2009 metais Lietuvos dviračių sportas atsargon išleido Dianą Žiliūtę, o 2010-aisiais – jau antrąją plentininkę – Editą Pučinskaitę. Ar Lietuvoje auga šių žvaigždžių pamaina?
Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktorius Gediminas Kastanauskas, sveikinantis „Balsas.lt savaitė“ skaitytojus su Naujais metais, tvirtino, kad auga.
– Visų pirma, sveikinu visus portalo „Balsas“ skaitytojus su Naujaisiais Metais ir linkiu, kad žmonės turėtų darbo Lietuvoje, o užsienin važiuotų tik į komandiruotes ir atostogauti.
Į Jūsų užduotą klausimą atsakau teigiamai. Mūsų mokyklos sporto bazė, kurioje dirbu treneriu, yra Naujojoje Vilnioje. Sąlygos vaikams sportuoti yra geros. Dėkingos ir gamtinės sąlygos. Ypač tinka vaikams, paaugliams pradėti kelti savo meistriškumą kalnų dviračiais. Netoliese yra Belmonto, Sapieginės apylinkės, kur daug kalnų, kalnelių. O ir plento keliai nelabai užkrauti transportu.
– Kokio amžiaus vaikai priimami į dviračių grupę „Sietyno“ sporto mokykloje?
– Pagrinde vaikai priimami nuo 12-14 metų, nors būna ir išimčių. Pavyzdžiui, Evaldas Šiškevičius pradėjo lankyti treniruotes dar būdamas pradinėse klasėse. Ir jau 4-tus metus atstovauja Prancūzijos dviračių sporto klubui.
G. Kastanausko auklėtiniai - broliai Šiškevičiai: kairėje - Paulius, dešinėje - Evaldas (asm. alb. nuotr.)
Jo pėdomis seka ir jaunesnysis brolis, Paulius Šiškevičius, pradėjęs lankyti pratybas 4-oje klasėje. Dabar jis pats stipriausias Lietuvos dviratininkas jaunių grupėje, galintis gerai važiuoti ir kalnų dviračiais, ir plento bei treko dviračiais. Daug iš jo tikiuosi.
Taip pat gerai, kai vaikai ateina iš kitų sporto būrelių. Rasa Leleivytė, pavyzdžiui, atėjo iš dziudo. Fiziškai stipri, su charakteriu, nenusileidžianti net ir vyresnėms varžovėms. Ji turėjo sportinio pykčio, kuris labai tiko dviračių sporte.
O Urtė Juodvalkytė daug metų plaukime sportavo ir į dviračius pasuko būdama 17-os, kai kiti tokių metų jau baigia sportuoti. Bet kai atsisėdo ant dviračio, atrodo, kad jai vėjas į nugarą pučia.
Treneris G. Kastanauskas su savo auklėtine Rasa Leleivytė (Eltos nuotr.)
– Kokie geriausi jūsų auklėtinių pasiekimai?
– Rasa Leleivytė yra 2006 metų pasaulio jaunių ir 2008 metų Europos jaunimo čempionė. Katažina Sosna – 2010-ųjų Europos jaunimo 3 vietos laimėtoja. Aleksandra Sošenko 2009 m. Pasaulio treko čempionate laimėjo 3 vietą, o Evaldas Šiškevičius tais pačiais metais užėmė 5 vietą Europos jaunimo čempionate. Urtė Juodvalkytė yra laimėjusi vieną etapą moterų „Tour de France“ lenktynėse.
– Ar kokybė priklauso nuo kiekybės?
– Tikrai ne. Tokios šalys kaip Belgija, Olandija eina per mases, o mes iš mažo kiekio padarom labai gerus sportininkus. Iš tragiškai mažo kiekio. Per visus trenerius, jaunių vaikinų turim na, 20. Tai vienoje Belgijos miestelio gatvėje jų daugiau, o pas mus tiek – visoj Lietuvoj...
Bet važiuoja, ir ne ką blogiau. Tik mes turim žiūrėt, kaip pritraukti, kaip sudominti, kad jaunimas norėtų sportuoti dviračiu, kad jiems tai būtų įdomu.
– O Lietuvoje gausėjantys dviračių maratonai, sulaukiantys nuo kelių šimtų iki tūkstančio dalyvių, ar tinkama terpė naujiems talentams užgimti?
– Taip, pernai radom du perliukus! Lietuvos MTB Maratonų taurėje M-16 grupėje pirmas vietas užėmė Lukas Talačka ir Matas Mickevičius iš Ukmergės. Žali kaip deimančiukai, o juos dar pašlifavus... Nuo rugsėjo jie treniruojasi mūsų sporto mokykloje, trenerio Vytauto Juchnevičiaus grupėje.
Matas Mickevičius (kairėje) ir Lukas Talačka 2010-ųjų Kalėdiniame krose Žiežmariuose, Kauno raj. (asm. nuotr. alb.)
– Koks periodas yra sunkiausias jauno dviratininko kelyje?
– Kai labai jaunas pradeda, sunku išlaikyt tą vaiką. Sunku jam pernešti monotoniškumą, kai prasideda kilometrų rinkimas. Nieko daug neprigalvosi. Reikia atitinkamo pulso režimo, rinkti tuos kilometrus, akumuliuoti energiją metams. Dėl to viena iš pasitraukimo priežasčių, kad jie per anksti pradeda. Kiti treneriai nori greito rezultato, tai jie spaudžia spaudžia, o vaikai išsunkiami. Su vaiku reikia labai ilgai žaisti.
– Tai kokias vaikiškas gudrybes naudojate? Kaip priviliot, kaip išlaikyt? Gal kažkaip paskatinate po rezultatų?
– Sunku įvardinti kažką konkrečiai. Čia jau turi būti įgimta. Prie vieno limpa, prie kito ne. Jeigu duota būti treneriu, tai duota. Šito neišmoksi, kaip turbūt ir dailininkui – vienas atėjo, brūkštelėjo ir jau paveikslas, o kitas – nieko. Negaliu sakyt, ir velnių duodu, ir pabaru, bet ir paglostau.
– Ar esate pajutęs grįžtamąjį ryšį?
– Taip, visuomet matau, kad darbas nenuėjo veltui. Vaikai rodo, jeigu nemeta sporto. Ir lanko, ir nori. Tai reiškia, aš sugebėjau juos sudominti.
– Ar treneriai klysta?
– Klysta, ir netgi dažnai. Gal vaikas nepavalgęs, gal neišsimiegojęs, gal šiaip blogai jaučiasi, negalima taikyti visiems vieno metodo. Čia ir yra visas menas suderinti krūvius, treneris turi jausti kiekvieną vaiką. Į kiekvieną reikia žiūrėti individualiai.
– Ar negaila neišleisti savo mokinių į užsienio klubus, komandas, įdėjus tiek darbo, išdalinus tiek patarimų?
– Jeigu išvažiuoja, tai ne visam laikui. Išvažiuoja ir grįžta. Susirašom, susiskambinam. Klausia naujų patarimų, patariu. Bendraujame toliau.
– Kokių turite planų 2011 metais?
– Su savo auklėtinėmis aptarę praėjusių metų rezultatus, iškėlėme tokius pagrindinius tikslus: tarptautinės varžybos, pasaulio taurės etapai, Europos ir pasaulio čempionatai. Stengsimės surinkti kuo daugiau reitinginių taškų, kad kuo daugiau Lietuvos dviratininkių patektų į olimpines žaidynes. O užbaigti sezoną planuojame dalyvaudami Lietuvos treko čempionate (komandinėse persekiojimo lenktynėse ir omniumo rungtyse).
TIK FAKTAI:
Gediminas Kastanauskas dirba Vilniuje dviračių sporto treneriu nuo 1981 metų iki šiol (su pertrauka nuo 1990 m. iki 1998 m).
Nuo 2000 m. eina Vilniaus „Sietyno“ sporto m-klos direktoriaus pareigas. Nuo 2010 m. paskirtas Lietuvos moterų ir merginų rinktinių vyr. treneriu.
Geriausi auklėtiniai: Rasa Leleivytė, Katažina Sosna, Aleksandra Sošenko, Evaldas Šiškevičius.
