledo ritulio aikštelių. Jei nori pažaisti, turi mokėti pinigus, o pinigų visi turi nedaug. Juk lauko krepšinio aikštelių visur pilna.
– Rungtyniavai Rusijoje. Gal galėtum palyginti, kaip skiriasi ledo ritulio situacija ten ir čia?
– Rusijoje žaidžiau jaunimo lygmenyje, todėl žiūrovų taip pat nebuvo daug: rungtynes dažniausiai stebėdavo tėvai, draugai. Ten komandų labai daug, todėl rusai turi didelį pasirinkimą, į kurias rungtynes eiti. Pas mus Lietuvoje to nėra, todėl ir žiūrovų į mūsų rungtynes ateina daugiau.
– Kurioje šalyje gaudavai didesnį atlyginimą: Rusijoje ar Lietuvoje?
– Ten man dar nemokėjo, kadangi žaidžiau jaunimo lygmenyje. Ten pradeda mokėti, kai sulauki dvidešimties metų, o aš rungtyniavau maždaug iki 19 metų, taigi negaliu palyginti.
Bet Rusijoje buvo sunku, nes aš lietuvis. Ten iš manęs nori daug daugiau, turiu žaisti geriau nei rusas, kad mane priimtų. Ten yra labai daug žaidėjų, dėl to turiu išsiskirti. Dabar „Balticoje“ yra 12 rusų, visi atvažiuoja, nes neturi, kur žaisti. Kartais taip jauni žmonės ir baigia karjerą.
– Kodėl sutikai grįžti ir žaisti Lietuvoje?
– Lietuvoje žaisti gera – juk čia mano gimtinė. Vasarą važiavau į Slovakiją, iš pradžių jie norėjo mane priimti į komandą, bet vėliau atsisakė. Dėl to, kai gavau šansą atvažiuoti į „Balticą“, juo pasinaudojau.
– Šį sezoną „Baltica“ komanda pasiekė puikių rezultatų. Kokia atmosfera komandos viduje?
– Sezono pradžioje visi truputį pykomės tarpusavyje, ypač slovakai ir rusai. Bet po poros savaičių susidraugavome. Iš tiesų, prieš atvažiuojant čia nesitikėjau, kad pavyks pasiekti tokių gerų rezultatų, bet surinkome gerą komandą.
– Tik pradedi savo karjerą. Kokia didžiausia tavo svajonė ledo ritulyje?
– Žaisti NHL (Šiaurės Amerikos Nacionalinė ledo ritulio lyga – aut. past.) Kai turiu laiko, ir dabar stebiu lygos rungtynes. Labai norėčiau išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Draugai, grįžę iš ten, pasakojo, kad tai nuostabi šalis, norėčiau išmokti anglų kalbą.
– Tavo brolis gyrėsi, kad bendrauja su Lietuvos ledo ritulio legenda Dainiumi Zubrumi. Tu irgi su juo bendrauji?
– Ne, bet esame porą kartų susitikę. Susitikimai įsiminė, nes tai buvo maždaug prieš keturis ar penkis metus. Labai jaunas atrodė, sakė, kad negeria, bet netikiu (juokiasi).
– Kaip sekasi suderinti mokslus ir sportą?
– Blogai (juokiasi). Mokausi Maskvoje sporto vadybą ir ten jau baigėsi žiemos sesiją, o aš niekaip negaliu išvažiuoti ir viską susitvarkyti, nes kontraktas neleidžia išvažiuoti daugiau nei keturiom dienom.
– Po karjeros norėtum dirbti pagal specialybę ar tapti ledo ritulio komandos treneriu?
– Nežinau, treneriu dirbti nelabai norėčiau – mažai moka (šypsosi). Mokyti vaikus labai įdomu, bet ir atsakomybė milžiniška. Be to, dabar toks laikas, kai pinigų reikia visiems.
– Esi gynėjas, todėl turėtum geriausiai žinoti, kodėl aikštėje mušatės?
– Kartais priešininkas kažką pasako arba pastumia. Arba pradeda mušti vartininką, juk ledo ritulyje vartininkas neliečiamas.
– Kokios didžiausios muštynės yra kilusios žaidžiant „Baltica“ ekipoje?
– Būna, kad žaidėjai mušasi ir lazdomis. Neseniai vienam mūsų komandos žaidėjui išmušė dantį.
TIK FAKTAI
2011 metais įkurtas profesionalus ledo ritulio klubas „Baltica“ dalyvauja Rusijos jaunimo ledo ritulio lygos „B“ divizione (MHL).
Šiuo metu „Baltica“ MHL lygos Vakarų diviziono turnyrinėje lentelėje užima antrą vietą.
Ledo ritulys – greičiausias komandinis sportas – įsibėgėjęs žaidėjas gali čiuožti 27 km per valandą greičiu, o ritulys skrieti 193 km per valandą greičiu.
