Paklaustas, kokia kalba dar neteko bendrauti su žurnalistais, lietuvis nedvejodamas atsakė: „Dar nekalbėjau prancūziškai“.
„Šiai dienai atstovauju Azerbaidžaną, tai man nėra svetima šalis, nes mano tėvukas buvo iš Azerbaidžano. Esu gimęs ir augęs Lietuvoje, esu lietuvis, tačiau būtent Azerbaidžanas pademonstravo didelį norą, kad žaisčiau už jų komandą“, - portalui tv3.lt sakė R. Alijevas.
Jis prisipažino, kad apie savo dalyvavimą Europos žaidynėse diskutavo su Lietuvos treneriai. „Tačiau nusprendžiau, kad geriau man bus čia“.
- Ką šioje šalyje reiškia krepšinis žmonėms?
- Galima sakyti, kad Azerbaidžane nėra krepšinio. Kol čia dirbo treneris Rimas Kurtinaitis krepšiniu buvo pradėta domėtis, tačiau vėliau viskas sustojo. Valdžia nori, kad krepšinis būtų, todėl mums yra labai svarbūs rezultatai šiose žaidynėse. Norime iškovoti aukso medalį, norime, kad tai pamatytų šalies prezidentas, kuris galėtų skirti finansinę paramą sporto šakai.
- Tarp žurnalistų esi žvaigždė. Dėmesys netrikdo?
- Per savo karjerą esu matęs visko: ir žurnalistų, ir liaupsių, ir nukritimų esu jautęs. Smagu, kai laimi. Kai eini laimėtojo keliu tave visi myli, tikiuosi, kad mes nesustosime. Mano tikslas – noriu, kad jaunimas, paaugliai pamatytų krepšinį.
- Ne vienam žurnalistui teko aiškinti, kad profesionaliai žaidi krepšinį.
- Taip, ne visi supranta. Daugelis mano, kad treniruojamės ištisus metus.
- Kuo skiriasi gatvės krepšinis nuo mums įprasto?
- Garantuoju, kad gatvės krepšinis bus olimpinė sporto šaka, visi jau pradėjo kur kas rimčiau žiūrėti į pasiruošimą turnyrams. Čia reikia daugiau jėgos, praėjusiais metais komandoje turėjome Eurolygos lygio žaidėją. Deja, jis negalėjo žaisti gatvės krepšinio. Jį išsiuntė namo, nes nieko nesugebėjo padaryti aikštelėje. Jį tik kiek pastūmė, o jis apsiverkė, pasakė, kad čia kažkokios imtynės... Kiekvienais metais keičiame žaidėjus. Šiais metais vėl subūrėme naują komandą. Kol kas viskas atrodo normaliai.
- Ar kada nors tikėjaisi, kad gatvės krepšinis sulauks tiek dėmesio?
- Nesitikėjau. Visi puikiai suprantame, kad nuo to prasideda daugelio kelias į krepšinį. Pamenu, kad ir pats po treniruočių bėgdavau į gatvę žaisti. Man patinka gatvės krepšinis, jis atitinka mano stilių, mėgstu žaisti nugara... Man patinka tvirtas žaidimas, manau, galiu drąsiai sakyti, kad čia atradau save. Kitiems įžaidėjams yra kiek sunkiau, nes jie gali priekiu apžaisti ir mesti, bet čia reikia sugebėti žaisti fizinį krepšinį. Pasižiūrėkite į rusus, atrodo, kad jie nori visus suvalgyti... Taip pat čia yra idealu tiems, kad baigia profesionalią karjerą. Žinau, kad yra šalių, kurių sportininkams yra pažadėtos rentos. Rusai, iškovoję medalius šioje rungtyje gaus rentą iki gyvenimo pabaigos, todėl matosi jų noras laimėti. O kitos komandos? Mačiau, kaip rumunai kaljaną „kala“, jiems dzin. Kai kurie čia atvažiavo tik tam, kad atvažiuotų.
- Ar sunkios yra komandos kapitono pareigos?
- Čia kapitoną labai išaukštiną. Mūsų krepšininkai neturi patirties, jie nežino daugelio dalykų. Kai kuriems atrodo, kad ateisim, pažaisim, laimėsim. Taip nebūna, todėl būtent aš kuriu taktiką ir spaudžiu žaidėjus, mokau juos.
- Paklausiu linksmai: iš kur Azerbaidžane užauga krepšininkai?
- Čia jie neužauga. Ar nors vieną žinai? Nė vieno gero krepšininko čia nėra. Ar pastebėjai, čia visi žmonės žemi. Aukštų čia nebūna. Reikia čia įleisti aukštų europiečių, kad pasidarbuotų. Kitas dalykas, čia nėra krepšinio mokyklų. Buvau nuvažiavęs į vieną pažiūrėti. Baisu: vien skylės grindyse, kamuolį muši, o jis neatsimuša. Šioje šalyje krepšininkams nėra nuo ko atsispirti. Lietuvoje mes lygiuojamės į sporto mokyklas, pasakai „Sabonis“ ir visi žino, apie ką šneki. O čia – Azeraidžane – jie neturi į ką lygiuotis. Ši šalis sutverta imtynėms ir dziudo. Buvau nuvažiavęs aplankyti savo močiutės, nuėjome prie jūros. Ten žmonės nesikalba, nesidegina, o imtyniauja. Kažkaip keistai pasirodė, bet supratau, kad tai yra tradicijos. Imtynės jiems – visas gyvenimas. Krepšinis? Neįdomu jiems.
- Užsiminei apie veteranus, pats jau save priskiria šiai grupei žaidėjų?
- Ne, bet pripažinkime, kiek man dar liko žaidimo metų? Po tėvuko mirties apsivertė mano pasaulis ir planai. Žinoma, kiek sveikata leis, kiek mane tenkins finansinė padėtis, tiek ir žaisiu. Kokius tris metus žaisiu.
- Ar teko stebėti lietuvių pasirodymą?
- Neteko. Trumpai žvilgtelėjau per youtube.com. Mačiau kelis epizodus. Mūsų grafikas yra labai įtemptas, todėl neturiu laiko visko stebėti ir sekti. Sergu už lietuvius: tiek už moteris, tiek už vyrus. Norėčiau, kad jie lygiai taip pat toli nueitų, kaip ir mes. Aišku, nenorėčiau su jais susitikti atkrintamosiose. Širdyje būtų skaudu. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų žaisti, tačiau linkiu jiems didelės sėkmės.
