43 metų Arvydas jau patarinėjo Rimui Kurtinaičiui, Dainiui Adomaičiui, Antanui Sireikai, Dariui Maskoliūnai, Virginijui Šeškui, slovėnui Zmago Sagadinui, serbams Aleksandrui Trifunovičiui ir Aleksandrui Džikičiui, vokiečiui Dirkui Bauermannui, argentiniečiui Marcelo Nicolai, kroatui Draženui Anzulovičiui. Buvęs krepšininkas A. Gronskis yra dirbęs su įvairaus amžiaus Lietuvos jaunių rinktinėmis.
Dar praėjusį sezoną A. Gronskis, kuris yra vienas geriausių Lietuvoje skautingo (žaidimo analizės) specialistų, buvo R. Kurtinaičio padėjėjas. Tačiau neseniai vilnietis nusprendė grįžti treniruoti jaunimo – Vilniaus „Perlo“ klubo, kuris rungtyniauja Nacionalinėje krepšinio lygoje ir ruošia pamainą „Lietuvos ryto“ ekipai.
Ilgametis šios komandos trenerių štabo narys atsakė į portalo tv3.lt klausimus.
– Kodėl nutarėte grįžti į „Perlą“?
– Man labai patinka dirbti su jaunimu. Smagu matyti, kaip jie tobulėja tavo akyse. Be to, norėjau vėl dirbti vyriausiuoju treneriu. „Perlo“ komandoje yra nemažai talentingų žaidėjų, su kuriai įdomu dirbti. Tai Aistis Pilauskas, Karolis Giedraitis, Arnas Beručka, Lukas Kvedaravičius, Deividas Sirvydis. Kai kurie jų jau debiutavo „Lietuvos ryte“ ir vaizdo negadino. Anksčiau „Perle“ treniravau Margirį Normantą, kuris nors ir dar labai jaunas, „Lietuvos ryte“ iššovė jau praėjusį sezoną. Jam dar reikia maždaug poros metų, kad tikrai tvirtai jaustųsi šioje komandoje. Darbas „Perle“ užima šiek tiek mažiau laiko, nes nereikia atlikti tiek daug skautingo kaip „Lietuvos ryte“. Tiesa, ne tai lėmė, kad grįžau į NKL komandą. Tiesiog norėjau, kad man būtų daugiau darbo aikštėje, o ne už jos ribų.
– Ar Lietuvoje yra pakankamai talentingo jaunimo?
– Manau, kad mūsų šalyje trūksta individualiai pajėgių jaunų žaidėjų. LKL klubuose yra per mažai tokių krepšininkų. Pirmiausia turiu omeny lygos vidutiniokes. Reikia labiau ugdyti individualų žaidėjų mesitriškumą. Manau, kad kai kurių tobulėjimą stabdo tai, kad jie per anksti yra išgiriami, išliaupsinami. Tai padaro jaunimui meškos paslaugą. Na, ir nuolatinis spoksojimas į išmaniųjų telefonų ekranus irgi nepadeda žaidėjams progresuoti. „Perle“ kai kurie krepšininkai iškart po treniruočių čiumpa į rankas telefonus ir negali nuo jų atitraukti akių ilgą laiką.
– Su kuriais treneriais „Lietuvos ryte“ buvo dirbti lengviausia?
– Su lietuviais. Kai maždaug prieš 9 metus atėjau į šią komandą, dar šiek tiek šlubavo anglų kalba. Tikrai buvo nelengva. Apksritai asistento situacija palankesnė nei vyriausiojo trenerio, nes padėjėjų klaidų niekas nemato, niekas jų nekritikuoja dėl pralaimėjimų. Man dirbti su visais treneriais buvo didelė garbė ir neįkainojama patirtis. Pamenu, kai Vilniaus Sporto rūmuose žaisdavo R. Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, kitos žvaigždės, dar buvau vaikas ir per rungtynes valydavau su šepečiu grindis. O paskui su Rimu ilgai dirbau kartu. Anksčiau apie tai negalėjau net pasvajoti.
– Vis dėlto paminėkite keletą trenerių, su kuriais geriausiai rasdavo te bendrą kalbą?
– Su visais rasdavau. Labai smagu buvo dirbti su R. Kurtinaičiu, taip pat D. Adomaičiu, D. Maskoliūnu, Sireika. Iš visų užsieniečių labiausiai skyrėsi A. Džikičiaus taktika. Jis daug dalykų perėmė iš NBA.
– O kaip darbas su V. Šeškumi?
– Irgi problemų nekildavo. Kai kas galbūt mano, kad jo taktika primityvoka, kad jam nesvarbu stebėti rungtynių įrašus ir analizuoti žaidimą. Nieko panašaus. Virgis „Lietuvos ryte“ naudojo daug derinių, žiūrėjo daug įrašų.
– Ar A. Sireika ir anksčiau kaip ir Utenos „Juventus“ klube pats kurdavo įvairiausius trumpus derinius ir taip bandydavo apsunkinti gyvenimą varžovams?
– Taip. Jis nestandartinis treneris. Ko gero, geriausias Lietuvoje puolimo treneris. Be to, Antanas – geras psichologas, puikus, šiltas žmogus.
– Buvęs „Lietuvos ryto“ treneris Tomas Pačėsas jūsų į komandą nepakvietė. Kuo jo propaguojamas krepšinis skiriasi, tarkim, nuo R. Kurtinaičio?
– Rimas labiau mėgsta agresyvią gynybą, o Pačėsui labiau patinka žaisti su aukštu vidurio puolėju baudos aikštelėje.
–Tik labai trumpai esate buvęs „Lietuvos ryto“ vyriausiuoju treneriu. Gal tapti vyr. treneriu jums trukdo tai, kad nesate labai griežtas, kad nemokate būti piktas?
– Netiesa. Paklauskite, pavyzdžiui, „Perlo“ žaidėjų, ar aš būnu griežtas, ar ne. Kai reikia, ir pakeliu balsą, ir užrėkiu ant krepšininkų. Žodžiu, dažnai būnu griežtas.
– Ar tiesa, kad Z. Sagadinas rengdavo labai ilgas alinančias 4-5 valandų trukmės treniruotes?
– Ne. Treniruotės būdavo trumpesnės. Slovėnas mėgdavo žiūrėti labai daug mačų įrašų. Tada dar nebuvo nešiojamojo kompiteriu, reikėjo sėdėti prie stacionaraus. Neretai arenoje išbūdavau nuo 8 valandų ryto iki 11-os vakaro. Sargas numojo ranka ir davė man salės raktus, kad jam nereikėtų labai anksti keltis. Be galo sunku buvo, kai „Lietuvos rytas“ žaidė trijuose frontuose – Eurolygoje, VTB čempionate ir LKL. Tada skautingui reikėjo skirti marias laiko.
– Kaip reaguodavote, jei vyriausiasis treneris atmesdavo jūsų pasiūlymus, idėjas?
– Normaliai. Atmesdavo nedažnai. Galutinius sprendimus juk priima pagrindinis strategas. Pasitaikydavo, kad vienas kitas, pasidavęs emocijoms, mane aprėkdavo rungtynių metu, kai siūlydavau kažką pakeisti žaidime. Tai normalu. Paskui jie paprastai atsiprašydavo. Girdėjau, kad yra trenerių, kurie kategoriškai ir užsispyrę nekeičia žaidimo plano vien dėl to, kad juos pamokė asistentai ir tai pamatė ar išgirdo žiūrovai. Tokie treneriai mano, kad dėl to nukentės jų įvaizdis.
– Kodėl „Lietuvos rytas“ praėjusį sezoną vėl nepateko į LKL finalą?
– Pusfinalio serijoje su Panevėžio „Lietkabeliu“ varžovai tiesiog turėjo daugiau energijos. Pažiūrėkit, kaip abu broliai Lavrinovičiai pasiaukojamai griūdavo dėl kiekvieno kamuolio. Gali parinkti geriausią taktiką, bet jei varžovai rodys daugiau noro, bus agresyvesni, jie ir laimės. Apskritai šiuolaikiniame krepšinyje, kai ataka sutrumpėjo iki 24 sekundžių, taktikos yra mažiau. Po truputį judame NBA link, kur beveik viską lemia žaidėjų energija, fizinės savybės.
– Ar neigiamos įtakos „Lietuvos ryto“ žaidimui turėjo kai kurių legionierių naktiniai žygiai?
– Manau, kad taip.
