Lenktynininkas, turintis savo filosofiją, matyt, taip tiksliausiai galėtume pavadinti Benediktą Vanagą. 36-erių lenktynininkas, kuris jėgas išbandė ne tik Lietuvos ralio čempionate, bet ir ralyje „Šilko kelias“ bei Dakaro ralio maratone labai vertina sukauptą patirtį ir teigia, kad net blogi įvykiai gyvenime yra reikalingi.
Esate ralio lenktynininkas, bet retsykiais dalyvaujate ir žiedinėse lenktynėse. Kodėl?
Todėl, kad vieniems labiau patinka brunetės, kitiems blondinės. Aš manau, kad ralis yra įvairiapusiškiausia sporto šaka. Joje susijungia daug skirtingų dalykų, kuriuos supratus reikia priimti sprendimus. Dabar aš dalyvauju ralio varžybose ir ralio maratonuose. Šiame gyvenimo etape jie man įdomiausi.
Kas labiausia traukia ralyje?
Aš to paties nebe pirmus metus klausiu savęs, kai su automobiliu stoviu prie starto linijos. Ralis man yra kiekviena diena, kiekviena akimirka. Net ši akimirka yra ralis. Kai lenktynininkas važiuoja ralio trasa malonumo lieka mažai. Tai darbas. Mane žavi viskas, kas susiję su raliu, – visas aplink jį verdantis gyvenimas.
Koks tas gyvenimas ir kaip vyksta pasiruošimas raliui? Per lenktynes tikriausiai pamatome tik mažą dalelę viso pasiruošimo?
Lenktynėse parodome tik tai, kaip atlikome namų darbus. Lenktynės yra mūsų egzaminas. Nors ir per lenktynes kaupiama patirtis, tačiau jų metu dažniausiai atsakinėji į klausimus arba gauni atsakymus. Ruoštis reikia visą laiką. Tai procesas, kuris nesibaigia niekada.
Kaip raliui rengiasi lenktynininkas? Juk kasdienio važinėjimo miesto gatvėmis nepakanka.
Važiuojant gatvėmis lenktynininko įgūdžiai prastėja, o ne gerėja. Važiuodami gatvėmis kiekvienas stengiamės vairuoti saugiai ir netrukdyti kitiems. Lenktynininko pasiruošimas nėra tik vairavimo įgūdžių tobulinimas. Tai ir emocinis, ir intelektinis pasiruošimas. Ypač tokioms lenktynėms kaip Dakaras. Aišku, svarbu nuvažiuoti ir pakankamą skaičių kilometrų. Mes rengiame treniruočių sesijas, kurias organizuojame specialiuose poligonuose.
Kaip dažnai jos rengiamos?
Viskas labai priklauso nuo užsibrėžtų tikslų ir sezono įtemptumo. Kai kuriais metais per sezoną dalyvaudavau dvidešimtyje lenktynių. Taigi sezono viduryje pasiekdavau tokią sportinę formą, kai pakakdavo tik pusės dienos treniruočių, kad atgaivinčiau savo pojūčius. Jeigu lenktynės vyksta ne taip dažnai, tai aktyviau reikia treniruotis kelias dienas. Kiek lenktynininkui svarbi vairavimo technika ir pojūčiai?
Sėdėdamas lenktynių bolide turi jausti kiekvieną automobilio kampą, kiekvieną automobilio agregatą. Tampi tarsi šimtakoju, turi ir matyti, ir girdėti, jausti kūno apkrovas, tenkančias posūkiuose. Reikia pasakyti, kad žmogaus protas yra beviltiškai lėtas. Jeigu bandytume lenktyniauti vien tik pasikliaudami protu, tai arba atsidurtume griovyje, arba būtume itin lėti. Reakcija priklauso nuo pasąmonės, kurioje yra užprogramuota informacija, tad viską trasoje darome instinktyviai. Pasąmonė už protą yra greitesnė kelis tūkstančius kartų ir tai mums leidžia labai greitai važiuoti.
Sausio mėnesį, grįžęs iš Pietų Amerikos, sakėte, kad su Dakaro raliu turite nesuvestų sąskaitų. Ruošiatės vėl į Dakarą?
Artėjančiam Dakaro aš jau vėliuoju pasiruošti, tačiau ruošiuosi ir 2015-ųjų Dakaro raliui. Tai procesas, kuriam per gerai pasiruošti neįmanoma. Galima pasiruošti tik prastai. Darome viską, kad dalyvautume šiame Dakare. Bet sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš tikrai jaučiu, kad mes ten būsime, nors gyvenime visko būna.
Kiek patirtis, įgyta „Šilko ralyje“, padėjo Dakaro ralyje?
„Šilko ralyje“ sukaupėme daug informacijos. Tačiau „Šilko ralio“ ir Dakaro mastai visiškai kitokie. Jeigu lygintume su bėgimu, tai nubėgti šimtą kilometrų yra šimtus kartų sunkiau negu įveikti 42 kilometrų maratoną. Dakare viskas panašu. Norint įveikti 8 000 kilometrų reikia išlaikyti dėmesį, tausoti fizines jėgas bei techniką ir pasiekti gerą rezultatą.
Daugelis sako, kad svarbu pasiekti Dakaro finišą, tačiau kiekvieną juk veda ir sportinis entuziazmas.
Daug bendrauju su žmonėmis, ir kuo daugiau juos pažįstu, tuo labiau įsitikinu, kad ne vienas sako tai, ką nori išgirsti kiti. Dakaras apnuogina žmogų, nes patyręs tiek išbandymų, kiek tenka grumiantis su dykuma, kiekvienas pamato save kitokį, ir aš tikiu, kad kai kada lenktynininkai tiesiog nori pasiekti finišą, nes tai yra taip pat geras rezultatas. Dakare apskritai nefinišuoja apie pusė dalyvių. Kita pusė kaunasi. Žmonės „suranda“ įvairių priešų: vieni kaunasi su technika, kiti – su varžovais, dar kiti – su komanda. Tai labai įdomus gyvenimas.
Su kuo Dakaro ralyje kovojote jūs?
Iš tiesų Dakare įgijau daug gyvenimiškos patirties, nes jis suteikia galimybę susipažinti su savimi. Dažnai manome, jog save labai gerai pažįstame, bet neseniai įsitikinau, kad nebūtinai taip yra. Dakaras mano komandai buvo sportinis projektas. Mes jį įgyvendinome, daug ką patyrėme. Tikiu, kad kitam Dakarui jau turime sukaupę pakankamai didelį patirties bagažą.
Kokį save Dakare pažinote?
Aš labai pasikeičiau. Tai neišdildoma patirtis. Galiu pasakyti, kad daug to, ką patyriau, dar nesuprantu. Gali būti, kad po kelerių metų pasielgsiu kaip nors būtent dėl to, kad buvau Dakare. Dakaro ralis unikalus tuo, kad jose dalyvaudamas žmogų patenka į sudėtingas sąlygas. Į Dakarą važiavau kaip į lenktynes, o iš jo grįžau supratęs, kad tai yra gerokai daugiau nei lenktynės. Mes ten kaunamės su laiku, važiuojame siekdami rezultato, bet informacijos srautas toks didelis ir atsitikimų tiek daug, kad tobulėji visapusiškai.
Ar ralio čempionate sukaupta patirtis padėjo?
Blogos patirties gyvenime nėra, net ir neigiama patirtis yra reikalinga, nes tai formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Klasikinis ralis suteikia labai daug žinių, kaip reikia valdyti automobilį, bet tai nėra vienintelė reikalinga informacija. Dakare reikia pačių įvairiausių sričių patirties. Vis dėlto ralio čempionatą lyginti su Dakaru yra gana sunku. Per metus Lietuvos ralio čempionate nuvažiuojame apie 800 kilometrų, o Dakare reikia nuvažiuoti 8 000 kilometrų. Tai atstumas, kurį Lietuvos ralio čempionatuose, įveikiama per dešimt metų.
Marius Eidukonis