MMA (mišrių kovos menų – aut. past.) kovotoja jau yra pasiekusi įspūdingų rezultatų, tačiau savo pažintį su sportu E. Kareckaitė pradėjo ne ringe.
Ernestos mama – žinoma Lietuvos plaukikė ir trenerė Dita Kareckienė. Būtent mamos pasaulyje mergina ir susipažino su sportu.
„Jau nuo pat pirmų dienų turbūt būdavau baseine, nes mama kartu vesdavosi, kai buvau mažytė. Kai buvau dar vežimėlyje, atsiveždavo, kai pradėjau vaikščioti, visada sėdėdavau ir žiūrėdavau. Plaukti pradėjau 4–5 metų, o vėliau apie 8–9 metų pradėjau daugiau suprasti apie sportą ir pradėti keisti požiūrį į tai.
Į kovinį sportą atėjau 16 metų ir jis pakeitė mano gyvenimą. Tada prasidėjo mano, kaip sportininkės, karjera“, – pasakojo ji.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Jei plaukimas buvo E. Kareckaitės „genuose“, tai su kovomis mergina susipažino visiškai atsitiktinai. Ji pasakojo, kad smalsumo vedina su pažįstamais pasimokė keleto smūgių, o to pakako, kad šis sportas sužavėtų negrįžtamai.
„Pradėjau žiūrėti savo trenerio Igno Baryso vaizdo įrašus ir jie mane tiesiog „užkabino“. Būdama plaukikė norėjau į savo rutiną įsinešti daugiau fizinių galimybių ir išmokti kaip merginai apsiginti, turėti pasitikėjimą savimi, mokėti smūgius.
Jau po pirmos treniruotės supratau, kad čia yra mano vieta ir mano kelias. Mėnesį laiko bandžiau derinti šias dvi sporto šakas, bet po mėnesio mama ir treneris pasakė, kad aš turiu pasirinkti vieną. Pasirinkau kovos menus ir tikrai nesigailiu“, – džiaugėsi sportininkė.
Paklausta, ar mama nesupyko, kad dukra paliko plaukimą, E. Kareckaitė džiaugėsi, kad būtent ji palaikė ir suprato tokį sprendimą:
„Kai keičiau plaukimą ji žinojo, kad aš neisiu į kovines sporto šakas tik tam, kad pabūčiau, laisvai pasitreniruočiau ir pan. Ji žinojo, ko aš sieksiu, ir mane palaikė, matė, kaip man tai patinka.
Labai džiaugiuosi, kad turiu mamą, kuri yra sportininkė, nes ji labai gerai supranta sportininkų psichologiją ir žino, kad, jei labai nori, tavęs niekas nesulaikys. Tas jos palaikymas man dar labiau padėjo.“
Komentarai nerūpi
UFC (angl. Ultimate Fighting Championship) yra laikoma brutaliu ir dažnai žiauriomis kovomis pasižyminčiu čempionatu, tačiau pašnekovė teigė, kad ji nė sekundei nebuvo sudvejojusi, kad kovos – ne jai.
„Aš nuo pat mažens buvau ta mergaitė, kuri buvo sportininkė, ir sporte, nesvarbu, ar tai buvo plaukimas, ar kita sporto šaka, visada aplink būdavo daug berniukų.
Nuo pat vaikystės daugiausiai bendraudavau su berniukais, būdavau ta „berniukiška mergaitė“, todėl pereiti į sportą, kuriame dominuoja vaikinai, visiškai nebuvo baisu“, – pasakojo ji.
Nors ir kiek mažiau, tačiau pasaulyje vis dar gajus požiūris, kad įvairūs kovos menai yra skirti vyriškos lyties sportininkams, o ne moterims, merginoms. E. Kareckaitė džiaugėsi, kad tokių stereotipinių reakcijų ji beveik nesulaukia, o jei ir sulauktų, į juos nekreiptų dėmesio.
„Nebuvo taip, kad sakytų „esi mergina ir neturėtum lankyti tokios sporto šakos“. Aišku, buvo sakančių, kad esu mergina, o čia – žiaurus sportas, bet nesakė, kad turėčiau mesti.
Tiesiog vieni tokio sporto prisibijo, kiti – kaip tik labai domisi ir motyvuoja, kiekvienas turi savo nuomonę.
Be to, aš esu tokia, kuri tiesiu žvilgsniu žiūri tik į savo tikslus ir aplinkinių nuomonės man nėra svarbios. Man svarbu artimi žmonės, kurie yra šalia manęs, kad jie tiki manimi ir palaiko. Man nerūpi, ką kiti galvoja“, – kalbėjo kovotoja.
Vos saujelei lietuvių, pasiekusių panašias aukštumas, priklausanti E. Kareckaitė turėjo ir palinkėjimą merginoms, kurias nuo panašių iššūkių stabdo būtent aplinkinių reakcijos.
„Norėčiau palinkėti, kad niekada nebijotų būti savimi. Jeigu jauti, kad nori kažką keisti, nori pabandyti, tai būtent tai ir reikia daryti, nes taip galima atrasti savo pašaukimą visai netikėtai.
Manau, kad merginos yra labai stiprios tiek vidumi, tiek išore ir mes tikrai galime daug padaryti tik niekada nereikia bijoti piktų žodžių, replikų. Reikia tikėti savimi, nes mes galime padaryti viską.“
Po sunkaus darbo laukia dar sunkesnis
Kaip jau minėta, rugsėjo 27 d. Ernesta tapo vos antrąja lietuve išsikovojusia vietą UFC. Iškart po itin įtemptos kovos rezultatų paskelbimo kovotoja neslėpė emocijų, o to momento prisiminimas neišblėso iki dabar.
„Užplūsta net nepaaiškinamas jausmas. Viduje visko daug susikaupia per tą laiką, kai ruošiesi, treniruojiesi, bet tą momentą viskas išsilieja. Tuo pačiu supranti, kad tada, kai sunkiai dirbi, tai viskas atsiperka ir įmanoma viską pasiekti. Tą momentą ir supranti, kad tos akimirkos atperka viską“, – kalbėjo pašnekovė.
Visgi kaunietė neslėpė, kad ne viskas yra tik geromis emocijomis klota. Ji iškart atskleidė, kad sunkus kelias iki UFC buvo tik pradžia, o dabar laukia dar didesni iššūkiai.
„Atrodo, turi praeiti juodą darbą tiek per ašaras, tiek per kraują, prakaitą, per viską, kas sunkiausia, bet kai žengi tą žingsnį ir atsidarai tas duris, prasideda dar šimtą kartų sunkesnis darbas. Dabar darbai tikrai yra žymiai sunkesni nei buvo anksčiau.
Tas vienas tikslo pasiekimas atveria sunkesnes duris, kur turi dar labiau stengtis. Tai – nesustabdoma kelionė ir nesibaigiantis sunkus darbas“, – atviravo E. Kareckaitė.
Paklausta, kokie dabar tikslai laukia kelyje mergina šyptelėjo, kad garsiai kalbėti apie tai nenori, tačiau įvykdžiusi tai, praneš.
Svarbiausias žmogus – treneris
Sportininkė, kalbėdama apie reikalingas savybes tokiai sporto šakai, pirmiausia vardino ne fizinius ar psichologinius požymius, o trenerio I. Baryso, Vytauto ir Renato komandą, kuri merginą veda per visus įmanomus sunkumus.
„Visų pirma reikia patekti į tinkamo trenerio rankas ir turėti stiprų ryšį su juo. Jeigu nebus ryšio su treneriu, kuris tavimi tikėtų, tai bus labai sunku kažką pasiekti. Būna dienų tikrai, kai savimi nebetiki, bet kai turi žmogų, kuris „visomis keturiomis“ eina už tave ir matai, kad kitaip negali būti, tiesiog seki ta svajone. Tada viskas atrodo pasiekiama.
View this post on InstagramREKLAMA
Šitame sporte taip pat yra labai svarbus charakteris, nes be jo tikrai nieko nebus. Čia nėra taip, kaip komandiniame sporte, kad kažkas už tave kažką padarys, ar individualiose šakose silpniau pasirodęs užimsi žemesnę vietą. Čia yra sporto šaka, kur jei ne tu, tai tave“, – kalbėjo E. Kareckaitė.
Būtent pastarieji pašnekovės žodžiai sufleruoja, kad kiekviena kova gali kelti daug jaudulio, nes vienas netinkamas žingsnis gali nulemti itin daug.
„Mano treneris man atneša tą ramybę, – džiaugėsi ji. – Kai jis būna kovose, aš už savęs jaučiu labai tvirtą sieną, žmogų, su kuriuo galiu viską nugriauti.
Žinoma, mes nesame robotai, jaudinamės prieš kovą, bet kai treneris šalia, tas jaudulys yra sveikas, kuris užveda ir nusiteikimas kovai būna kitoks.“
Aukoti tenka daug, bet verta
Anot kovotojos, svarbi šio sporto dalis, vedanti link pergalių, yra kruopštus pasiruošimas kovoms ir tinkamai sudėliota rutina
„Turiu dvi treniruotes per dieną ryte ir vakare, kitu laiku vedu asmenines arba grupines treniruotes. Turiu ir poilsio dieną, tada jau šventas metas, kai miegu, pailsiu. Laisvą dieną ar pusantros turiu savaitgaliais, tai būna, kad važiuojame į varžybas su komanda, o jei ne, tai labai mėgstu pabūti gamtoje“, – įprastą savo savaitę apibūdino E. Kareckaitė.
Natūralu, kad su tokiu griežtu tvarkaraščiu sportininkams tenka ir daug ką paaukoti, o prieš pat kovas prisideda ir dar viena svarbi dalis – tinkamo svorio atstatymas.
„Būdamas profesionaliame sporte atsisakai švenčių, artimųjų dėmesio, draugų, nes realiai visą laiką praleidi treniruotėse, stovyklose ar varžybose. Bet, manau, kad tai yra kaina svajonių link.
View this post on InstagramREKLAMA
Pasiruošimo metu svorio metimas yra sunkus dalykas, bet tai yra žaidimo dalis ir to neišbrauksi. Atsisakai tam tikrų maisto produktų, kurių negali vartoti, bet po kovos atsistoji atgal į vėžes, susireguliuoji viską. Tai tiesiog kelionės dalis“, – aiškino ji.
Kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, MMA kovose neišvengiama yra ir traumų rizika. Nors E. Kareckaitė, laimei, stipriai nuo jų kentėjusi nėra, tačiau teigė, kad net ir sustojus griežtai rutinai, supranta, kad tai buvo būtina:
„Kai įvyksta trauma, gyvenimas parodo, kad truputį reikia sustoti ir persiprogramuoti, galbūt būtent tuo momentu taip ir reikėjo. Negalima savęs per daug sutrypti, kai tai atsitinka, reikia žiūrėti iš gerosios pusės, galbūt organizmui reikėjo pailsėti.“
