Antanas Sireika 2003-iaisiais vadovavo Lietuvos komandai Švedijoje, kur ji net po 64 metų pertraukos iškovojo Europos čempionato aukso medalius. Kaip jis vertina dabartinės krepšinio rinktinės galimybes?
– Europos čempionatui besirengianti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė sužaidė dvejas draugiškas rungtynes su Latvija. Galėjome stebėti visų trylikos kandidatų žaidimą. Kokia jums pasirodė šios rinktinės sudėtis?
– Žmogus, kuris įprato matyti vieną rinktinės sudėtį ir staiga pamato naujovišką, dažnai nustemba. Manau, natūralu, kad kiekvienais metais ta sudėtis keičiasi. Dabar trenerių galvos skausmas – kaip suderinti žaidimą tokios komandos, kuri žiūrovui gal atrodo ir neįprasta. Pavyzdžiui, Artūras Jomantas įžaidėjo pozicijoje mums galbūt atrodo keistai, bet tai nėra netikėta. Tiesiog tokia situacija, kai tenka tai daryti.
Visi suprantame, kad mūsų priekinė linija gera, turime pakankamai žaidėjų – visus geriausius, ir kad yra problemų su mažais krepšininkais. Man gal šiek tiek netikėta, kad vienas iš buvusių kandidatų – Giedrius Gustas – buvo paleistas net nesužaidus draugiškų varžybų. Gal treneriai mato kitą išeitį: įžaidėjais žais M. Kalnietis, A. Jomantas ir T. Delininkaitis? Tokia jų nuomonė. Gera ar negera, parodys ateitis.
– Ar galėtumėte palyginti šią rinktinę ir komandą, su kuria 2003-aisiais laimėjote Europos auksą?
– Tuomet žaidė labiau subalansuota komanda: turėjome gerų žaidėjų visose pozicijose – ir pagrindinių, ir atsarginių. Dabar turime daug aukštų žaidėjų, tačiau mažųjų trūksta.
– Rinktinės vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas kartais į aikštelę išleidžia vien aukštaūgius žaidėjus. Paskutinėse rungtynėse su latviais Rygoje vienu metu žaidė J. Mačiulis, S. Jasaitis, A. Jomantas, L. Kleiza ir M. Petravičius. Aikštelėje nebuvo nė vieno tikro įžaidėjo.
Latvius treniruojantis K. Kemzūra sakė, kad ir jis taip darytų, jeigu turėtų panašias pajėgas. Kaip jums pasirodė taktika leisti žaisti vien aukštaūgiams?
– Gal treneris planuoja, kad A. Jomantas bus įžaidėjas. Tik mums atrodo, kad jie visi – aukštaūgiai. Kiek vienas žaidėjas išleidžiamas su sava užduotimi. Mums gal keistai atrodo, kad įžaidėjo pozicijoje – dvimetrinis žaidėjas, bet treneriams geriau matyti. Per draugiškas varžybas jie ieško įvairių variantų. Galbūt varžovams ruošiama staigmena?
– Kurie žaidėjai jums paliko įspūdį? Gal kai kas nuvylė?
– Dauguma žaidėjų man pažįstami. Šitoje komandoje yra net devyni krepšininkai, kurie žaidė 2006 m. pasaulio čempionate Japonijoje (A. Sireika buvo šios rinktinės vyr. treneris, – red.). Gerokai žaidimą yra pagerinęs L. Kleiza, R. Javtokas.
– Broliai Lavrinovičiai, atrodo, blankokai žaidė. Gal dar nepasiekė geriausios formos?
– Draugiškose rungtynėse daugiau eksperimentuojama. Kitas dalykas, kad turime aukštaūgių perteklių, galbūt treneriai ieško įvairių susižaidimo variantų ir broliai atsiduria neįprastose sau pozicijose. Gal dėl to toks įspūdis, kad ne ryškiausiai atrodė.
– Rungtynėse Rygoje lietuviai, regis, nesusitvarkė su emocijomis tada, kai latvis Kasparas Kambala prisiminė buvęs boksininku, žaidimas išsiderino. Ar Jus tenkina komandos psichologinis pasirengimas?
– Parodys ateitis. Dabar sunku pasakyti. Šiaip manau, kad žaidėjai turi užsiimti savo veikla, nereaguoti nei į teisėjų sprendimus, nei į kažkokius incidentus. Rengiantis aukšto lygio varžyboms reikia būti pasiruošus visokiems netikėtumams.
Kieta, šiurkšti gynyba ar puiki vaidyba kartais būna netikėta. Bet aukšto lygio žaidėjai turėtų būti pasirengę įvairioms situacijoms, tai neturėtų daryti įtakos žaidimui.
– Kokių problemų gali kilti šiai komandai? Kas bus sunkiausia: gynyba, kova dėl kamuolio?
– Kovojant dėl atšokusių kamuolių problemų nekils, nes mūsų aukštaūgiai labai gerai žaidžia. Ir M. Petravičius, ir R. Javtokas, ir L. Kleiza gali žaisti keliose pozicijose, pataikyti tritaškius. Man atrodo, problemų gali kelti maži žaidėjai, įžaidėjo pozicija, žaidimo organizavimas.
– Kaip vertinate čempionato D grupę, kurioje žaisime su lenkais, turkais ir bulgarais?
– Dėl burtų niekada nereikia nei džiaugtis, nei liūdėti. Galima tik pasižiūrėti, kas yra gretimuose pogrupiuose, su kuo anksčiau ar vėliau teks susitikti. O šiaip turint aukštus tikslus niekada nereikia kreipti dėmesio į tai, kokie varžovai tenka.
Aš žinau, kad yra tokia gyvenimo tikrovė: jeigu pasitaiko silpnesni varžovai pradžioje, būna vėliau sunkiau. Nemanau, kad burtai daro kokią nors įtaką. Į kiekvienas rungtynes reikia žiūrėti atsakingai.
– Sekmadienį Kaune pasibaigusiame šešiolikmečių Europos čempionate mūsų rinktinė iškovojo sidabro medalius. Ar įžvelgėte tarp jų būsimų žvaigždžių?
– Mane dažnai stebina, kad mes jaunių čempionatuose lengvai laimime prizines vietas, net tampame čempionais, – šešiolikmečiai džiugino ir pernai (laimėjo Europos čempionatą, – red.), ir šiemet, – bet kuo toliau, tuo mažiau lieka tų žvaigždučių.
Gal kažką paskui negerai darome? Nesutarimai tarp klubų, nesveika konkurencija sukelia kainas, perspektyvūs žmonės atsiduria ant suolo, kad tik neitų į kitą komandą, nors savo komandoje žaisti negauna. Galbūt nėra protingo susitarimo? Perspektyvūs krepšininkai turi turėti teisę žaisti pagal savo lygį, o ne būti kviečiami į vyrų komandas, kur gal ir nemažai uždirba, tačiau nežaidžia.
Nežinau, ką reikėtų daryti. Bet faktai rodo, kad turime talentingų jaunesnių krepšininkų, kurie paskui kažkur prapuola. 2005 metais mūsų dvidešimtmečiai tapo pasaulio čempionais. Dabar iš jų žaidžia Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas. Yra dar vienas kitas iš tos kartos. Norėtųsi, kad talentingi aštuoniolikmečiai pratęstų savo karjerą vyrų krepšinyje. Buvo kalbėta, kad kartų kaita vyks ir vyrų rinktinėje.
– Kokį įspūdį jums paliko šešiolikmečių rinktinė?
– Iš pradžių jiems lyg ir nesisekė, dvejas rungtynes pralaimėjo, paskui įsivažiavo, bet finale vėl nusileido ispanams. Manau, tokie svyravimai būdingi jauniems žmonėms. Vienas rungtynes jie užtikrintai laimi (su italais), pirmąsias (su rusais) pralaimi.
Kartais turime didelę persvarą, bet paskui nebegalime atkurti apgriuvusio žaidimo. Kažkas užtrūksta. Potencijos lyg ir yra, bet gal amžius lėmė, kad stigo pastovumo. Todėl taip ir išėjo, kad ket verias rungtynes pralaimėjome, bet užėmėme antrąją vietą.
– Bet iš šios rinktinės turėtų išaugti būsimų Lietuvos krepšinio žvaigždžių?
– Taip. Kai kuriose rungtynėse iš tikrųjų rodėme gerą krepšinį, vyrai gerai kovojo. Tauras Jogėla, Ignas Ramašauskas, Mantas Mockevičius, Martynas Paliukėnas, Simonas Kymantas – šioje komandoje tikrai yra gerų vaikinų. Reikia tik, kad jie laiku protingai įsilietų į vyresniųjų krepšinį.
Arvydas Jockus
